Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta atpažino tą policininką. Tas pats tvirto sudėjimo, iš pažiūros stiprus vyriškis purvinais sportbačiais ir neperpučiama striuke, panašia į viršutinę beisbolininkų aprangos dalį. Nuotraukoje jis atrodė švariai nusiskutęs, tačiau Ruta neabejojo, jog tai tikrai tas pats vyriškis, kurį laiką ją sekęs de Wallen rajone; buvo aišku, kad ir Bergo gatvė, ir „raudonųjų žibintų“ rajonas – jo teritorija.

Ruta perskaitė antraštę: MOORD IN DE BERGSTRAAT.

Nereikėjo mokėti olandų kalbos, kad tai suprastum. Nors Ruta niekur nematė žodžio „Rojė“ – prostitutės pravardės, – straipsnyje buvo parašyta, kad žmogžudžio auka – Doloresa de Ruiter, keturiasdešimt aštuonerių. Vienintelė kita pavardė, paminėta straipsnyje, ir dar užrašyta po nuotrauka, buvo to policininko – Haris Hukstra; jo pareigos įvardytos dviem skirtingais žodžiais. Vienur jis buvo wijkagent , kitur – hoofdagent . Ruta nusprendė neišsiųsti voko, kol nepaklausinėjo Maarteno ir Silvijos apie tą straipsnį laikraštyje.

Ji nešėsi laikraštį rankinėje eidama pietauti; tai turėjo būti paskutiniai jos pietūs su Maartenu bei Silvija prieš išvykimą iš Amsterdamo, todėl Ruta iš anksto parepetavo, kaip atseit tarp kitko prabils apie nužudytą prostitutę: „Ar šitas straipsnis iš tikrųjų apie tai, apie ką man atrodo? Aš juk ėjau šita gatve.“

Bet jai nereikėjo pirmai apie tai prabilti. Maartenas jau buvo pastebėjęs tą straipsnį ir išsikirpęs iš laikraščio.

– Ar matėte? Žinote, apie ką čia?

Ruta apsimetė nieko nenutuokianti, o Maartenas su Silvija papasakojo jai visas smulkmenas.

Ruta taip ir manė, kad kūną ras jaunesnioji prostitutė, dirbanti Rojės kambaryje naktimis – ta mergina su odine liemenėle, sėdėjusi lange. Keista Rutai pasirodė tik tai, kad straipsnyje nebuvo užsiminta apie Rojės dukterį.

– Kas yra wijkagent ? – paklausė Ruta Maarteno.

– Patruliuojantis policininkas, rajono įgaliotinis, – paaiškino Maartenas.

– O kas tada hoofdagent ?

– Čia jo laipsnis, – pasakė Maartenas. – Jis yra aukštesniojo rango policininkas – beveik kaip jūsų seržantas.

Ruta Koul iš Amsterdamo į Niujorką išskrido kitą rytą, nelabai anksti; pakeliui į oro uostą taksi vairuotojo dar paprašė, kad užvežtų ją į artimiausią pašto skyrių. Iš ten išsiuntė voką Hariui Hukstrai – Amsterdamo policijos Antrojoje apygardoje dirbančiam „beveik seržantui“. Ruta tikriausiai būtų nustebusi, jei būtų pamačiusi Antrosios apygardos moto, lotyniškai užrašytą ant policijos pareigūnų žiedų raktams.

ERRARE

HUMANUM

EST

Klysti tikrai žmogiška, Ruta Koul tai žinojo. Ir Haris Hukstra iš jos raštelio bei poliaroidinio tepalo tūbelės sužinos daug daugiau, negu Ruta norėjo pasakyti. Raštelis, parašytas olandiškai, kruopščiai išvedžiotomis spausdintinėmis raidėmis, buvo toks:

1. De moordenaar liet dit vallen .

[Žudikas pametė šitą.]

2. Hij is kaal, met een glad gezicht, een eivormig hoofd en een onopvallend lichaam – niet erg groot.

[Jis plikas, švariai nusiskutęs, galva kaip kiaušinis, kūnas niekuo neišsiskiriantis – nelabai stambus.]

3. Hij spreekt Engels met, denk ik, een Duits accent.

[Jis kalba angliškai su, manyčiau, vokišku akcentu.]

4. Hij heeft geen seks. Hij neemt één foto van het lichaam nadat hij het lichaam heeft neergelegd.

[Jis nesantykiauja. Jis kūną vieną kartą nufotografuoja, prieš tai paguldęs norima poza.]

5. Hij loenst, zijn ogen bijna helemaal dichtgeknepen. Hij ziet eruit als een mol. Hij piept als hij ademhaalt. Astma misschien…

[Jo akys žvairos, primerktos. Jis panašus į kurmį. Jis švokščia. Gal astma…]

6. Hij werkt voor SAS. De Scandinavische luchtvaartmaatschappij? Hij heeft iets te maken met beveiliging.

[Jis dirba SAS. Skandinavų oro linijose? Jo darbas susijęs su apsaugos sistemomis.]

Tai, ir dar poliaroidinio tepalo tūbelė, ir buvo visas Rutos, kaip liudininkės, pranešimas. Ji tikriausiai būtų sunerimusi, jei būtų išgirdusi, ką maždaug po savaitės Varmustrato policijos nuovadoje Haris Hukstra pasakė vienam iš kolegų.

Haris nebuvo kriminalistas; daugiau negu pustuzinis kriminalinės policijos agentų ieškojo Rojės žudiko. Haris Hukstra buvo paprasčiausias gatvės policininkas, tačiau „raudonųjų žibintų“ ir Bergo gatvės rajone jis dirbo jau daugiau negu trisdešimt metų. Niekas de Wallen prostitučių nepažinojo geriau už jį. Be to, liudininkės pranešimas buvo adresuotas Hariui. Iš pradžių atrodė, kad galima drąsiai manyti, jog liudininkė Harį pažįsta – taigi greičiausiai yra prostitutė.

Tačiau Haris Hukstra nemanė. Haris dirbo savaip. Kriminalistai sutelkė dėmesį į žudiką; ne tokį svarbų reikalą – liudininkę – jie paliko Hariui. Paklaustas, kaip jam sekasi tirti prostitutės nužudymo aplinkybes, ar pasistūmėjo bent kiek į priekį ieškodamas žudiko, „beveik seržantas“ Hukstra atsakė: „Žudikas – ne mano darbas. Aš ieškau liudininkės. “

Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“

Jei esi rašytojas, didžiausias sunkumas yra tas, kad kai nori liautis galvojęs apie rašomą romaną, vaizduotė nesustoja; negali jos išjungti.

Taigi Ruta Koul sėdėjo lėktuve, skrendančiame iš Amsterdamo į Niujorką, ir nejučia kūrė įžanginius sakinius. „Ko gero, turėčiau bent vienu žodžiu padėkoti savo paskutiniam netikusiam vaikinui.“ Arba: „Kad ir koks jis buvo bjaurus, aš jaučiuosi dėkinga savo paskutiniam netikusiam vaikinui.“ Ir taip toliau, o pilotas kažką kalbėjo apie Airijos pakrantę.

Rutai būtų patikę šiek tiek ilgiau užtrukti virš sausumos. Kai apačioje nebebuvo nieko, tik Atlantas, ji suvokė, kad jeigu bent akimirką nustos galvojusi apie naująjį romaną, vaizduotė tuoj pat privers ją panirti į dar nykesnius apmąstymus. Kas dabar bus Rojės dukteriai? Motinos netekusiai mergaitei, ko gero, tik septyneri ar aštuoneri, o gal ji kaip Vimas arba dar vyresnė… tačiau tikriausiai ne, jei Rojė vis dar pasiimdavo ją iš mokyklos!

Kas dabar ja rūpinsis? Prostitutės duktė… pati ta mintis užvaldė rašytojos vaizduotę kaip, deja, neparašyto romano pavadinimas.

Kad pernelyg į tai neįsijaustų, Ruta ėmė raustis kelioniniame krepšyje, ieškodama ko nors paskaityti. Buvo visai pamiršusi knygas, kurias vežėsi iš Niujorko į Sagaponaką, o paskui į Europą. Toliau gilintis į „Grehemo Gryno gyvenimą“ Ruta (kol kas) nenorėjo, o iš naujo skaityti Edžio O’Haros „Šešiasdešimt kartų“ – tokiomis aplinkybėmis – jai atrodė tiesiog nepakenčiama. (Jau vien masturbavimosi scenos galėjo išvaryti iš proto.) Taigi Ruta dar kartą atsivertė Edžio duotą Kanadoje išleistą detektyvinį romaną. Šiaip ar taip, Edis juk sakė, jog ta knyga „tinkama paskaityti lėktuve“.

Nors ir suprasdama, kaip tai ironiška, Ruta susitaikė su būtinybe skaityti knygą apie paslaptingą žmogžudystę; tiesą sakant, dabar ji būtų skaičiusi bet ką, kad tik pabėgtų nuo savo vaizduotės.

Rutą vėl sunervino tyčia neaiški autorės nuotrauka; ją siutino ir tai, kad nežinomos autorės vardas bei pavardė iš tikrųjų buvo tik pseudonimas. Slapyvardis Alisa Somerset Rutai nereiškė nieko. Bet jei tą slapyvardį ant knygos aplanko būtų pamatęs Tedas Koulas, jis būtų labai atidžiai įsižiūrėjęs ir į knygą, ir ypač į autorės nuotrauką, nors ir neaiškią.

Merion mergautinė pavardė buvo Somerset, o Alisa – jos motinos vardas. Ponia Somerset nepritarė dukters santuokai su Tedu Koulu. Merion visada gailėjosi, kad nutolo nuo motinos, bet nežinojo, kaip galėtų vėl su ja suartėti. O paskui, dar prieš Tomo ir Timočio žūtį, jos motina mirė; netrukus mirė ir Merion tėvas, taip pat dar prieš mylimų Merion sūnų žūtį.