Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Seržantei Makdermid auka visada rūpėdavo labiau negu žudikas, – nors tai, be abejo, nereiškia, kad radusi žudiką ji nejausdavo pasitenkinimo. Ji tik verčiau būtų norėjusi turėti galimybę tai pardavėjai pasakyti, kad neįsileistų jo, – kad ir kas jis buvo, – pro duris. Margaret žinojo, kad toks jausmingumas nedera, ar bent jau nepadeda dirbti, žmogžudysčių skyriaus detektyvei. Gal jai labiau patiktų dingusių asmenų skyriuje, kur yra šiek tiek vilties žmogų surasti, kol jis ar ji dar netapo auka.

Margaret nusprendė, kad jai būtų maloniau ieškoti galimų aukų negu žudikų. Kai papasakojo Keihilui, apie ką galvoja, vyresnysis seržantas atrodė gana abejingas. „Gal tau reikėtų pamėginti pereiti į dingusiųjų skyrių, Margaret?“ – tarė jis.

Vėliau, automobilyje, Keihilas pasakė, jog jam pakako žvilgtelėti į tą krauju permirkusį skrendantį mėsainį, kad taptų vegetaru, tačiau Margaret nesileido jo pastabos išblaškoma. Ji jau įsivaizdavo save dingusių asmenų skyriuje, ieškančią ko nors, ką reikia išgelbėti, o ne sučiupti. Margaret teisingai nuspėjo, kad nemaža dingusiųjų dalis būna jaunos moterys ir kad ilgainiui paaiškėja, jog daugelis jų nužudytos.

Toronte pagrobtos moterys retai būdavo randamos mieste. Jų kūnus žmonės aptikdavo kur nors palei Keturi šimtai pirmąjį greitkelį, arba, – kai Džordžijos įlankoje sueižėdavo ledas ir miškuose ištirpdavo sniegas, – žmonių palaikų liekanas kas nors užeidavo šalia Šešiasdešimt devintojo kelio tarp Perio sąsiaurio ir Point au Barilio, arba arčiau Sadberio. Dar kartais koks fermeris pamatydavo kažką neaiškaus pievoje ar javų lauke palei Vienuoliktąją liniją Broke. Jungtinėse Valstijose žmogus, pagrobtas mieste, dažniausiai tame pačiame mieste ir surandamas – pavyzdžiui, šiukšlių konteineryje ar vogtame automobilyje. Tačiau Kanadoje tikrai pakanka žemės.

Dažnai paaiškėdavo, kad kai kurios iš dingusių jaunų moterų tiesiog pabėgusios. Iš kaimiško Ontarijo jos paprastai nukeliaudavo į Torontą, kur dauguma būdavo lengvai surandamos. (Neretai tos moterys tapdavo prostitutėmis.) Tačiau iš visų dingusių žmonių Margaret labiausiai rūpės vaikai. Kriminalinės policijos seržantė Makdermid nė nenujautė, kad dirbdama dingusių asmenų skyriuje turės nuolatos žiūrinėti vaikų nuotraukas. Ji taip pat nenujautė, kaip dažnai dingusių vaikų nuotraukos jai vaidensis.

Byla po bylos tos nuotraukos būdavo dedamos į aplankus; kadangi nesurasti dingę vaikai tapdavo vyresni, negu buvo policijos turimose vėliausiai darytose nuotraukose, Margaret mintyse jų išvaizdą vis pakoreguodavo. Šitaip ji suvokė, jog tam, kad sėkmingai dirbtum dingusių asmenų skyriuje, reikia geros vaizduotės. Dingusių vaikų nuotraukos buvo svarbios, tačiau tik kaip pirmieji eskizai – juk tai buvo augančių vaikų atvaizdai. Ypatingas seržantės, kaip ir dingusių vaikų tėvų, gebėjimas buvo tikrai nuostabi, bet kankinanti Dievo dovana: gebėjimas įsivaizduoti, kaip šešiametis ar šešiametė atrodys, kai bus dešimties ar dvylikos, arba kaip atrodys paauglys, kai jam ar jai bus dvidešimt keleri, – „kankinanti“ ši Dievo dovana buvo todėl, kad stengtis mintyse pamatyti savo dingusį vaiką vyresnį ar netgi visai suaugusį yra bene skaudžiausias dalykas iš to, ką daro dingusių vaikų tėvai. Tėvai tiesiog negali to nedaryti. Keista, bet seržantė Makdermid netrukus pajuto, kad negali ir ji.

Šio ypatingo gebėjimo dėka jai puikiai sekėsi dirbti, tačiau ji beveik negyveno savo gyvenimo. Vaikai, kurių ji negalėjo surasti, tapo jos vaikais. Kai jų nebeieškodavo dingusių asmenų skyrius, ji parsinešdavo jų nuotraukas namo.

Ypač ją persekiojo mintys apie du berniukus. Jie buvo amerikiečiai, dingę Vietnamo karo metu. Berniukų tėvai manė, kad jie pabėgo į Kanadą tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntaisiais – greičiausiai kaip tik įpusėjus „Vietnamo karo priešininkų“, kaip jie buvo vadinami, srautui per sieną. Tada berniukams turėjo būti septyniolika ir penkiolika. Septyniolikmetis dar metus negalėjo būti šaukiamas į kariuomenę, be to, jam, kaip studentui, ir vėliau karo prievolė būtų buvusi atidėta bent ketveriems metams. Jaunesnysis brolis pabėgo kartu su juo – berniukai visada buvo neperskiriami.

Septyniolikmečio pabėgimas tikriausiai buvo tik priedanga, mėginimas užmaskuoti nusivylimą, kurį jis jautė po tėvų skyrybų. Seržantės Makdermid nuomone, abu berniukai buvo veikiau tėvų neapykantos vienas kitam negu karo Vietname aukos.

Šiaip ar taip, tų berniukų bylos tyrimas dingusių asmenų skyriuje buvo sustabdytas. Jei tie du vaikai, septyniolikmetis ir penkiolikmetis, tebebūtų gyvi, jie būtų jau pradėję ketvirtą dešimtį! Tačiau jų byla neatrodė „pasenusi“ nei jų tėvams, nei Margaret.

Tėvas, kuris sakėsi esąs „šioks toks realistas“, dingusių asmenų skyriui parūpino berniukų dantų aprašus. Motina atsiuntė nuotraukas, kurias seržantė Makdermid parsinešė namo.

Tai, kad Margaret buvo netekėjusi ir nebe tokio amžiaus, kad galėtų kada nors turėti savo vaikų, neabejotinai prisidėjo prie liguisto jos domėjimosi tais dailiais nuotraukose matomais berniukais – ir prie nenuilstamo troškimo sužinoti, kas jiems nutiko. Jeigu jie gyvi, tai kur jie dabar? Kaip atrodo? Kokios moterys juos mylėjo? Kokių vaikų tėvais jie tapo? Kaip susiklostė jų gyvenimas? Jeigu jie gyvi…

Ilgainiui skelbimų lenta su prismeigtomis berniukų nuotraukomis iš su valgomuoju sujungtos Margaret buto svetainės – kur apie nuotraukas nesusilaikę retkarčiais ką nors pasakydavo kviestinių pietų atėję svečiai – buvo pernešta į miegamąjį, kurio niekada nematė niekas kitas, tik Margaret.

Seržantei Makdermid jau buvo beveik šešiasdešimt, nors paklausta apie amžių ji dar galėjo sėkmingai pameluoti. Po kelerių metų Margaret bus tokia pat „pasenusi“ kaip ir dingusių jaunųjų amerikiečių byla. O kol kas ji tik nebesijautė pakankamai jauna, kad kviestųsi ką nors į miegamąjį, kur skelbimų lenta su nerastų berniukų nuotraukomis buvo labiausiai į akis krintantis daiktas žiūrint iš lovos.

Kartais, negalėdama naktį užmigti, Margaret gailėdavosi, kad pasikabino tiek daug tų berniukų atvaizdų taip arti savęs. O čia jau gedinti, čia vėl nerimaujanti motina tebesiuntė nuotraukas. Ji rašė: „Žinau, kad jie atrodo nebe taip, bet šioje nuotraukoje galima įžvelgti Viljamo asmenybę.“ (Viljamas buvo vyresnysis brolis.)

Arba motina dar paaiškindavo: „Suprantu, kad čia nelabai matyti berniukų veidai – tiesą sakant, jų išvis nematyti, – bet žinojimas, koks Henris išdykęs, gal palengvins jums paiešką.“ Nuotraukoje, atsiųstoje su šiuo paaiškinimu, buvo pati motina – patraukli jauna moteris.

Ji lovoje, kažkokio viešbučio kambaryje. Iš pažiūros Margaret atrodė, kad tas viešbutis turėtų būti Europoje. Jaunoji motina šypsosi, galbūt juokiasi, o abu berniukai guli su ja – bet jie po antklode. Matyti tik basos jų kojos. „Ji mano, kad galiu atpažinti juos iš kojų !“ – apimta nevilties galvojo Margaret. Tačiau nepajėgė liautis žiūrėjusi į tą nuotrauką.

Arba į kitą, kurioje dar mažas Viljamas kaip tikras daktaras gydo Henriui kelį. Arba į tą, kurioje abu berniukai, maždaug penkerių ir septynerių metų, narsto omarus – Viljamas išties meistriškai, su tikru tyrinėtojo užsidegimu, o Henriui ta užduotis atrodo ne tik pasibaisėtina, bet ir per sunki. (Motina manė, jog iš to irgi galima suprasti, kokie skirtingi yra jos berniukai kaip asmenybės.)

Tačiau geriausia berniukų nuotrauka buvo daryta prieš pat jų dingimą, po kažkokių ledo ritulio varžybų – turbūt mokykloje. Viljamas už motiną aukštesnis – jis įsikandęs ritulį, – o Henris kol kas žemesnis. Abu berniukai su ledo ritulininkų apranga, bet jau be pačiūžų – persiavę krepšinio bateliais.