Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Pirmoje iliustracijoje Ruta su tėvu iš lauko įeina į namus Sagaponake; laikydamiesi už rankų, jie per slenkstį žengia į saulės apšviestą prieškambarį. Nei Ruta, nei jos tėvas nė nežvilgteli į kampe stovinčią apsiaustų kabyklą. O ten, truputį užlindęs už kabyklos, tyko didysis kurmis.

„Kurmiažmogio darbas buvo medžioti mažas mergaites. Jis jas gaudydavo ir nešdavosi į požemį, kur laikydavo savaitę arba dvi. Mažoms mergaitėms požemyje nepatikdavo. Kai kurmiažmogis galiausiai jas paleisdavo, joms ir į ausis, ir į akis būdavo pribyrėję purvo – jos turėdavo dešimt dienų iš eilės trinktis plaukus, kol nustodavo smirdėjusios kaip sliekai.“

Antroje iliustracijoje iš gana arti nupieštas kurmiažmogis, besislepiantis po toršeru valgomajame, kur Ruta su tėvu valgo vakarienę. Kurmiažmogio galva išlenkta, nusmailėjusi tarsi kastuvas, be jokių išorinių ausų. Mažos rudimentinės akutės atrodo kaip vos pastebimi įdubimai kailiu apaugusiame veide. Penkiapirštės priekinės letenos su plačiais nagais panašios į irklus. Kurmiška žvaigždutės formos nosis sudaryta iš dvidešimt dviejų rausvų lyg ir jutimo ūselių. (Rausva kurmiažmogio nosis – vienintelė kitokios, ne rudos arba juodos, spalvos detalė Tedo Koulo piešiniuose.)

„Kurmiažmogis buvo aklas, o jo ausytės – tokios mažos, kad tilpo galvoje. Mažų mergaičių kurmiažmogis nematė ir vos girdėjo. Bet jis užuosdavo mergaites savo žvaigždutės formos nosimi – ypač gerai užuosdavo tada, kai jos būdavo vienos. Jo kailis buvo kaip aksomas – galėjai glostyti bet kuria kryptimi. Jei maža mergaitė stovėdavo per arti, ji neatsispirdavo pagundai paliesti kurmiažmogio kailį. O tada jis, žinoma, pajusdavo, kad ji šalia.

Kai Ruti su tėčiu baigė valgyti, tėtis tarė:

– Nebeturime ledų. Nuvažiuosiu į parduotuvę ir nupirksiu, jei tu nurinksi nuo stalo indus.

– Gerai, tėti, – atsakė Ruti.

Tačiau tai reiškė, kad ji bus su kurmiažmogiu viena. Kad kurmiažmogis yra valgomajame, Ruti suprato tik tada, kai tėtis jau buvo išėjęs.“

Trečioje iliustracijoje Ruta neša indus bei sidabrinius stalo įrankius į virtuvę. Ji sunerimusi dirsčioja į kurmiažmogį, kuris jau išlindęs iš po toršero ir atkišęs savo snukį su žvaigždutės formos nosimi – mėgina ją suuosti.

„Ruti labai stengėsi neišmesti iš rankų peilio ar šakutės, nes tokį garsą gali išgirsti net kurmis. Ruti kurmiažmogį matė, bet žinojo, kad jis jos nemato. Iš pradžių Ruti nuėjo tiesiai prie šiukšlių kibiro; ji mėgino prisikišti į plaukus kiaušinių kevalų ir kavos tirščių, kad nekvepėtų kaip maža mergaitė, bet kurmiažmogis išgirdo kevalų traškėjimą. Be to, jam patiko kavos tirščių kvapas. „Kažkas kvepia sliekais!“ – galvojo kurmiažmogis, uosdamas orą ir vis artėdamas prie Ruti.“

Yra ir ketvirta iliustracija, kurioje Ruta kilimu išklotais laiptais bėga į viršų, o kavos tirščiai ir kiaušinių kevalai krinta iš plaukų jai už nugaros. Laiptų apačioje – įbedęs į Rutą savo nereges akis ir pakėlęs aukštyn žvaigždutės formos nosį – stovi kurmiažmogis. Viena senu teniso bateliu apauta jo koja jau uždėta ant apatinės laiptų pakopos.

„Ruti užbėgo į viršų. Jai reikėjo atsikratyti kavos tirščių ir kiaušinių kevalų. Reikėjo pamėginti kvepėti kaip tėtis! Taigi Ruti apsirengė neskalbtais tėčio baltiniais ir išsitepė plaukus jo skutimosi kremu. Ji netgi pasitrynė veidą jo batų padais, bet paskui suprato, jog tai nelabai gerai. Kurmiams juk patinka purvas. Ruti nusivalė purvą ir užsitepė daugiau skutimosi kremo, tačiau turėjo skubėti – būtų buvę labai blogai, jeigu būtų likusi antrame aukšte su kurmiažmogiu. Taigi ji pamėgino prasmukti pro jį laiptais.“

Penkta iliustracija: vidurinė laiptų aikštelė; kurmiažmogis jau pusiaukelėje į viršų, o Ruta – apsirengusi senais tėvo drabužiais, visa išsitepliojusi skutimosi kremu – pusiaukelėje į apačią. Jiedu taip arti, kad galėtų vienas kitą paliesti.

„Kurmiažmogis užuodė suaugusio žmogaus kvapą ir atsitraukė. Bet šiek tiek skutimosi kremo buvo patekę Ruti į šnerves. Nosį kuteno čiaudulys. Net kurmis gali išgirsti, kai kas nors čiaudi. Ruti tris kartus mėgino sustabdyti čiaudulį, o tai jau ne juokai – labai nemalonus jausmas ausyse. Be to, kiekvieną kartą išsprūsdavo tylus garselis, kurį kurmiažmogis, nors ir neaiškiai, bet girdėjo. Jis pakreipė galvą į Ruti.

„Koks čia garsas?“ – galvojo kurmiažmogis. Kaip jis gailėjosi, kad neturi išorinių ausų! Tai buvo garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso. Kurmiažmogis klausėsi toliau. Ir nesiliovė uostinėjęs, o Ruti nedrįso net krustelėti. Ji tiesiog stovėjo ir iš paskutiniųjų tvardėsi, kad nesučiaudėtų. Ir dar jai reikėjo tvardytis, kad nepaliestų kurmiažmogio. Jo kailis atrodė toks švelnus, kaip aksomas!

„Koks čia kvapas? – galvojo kurmiažmogis. – Dievulėliau! Ko gero, kažkam reikia persirengti! Tas vyrukas tikriausiai skutasi tris kartus per dieną. Be to, kažkas lietė bato padą. Kažkas sudaužė kiaušinį… ir išliejo kavą. Kažkas labai nevalyvas!“ – galvojo kurmiažmogis. Tačiau kažkur visoje toje maišalynėje buvo ir maža mergaitė – sprendžiant iš kvapo, beveik viena. Kurmiažmogis tai suprato užuodęs vaikišką pudrą. „Išsimaudžiusi, – galvojo kurmiažmogis, – ji pasibarsto vaikiška pudra pažastis ir kojų tarpupirščius.“ Tai ir buvo vienas iš tų nuostabių dalykų, dėl kurių kurmiažmogiui taip patiko mažos mergaitės.

„Jo kailis atrodo toks minkštas, ko gero, tuoj nualpsiu… arba sučiaudėsiu“, – galvojo Ruti.“

Šeštoje iliustracijoje Ruta ir kurmiažmogis stovi vidurinėje laiptų aikštelėje; į irklą panašia priekine letena kurmiažmogis mėgina pasiekti Rutą; ilgas jo nagas jau prie pat jos veido. Ruta irgi tiesia savo mažą rankytę – tuoj paglostys aksominį kurmiažmogio krūtinės kailį.

„ – Čia aš – jau grįžau! – sušuko tėtis. – Nupirkau dviejų rūšių!

Ruti nusičiaudėjo. Šiek tiek skutimosi kremo užtiško ant kurmiažmogio. Jis negalėjo pakęsti skutimosi kremo. Be to, ne taip jau lengva bėgti, kai esi aklas. Laiptų apačioje kurmiažmogis atsitrenkė į koloną. Prieškambaryje mėgino pasislėpti už apsiaustų kabyklos, bet Rutos tėtis jį pamatė ir, sugriebęs už apsmukusių kelnių sėdynės, už tos vietos, kur buvo uodega, išmetė pro duris į gatvę.

Paskui Ruti gardžiavosi ypatingomis vaišėmis. Jai buvo leista valgyti dviejų rūšių ledus ir tuo pat metu maudytis vonioje, nes niekas gi negula į lovą atsiduodamas nešvariais skalbiniais ir skutimosi kremu, ir kiaušinių kevalais, ir kavos tirščiais – ir tik truputį vaikiška pudra. Mažos mergaitės turėtų eiti miegoti smarkiai kvepėdamos vaikiška pudra, ir niekuo daugiau.“

Septintoje iliustracijoje – „po vieną visoms savaitės dienoms“, – sakė Tedas Koulas – Ruta apkamšyta guli lovoje. Tėtis duris į savo miegamąjį palikęs atviras, taigi į Rutos kambarį sklinda jo naktinės lempelės šviesa. Pro užuolaidos tarpą matome juodą naktį ir tolimą mėnulį. Ant išorinės lango atbrailos susirangęs guli kurmiažmogis – taip jaukiai įmigęs, tarytum būtų po žeme. Veidą prisidengęs į irklus panašiomis plačianagėmis letenomis, iškišęs tik rausvą žvaigždutės formos nosį; mažiausiai vienuolika iš dvidešimt dviejų rausvų jutimo ūselių prispausti prie Rutos lango stiklo.

Keletą mėnesių ne tik dėl kitų Rutos tėvui pozuojančių modelių, bet ir dėl daugybės vis atsinešamų negyvų žvaigždžianosių kurmių, kaip ir dėl sepijų rašalo, prie Tedo darbo kambario nebuvo įmanoma net prisiartinti. O vieną kartą Ruta į plastikinį maišelį įdėtą kurmį rado šaldiklyje – ji ten ieškojo saldainio ant pagaliuko.