Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

„Tik nepradėk knaisiotis – pasistenk tai įveikti!“ – pasakė sau Ruta. Vadinasi, jie abu ją išdavė – na ir kas?

Išlipusi iš vonios, ji prisivertė pažiūrėti į veidrodį. Dešinė akis atrodė siaubingai – kaip tik prieš turnė po Europą! Išpurtusi akis neprasimerkė, skruostikaulis buvo patinęs, bet labiausiai Rutą pašiurpino spalva. Maždaug kumščio didumo odos plotas buvo tamsiai raudonas su violetiniu atspalviu – kaip saulėlydis prieš audrą, o pakraštėliai dar pajuodavę. Tokia ryški, žėruojanti mėlynė, beveik juokinga! Ta mėlynė tikrai išsilaikys dešimt dienų, per visą kelionę po Vokietiją; paskui patinimas atslūgs, spalva galiausiai išbluks, pasidarys šviesiai geltona, bet šiokia tokia žymė ant veido, ko gero, bus įžiūrima ir kitą savaitę, kai Ruta viešės Amsterdame.

Ji tyčia neįsidėjo skvošo drabužių, netgi batų. Tyčia paliko savo raketes daržinėje. Bus puiki proga mesti skvošą. Rutos leidėjai Vokietijoje ir Olandijoje buvo jai sutarę keletą mačų; ką gi, reikės atšaukti. Juk Ruta turės savaime suprantamą (netgi matomą) priežastį. Galės pasakyti, kad jai lūžo skruostikaulis ir kad gydytojas patarė leisti jam ramiai sugyti. (Skotas Sondersas iš tikrųjų galėjo sulaužyti jai skruostikaulį.)

Mėlynė paakyje neatrodė kaip skvošo trauma; jei priešininkas būtų taip smarkiai sudavęs Rutai rakete, toje vietoje būtų buvusi ne tik mėlynė, bet ir kirstinė žaizda, kurią būtų reikėję susiūti. Geriau visiems sakyti, kad varžovas netyčia stuktelėjo alkūne. Kad taip atsitiktų, Ruta turėjo stovėti per arti – priešininkui už nugaros. Tokiu atveju tariamas Rutos priešininkas turėjo būti kairiarankis – kad pataikytų jai į dešinę akį. (Kaip romanų rašytoja, Ruta žinojo, kad norėdama papasakoti įtikimą istoriją, privalo teisingai sudėlioti smulkmenas.)

Ruta jau įsivaizdavo, kaip galės pajuokauti kalbėdamasi su žurnalistais: „Tiesą sakant, man niekada nesisekė su kairiarankiais.“ Arba: „Kairiarankiai visada pateikia kokią nors staigmeną.“ (Pavyzdžiui, ima badyti tave iš užpakalio, nors ką tik sakei, kad tau taip nepatinka, ir žiebia į akį, kai paprašai išeiti… arba išdulkina tavo geriausią draugę.)

Ruta manėsi turinti pakankamai žinių apie kairiarankių elgseną, kad sukurtų išties neblogą istoriją.

Jie važiavo sausakimšu Pietiniu bulvaru ir jau buvo netoli posūkio į oro uostą, kai Ruta nusprendė, jog dar nesutriuškino tėvo taip, kaip norėjo. Jau daugiau negu penkiolika metų, kai tik abu kur nors važiuodavo, paprastai vairuodavo Ruta. Tačiau ne šįkart. Dar Sagaponake, dėdamas visus tris Rutos lagaminus į bagažinę, tėvas tarė:

– Geriau leisk man vairuoti, Ruti. Aš matau abiem akimis.

Ruta nesiginčijo. Jei vairuos tėvas, ji galės jam sakyti, ką tik norės, ir jam nebus leidžiama į ją pažvelgti – kol nesustos šalikelėje.

Ruta pradėjo nuo pasakojimo apie tai, kaip jai patiko Edis O’Hara. Paskui pasakė, kad motina buvo sumaniusi išvykti anksčiau , negu žuvo berniukai; Merion taip nusprendė ne dėl Edžio. Be to, Ruta tėvui pasakė, jog žino, kad jis numatė motinos romaną su Edžiu; jis juos suvedė suprasdamas, kad Merion, ko gero, nepajėgs atsispirti vaikinui, primenančiam jai Tomą ir Timotį. Ir jau savaime aišku, jog tėvas galėjo bemaž neabejoti, kad Edis beviltiškai įsimylės Merion.

– Ruti, Ruti… – buvo besakąs Tedas.

– Žiūrėk į kelią, tėti, ir į veidrodėlį, – perspėjo jį Ruta. – Jei sumanysi pažvelgti į mane, geriau sustok ir leisk vairuoti man.

– Tavo motina buvo nugrimzdusi į visišką depresiją, ir pati tai žinojo, – tarė tėvas. – Ji suprato, kokį baisų poveikį darytų tau. Juk vaikui labai blogai, kai vienas iš tėvų nuolatos apimtas depresijos.

Pokalbis su Edžiu labai daug reiškė Rutai, tačiau tai, ką Edis jai pasakė, nieko nereiškė jos tėvui. Tedas turėjo nekintamą nuomonę apie tai, koks žmogus buvo Merion ir kodėl jį paliko. Rutos susitikimas su Edžiu jos tėvui nepadarė jokio įspūdžio. Turbūt kaip tik todėl Rutos noras priblokšti tėvą dar niekada nebuvo toks stiprus, kaip tą akimirką, kai ji pradėjo pasakoti apie Skotą Sondersą.

Būdama iš tikrųjų gabi romanų rašytoja, Ruta pirmiausia tėvą sudomino, tyčia jį suklaidindama . Pradėjo nuo susitikimo su Skotu maršrutiniame autobusėlyje, paskui papasakojo, kaip jie žaidė skvošą.

– Tai štai kas įstatė tau mėlynę! – tarė tėvas. – Nė kiek nesistebiu. Jis puldinėja po visą salę ir per daug užsimoja atgal – kaip visi teniso žaidėjai.

Ruta tiesiog pasakojo istoriją – neskubėdama, po truputį. Priėjusi prie tos dalies, kai rodė Skotui apatiniame Tedo stalčiuje sudėtas poliaroidines nuotraukas, apie save ėmė šnekėti trečiuoju asmeniu. Tėvas nežinojo, kad Ruta žino apie tas nuotraukas – ką jau kalbėti apie naktinio staliuko stalčių, pilną prezervatyvų bei drėkinamojo tepalo.

Kai Ruta pradėjo pasakoti, kaip pirmą kartą suartėjo su Skotu,– ir kaip tikėjosi, kai Skotas ją laižė, kad tėvas grįš namo ir pamatys juos pro atviras miegamojo duris, – tėvas tik akimirką, bet vis dėlto atitraukė akis nuo kelio ir pažvelgė į ją.

– Verčiau sustok ir leisk vairuoti man, tėti, – pasakė jam Ruta.– Viena akis, žiūrinti į kelią, vis dėlto geriau negu nė vienos.

Jis vėl stebėjo kelią ir žvilgčiojo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, o ji pasakojo toliau. Krevečių skonis buvęs ne kaip krevečių, be to, ji nenorėjusi suartėti dar kartą. Pirmoji lemtinga jos klaida ir buvusi ta, kad ji per ilgai jojo ant Skoto. „Ruta išdulkino jam smegenis“, – taip ji pasakė.

Kai Ruta ėmė pasakoti apie tai, kaip suskambo telefonas ir Skotas Sondersas įėjo į ją iš užpakalio, – nors ji jam sakė, kad jai taip nepatinka, – tėvas vėl atitraukė akis nuo kelio. Ruta supyko:

– Klausyk, tėti, jei negali susikaupti ir vairuoti, tai geriau nevairuok. Pasitrauk į šalikelę. Aš sėsiu prie vairo.

– Ruti, Ruti… – Tai buvo viskas, ką Tedas įstengė pasakyti. Jis verkė.

– Jei labai susijaudinai ir nebematai kelio, – tai dar viena priežastis sustoti, tėti.

Ji papasakojo, kaip jos galva daužėsi į lovos galą, kaip ji negalėjo nieko daugiau padaryti, tik stumtis klubais į Skotą, ir kaip vėliau jis jai trenkė – ne skvošo rakete. („Rutos manymu, tai buvo tiesus smūgis kaire ranka – ji nespėjo net pamatyti.“)

Ji tik susirietė į kamuoliuką ir tikėjosi, kad jis daugiau nebemuš. Paskui, kai galvoje šiek tiek prašviesėjo, nulipo žemyn ir susirado Skoto raketę. Pirmiausia smogė jam į dešinį kelį. „Tai buvo žemas smūgis atgalia ranka, – paaiškino Ruta. – Raketės lankelį, savaime suprantama, Ruta pasuko šonu.“

– Pirmiausia smogei jam į kelį? – pertraukė jos pasakojimą tėvas.

– Į kelį, į veidą, į abi alkūnes, abu raktikaulius – iš eilės, – pasakė Ruta.

– Jis negalėjo paeiti ? – paklausė tėvas.

– Negalėjo ropoti , – tarė Ruta. – Eiti galėjo, šlubuodamas.

– Dievulėliau, Ruti…

– Matei rodyklę į Kenedžio?..

– Mačiau.

– Neatrodė, kad matytum, – tarė Ruta.

Paskui ji jam pasakė, kad jai vis dar skauda, kai šlapinasi, ir kad jaučia skausmą neįprastoje vietoje – kažkur viduje. – Niekis, praeis, – pridūrė, nustojusi kalbėti trečiuoju asmeniu. – Tiesiog turėsiu to nepamiršti, kad nuo šiol vengčiau tokios pozos.

– Užmušiu tą šunsnukį! – tarė tėvas.

– Kam taip vargintis? – paklausė Ruta. – Toliau žaisk su juo skvošą – kai jis vėl galės lakstyti. Žaidėjas jis nekoks, tačiau su juo bent pasimankštinsi – treniruotėms jis tinka.