Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta apžergė Skotą; sėdėjo ant jo labai ilgai. Vos neužmigo šitaip besisūpuodama. (Abu buvo per daug išgėrę.) Iš sulaikomo kvėpavimo supratusi, kad Skotas tuoj baigs, užgulė jam krūtinę, stipriai suėmė už pečių ir užsivertė ant savęs, nes negalėjo pakęsti išsiliejimo akimirką persimainančios daugumos vyrų veido išraiškos. (Ruta, be abejo, nežinojo – ir niekada nesužinos, – kad būtent taip jos motina mėgdavo mylėtis su Edžiu O’Hara.)

Ruta gulėjo ir klausėsi, kaip Skotas tėvo vonios kambaryje nuleidžia prezervatyvą į unitazą. Kai Skotas grįžo į lovą – jis beveik akimirksniu užmigo, – Ruta gulėjo ir klausėsi, kaip ūžia indaplovė. Indai buvo skalaujami jau paskutinį kartą ir Ruta tarėsi girdinti, kaip dvi vyno taurės brūžinasi viena į kitą.

Skotas Sondersas užsnūdo kaire ranka suėmęs dešinę jos krūtį. Rutai nebuvo labai patogu, tačiau dabar, kai Skotas kietai įmigo ir ėmė knarkti, jo ranka krūties nebegniaužė, veikiau slėgė visu svoriu kaip miegančio šuns letena.

Ruta mėgino prisiminti Džordžo Elioto žodžių apie santuoką pabaigą. Ji net nežinojo, iš kurio Džordžo Elioto romano yra ta ištrauka, nors aiškiai prisiminė, kaip kadaise ją nusirašė į vieną iš savo dienoraščių.

Dabar, jau snūduriuodama, Ruta staiga pagalvojo, kad Edis O’Hara turbūt žinotų, iš kurio romano yra ta ištrauka. Ką gi, Ruta bent jau turės dingstį jam paskambinti. (Iš tikrųjų, jeigu ji būtų paskambinusi Edžiui, jis nebūtų prisiminęs tos ištraukos – Edis Džordžo Elioto negarbino. Edis būtų skambinęs tėvui. Mėtinis O’Hara, nors jau išėjęs į pensiją, tikrai būtų žinojęs, iš kurio Džordžo Elioto romano yra tie žodžiai.)

„…kad paremtų vienas kitą visuose darbuose…“ – šnibždėjo Ruta, sakydama mėgstamą ištrauką atmintinai. Ji nesibaimino, kad pažadins Skotą – tik jau ne šitaip knarkiantį. Indaplovėje tebesibrūžino vyno taurės. Telefonas neskambėjo jau taip seniai, kad Rutai atrodė, jog visas pasaulis kietai įmigo; kad ir kas ten skambino (skambino ir skambino), galiausiai, matyt, neteko vilties. „…kad paguostų vienas kitą visose nelaimėse…“ – rašė Džordžas Eliotas apie santuoką. „…kad pagelbėtų vienas kitam visuose skausmuose, – šnibždėjo Ruta, – kad būtų kartu tyliuose neišsakytuose prisiminimuose paskutinio išsiskyrimo akimirką…“ – Tai labai patiko Rutai Koul, galų gale užmigusiai šalia nepažįstamo vyriškio, kurio kvėpavimas buvo kaip dūdų orkestras.

Telefonas skambėjo kokį tuziną kartų, kol Ruta pagaliau išgirdo. Skotas Sondersas pabudo tik tada, kai Ruta atsiliepė. Ji jautė ant krūties atgijusią jo leteną.

– Alio! – tarė Ruta. Atsimerkusi ne iš karto atpažino skaitmeninį tėvo laikrodį. Tik po kelių sekundžių, pamačiusi leteną ant savo krūties, prisiminė, kur yra, kokiomis aplinkybėmis – ir kodėl nenorėjo kelti ragelio.

– Aš taip dėl tavęs jaudinausi, – pasakė Alanas Olbraitas. – Tiek kartų skambinau…

– O, Alanai… – tarė Ruta. Laikrodis rodė šiek tiek po dviejų nakties. Indaplovė nebeūžė. Džiovyklė buvo nutilusi dar anksčiau. Letena ant krūties vėl tapo ranka; ji tvirtai suėmė krūtį. – Aš miegojau, – tarė Ruta.

– Jau maniau, kad numirei ! – pasakė Alanas.

– Susipykau su tėvu – nekėliau ragelio, – paaiškino Ruta. Ranka paleido krūtį. Ruta matė, kaip ta pati ranka siektelėjo per ją ir atidarė viršutinį naktinio staliuko stalčių. Ranka išsirinko prezervatyvą, vėl mėlyną; be to, ranka iš stalčiaus paėmė tepalo tūbelę.

– Mėginau prisiskambinti tavo draugei Hanai. Ar ji neturėjo būti su tavimi? – paklausė Alanas. – Bet atsiliepdavo tik atsakiklis – net nežinau, ar ji girdėjo, ką ten įkalbėjau.

– Nekalbėk su Hana – susipykau ir su ja, – pasakė Alanui Ruta.

– Tai tu ten viena? – paklausė Alanas.

– Taip, viena, – atsakė Ruta. Ji stengėsi išsilaikyti ant šono, tvirtai suspaudusi kojas, bet Skotas Sondersas buvo stiprus; jam pavyko ją prisitraukti ir paklupdyti ant kelių. Buvo gerai ištepęs prezervatyvą drėkinamuoju tepalu, todėl netikėtai lengvai įslydo į ją; Ruta akimirką neteko žado.

– Ką? – tarė Alanas.

– Jaučiuosi bjauriai, – pasakė jam Ruta. – Geriau paskambinsiu tau iš ryto.

– Galiu pas tave atvažiuoti, – pasisiūlė Alanas.

– Ne! – riktelėjo Ruta Alanui ir Skotui.

Ji rėmėsi alkūnėmis ir kakta; vis mėgino atsigulti ant pilvo, tačiau Skotas taip smarkiai traukė jos klubus į save, kad atrodė jau geriau klūpėti ant kelių. Rutos viršugalvis daužėsi į lovos galą. Ji norėjo pasakyti Alanui „labanakt“, bet labai trūkčiojo jos kvėpavimas. Be to, Skotas ją buvo nustūmęs taip toli į priekį, kad ji niekaip negalėjo pasiekti naktinio staliuko ir padėti ragelio.

– Myliu tave, – pasakė Alanas. – Man labai gaila.

– Ne, tai man labai gaila, – šiaip taip ištarė Ruta, ir Skotas Sondersas, paėmęs iš jos, padėjo ragelį. Paskui jis suėmė rankomis abi jos krūtis ir, skaudžiai jas spausdamas, dulkino Rutą iš užpakalio, kaip šuo – taip pat, kaip Edis O’Hara kadaise dulkino jos motiną.

Ruta, laimė, neprisiminė visų nutikimo su netinkamu lempos gaubtu smulkmenų, bet ir to, ką prisiminė, pakako, kad niekada nenorėtų atsidurti tokioje padėtyje. O dabar kaip tik ir atsidūrė. Turėjo iš paskutiniųjų stumtis atgal, kad galva nesidaužytų į lovos galvūgalio lentą.

Prieš tai ji miegojo prispaudusi dešinį petį, kurį skaudėjo nuo skvošo, tačiau dešinio peties skausmas nebuvo toks aštrus kaip skausmas, kurį kėlė Skotas Sondersas. Pati ta padėtis buvo skausminga – ne tik su ja susiję Rutos prisiminimai. Be to, krūtis Skotas gniaužė daug šiurkščiau, negu jai patiko.

– Prašau tavęs – liaukis! – prašė Ruta, bet Skotas jautė, kaip ji stumiasi klubais į jį, ir badė ją dar smarkiau.

Kai jis baigė, Ruta atsigulė ant kairio šono ir žiūrėjo į tuščią lovą; girdėjo, kaip Skotas nuleidžia į unitazą dar vieną prezervatyvą. Iš pradžių jai pasirodė, kad kraujuoja, tačiau tai buvo tik drėkinamojo tepalo perteklius. Grįžęs į lovą, Skotas mėgino vėl paliesti jos krūtis. Ruta nustūmė jo ranką.

– Sakiau, kad man taip nepatinka, – tarė ji.

– Juk pataikiau į tą skylę, ar ne? – paklausė Skotas.

– Sakiau, kad nemėgstu iš užpakalio – taškas, – atkirto Ruta.

– Ei, tu gi krutinai klubus. Tau patiko! – tarė Skotas.

Ji žinojo, jog stūmėsi klubais į jį tik tam, kad galva nesidaužytų į lovos galą. Galbūt žinojo ir jis. Bet Ruta tik pasakė:

– Man skaudėjo.

– Na jau, – tarė Skotas. Jis vėl mėgino paliesti jos krūtis, tačiau ji vėl nustūmė jo ranką.

– Kai moteris sako „ne“ – kai ji sako „liaukis“… na… ką reiškia, jei vyras nesiliauja ? – paklausė Ruta. – Ar nemanai, jog tai panašu į prievartavimą?

Skotas apsivertė ant kito šono, atsuko jai nugarą:

– Na jau. Nepamiršk, kad kalbiesi su teisininku, – pasakė.

– Kalbuosi su šiknium, – tarė Ruta.

– Taigi… kas skambino? – paklausė Skotas. – Labai svarbus asmuo?

– Svarbesnis negu tu, – atšovė Ruta.

– Atsižvelgdamas į aplinkybes, – tarė teisininkas, – drįstu manyti, kad ne toks jau svarbus.

– Būk geras, nešdinkis iš čia, – pasakė Ruta. – Tiesiog nešdinkis.

– Gerai, gerai, – neprieštaravo Skotas. Tačiau grįžusi iš vonios kambario, Ruta rado jį vėl užmigusį. Jis gulėjo ant šono, ištiesęs rankas į jos pusę; buvo užėmęs visą lovą.