Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Nusprendžiau stoti į teisės fakultetą – štai ko išmokau studijuodamas sociologiją, – atsakė rusvaplaukis teisininkas.

– Gal girdėjai kokių nors gandų ir apie mano brolius? – paklausė Ruta. – Jie mirę, – pridūrė.

– Berods kai ką girdėjau, – tarė Skotas. – Tai atsitiko labai seniai, ar ne?

– Parodysiu tau jų nuotrauką – jie buvo gražūs vaikinai, – pasakė Ruta, imdama Skotą už rankos.

Ji vedėsi jį kilimu išklotais laiptais į viršų. Basomis jie ėjo be garso. Apačioje barškėjo ryžių šutintuvo dangtelis; be to, ten veikė džiovyklė – kažkas spragsėjo ar daužėsi į besisukantį būgną.

Ruta nusivedė Skotą į tėvo miegamąjį, prie didžiulės sujauktos lovos; sutaršytame patale ji tarytum matė įdubusias tėvo ir Hanos kūnų žymes.

– Štai jie, – pasakė Ruta Skotui, rodydama brolių nuotrauką.

Skotas prisimerkęs mėgino įskaityti lotynišką užrašą virš durų.

– Specializuodamasis sociologijoje turbūt nesimokei lotynų, – tarė Ruta.

– Nemažai lotyniškų žodžių yra teisėje, – atsakė Skotas.

– Mano broliai buvo gražūs vaikinai, ar ne? – paklausė jo Ruta.

– Taip, gražūs, – pritarė Skotas. – Venite juk reiškia ateikite ?

– „Ateikite čia, berniukai, ir tapkite vyrais“, – išvertė Ruta.

– Čia tai bent iššūkis! – tarė Skotas Sondersas. – Man labiau patiko būti berniuku.

– Mano tėvas taip ir liko berniukas, – pasakė Ruta.

– Čia tavo tėvo miegamasis? – paklausė Skotas.

– Žvilgtelėk į viršutinį stalčių, po naktiniu staliuku, – paliepė jam Ruta. – Nagi – atidaryk.

Skotas nesiryžo; jis tikriausiai galvojo, kad ir tas stalčius pilnas nuotraukų.

– Nebijok. Nuotraukų ten nėra, – tarė Ruta. Skotas atidarė stalčių. Jame buvo daugybė prezervatyvų su ryškių spalvų folijos apvalkalėliais ir didelė drėkinamojo tepalo tūbelė.

– Taigi… ko gero, čia tikrai tavo tėvo miegamasis, – nervingai dairydamasis pasakė Skotas.

– Šitas stalčius pilnas berniukiškų daiktų, bent jau man taip atrodo, – tarė Ruta. (Prezervatyvus bei drėkinamąjį tepalą tėvo naktinio staliuko stalčiuje ji pirmą kartą aptiko būdama maždaug devynerių ar dešimties metų.)

– Kur tavo tėvas dabar ? – paklausė Skotas.

– Nežinau, – atsakė Ruta.

– Nemanai, kad jis tuoj grįš?

– Jei man reikėtų spėti, sakyčiau, kad jis grįš rytoj iš ryto, ne per anksčiausiai, – tarė Ruta.

Skotas Sondersas žiūrėjo į prezervatyvus atvirame stalčiuje:

– Dievulėliau, nebuvau užsimovęs prezervatyvo nuo to laiko, kai mokiausi koledže.

– Turėsi užsimauti dabar, – pasakė jam Ruta. Ji nusivyniojo nuo juosmens rankšluostį; paskui nuoga atsisėdo ant sujauktos lovos. – Jei pamiršai, kaip tai daroma, galiu tau priminti, – pridūrė.

Skotas išsirinko prezervatyvą su mėlynu apvalkalėliu. Jis ilgai Rutą bučiavo ir dar ilgiau laižė; jai neprireikė tepalo iš tėvo naktinio staliuko stalčiaus. Orgazmą ji patyrė per kelias sekundes, vos Skotui į ją įėjus, ir jautė, kaip po akimirkos viršūnę pasiekė ir jis. Beveik visą laiką, ypač kai Skotas ją laižė, Ruta žiūrėjo į atviras tėvo miegamojo duris; ji klausėsi, ar neišgirs tėvo žingsnių ant laiptų arba antro aukšto koridoriuje, bet girdėjo tik neaiškų spragsėjimą ar dunksėjimą džiovyklėje. (Ryžių šutintuvo dangtelis nebebarškėjo; ryžiai jau buvo išvirę.) Kai Skotas į ją įėjo ir ji žinojo, jog tuoj patirs orgazmą, kone akimirksniu – ir netrukus viskas baigsis, – Ruta galvojo: „Grįžk namo dabar, tėti! Užlipk laiptais ir pamatyk mane dabar!“

Tačiau Tedas namo negrįžo ir nepamatė dukters tada, kai ji norėjo, kad jis ją pamatytų.

Skausmas neįprastoje vietoje

Į marinatą Hana buvo pripylusi per daug sojų padažo. Be to, krevetės marinate mirko ilgiau negu parą; jos nebeturėjo krevečių skonio. Bet Ruta su Skotu vis tiek suvalgė visas, ir visus ryžius, ir pakepintas daržoves – ir kažkokias agurkų salotas, jau gerokai pastovėjusias. Jie išgėrė antrą butelį baltojo vyno, paskui Ruta atkimšo dar vieną – raudonojo, prie sūrio bei vaisių. Abu draugiškai išgėrė ir tą.

Jie valgė ir gėrė neapsirengę, tik apsivynioję klubus rankšluosčiais – Ruta sėdėjo įžūliai apnuoginusi krūtis. Ji tikėjosi, kad į valgomąjį staiga įeis tėvas, bet jis neįėjo. Ir nors Ruta su Skotu Sondersu vaišinosi linksmai nusiteikę, ką jau kalbėti apie, regis, puikiai nusisekusią, audringą sueitį, pašnekesys prie stalo jiems nesirišo. Skotas Rutai pasakė, kad jo skyrybos buvo „draugiškos“ ir kad jis džiaugiasi „bičiuliškais santykiais“ su buvusia žmona. Neseniai išsiskyrę vyrai pernelyg daug šneka apie buvusias žmonas. Jei skyrybos buvo iš tikrųjų „draugiškos“, kam dar apie tai kalbėti?

Ruta Skoto paklausė, kokia teise jis užsiima, bet Skotas atsakė, jog tai neįdomu; jo darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu. Be to, Skotas prisipažino, kad nėra skaitęs nė vieno Rutos romano. Mėgino skaityti antrąjį, „Prieš Saigono žlugimą“, – manė, jog tai knyga apie karą. Jis turėjo gerokai pasistengti, kai buvo jaunas, kad nebūtų išsiųstas į Vietnamą; tačiau jam pasirodė, kad Rutos knyga – „romanas moterims“. Išgirdusi tokį pasakymą, Ruta visuomet nejučia pagalvodavo apie daugybę įvairiausių moterų higienos prekių. („Apie moterų draugystę, ar ne?“ – paklausė Skotas.) Tačiau jo buvusi žmona buvo skaičiusi visas Rutos Koul knygas. „Ji – nuoširdžiausia tavo gerbėja“, – tarė Skotas Sondersas. (Buvusi žmona, vėl!)

Paskui Skotas Rutos paklausė, ar ji „su kuo nors susitikinėja“. Ji mėgino, neminėdama jokių pavardžių, papasakoti jam apie Alaną. Santuokos problema jos sąmonėje nebuvo susijusi su Alanu. Ruta Skotui pasakė, kad mintis apie santuoką jai atrodo iš tikrųjų viliojanti, nors baimė ir paverčia visa tai niekais.

– Nori pasakyti, kad santuoka tave labiau vilioja, negu baugina? – paklausė teisininkas.

– Kaip ten sakė Džordžas Eliotas4? Kadaise tie žodžiai man taip patiko, kad net nusirašiau, – tarė Ruta. – „Kas gali būti geriau dviem žmonėms, negu jausti, kad yra sujungti visam gyvenimui…“ Bet…

– Ar jis neišsiskyrė? – paklausė Skotas.

– Kas? – nesuprato Ruta.

– Džordžas Eliotas. Jis neišsiskyrė?

„Gal, jei atsistosiu ir pradėsiu nurinkinėti stalą, Skotui pasidarys nuobodu ir jis išvažiuos“, – galvojo Ruta.

Bet kai ji dėjo lėkštes į indaplovę, Skotas atsistojo jai už nugaros ir ėmė glamonėti krūtis; per abiejų rankšluosčius ji jautė stirksantį sukietėjusį jo strypą.

– Noriu šitaip, iš užpakalio, – tarė Skotas.

– Man taip nepatinka, – atsakė Ruta.

– Turiu galvoje, ne į kitą skylę, – šiurkščiai paaiškino jis. – Į tą pačią, tik iš užpakalio.

– Žinau, ką turi galvoje, – tarė Ruta. Jis taip atkakliai glamonėjo jai krūtis, kad ji vos pataikė padėti taures ant viršutinių indaplovės grotelių. – Man nepatinka iš užpakalio – taškas! – pridūrė Ruta.

– Tai kaip tau patinka? – paklausė Skotas.

Ruta suprato, kad jis tikisi pasimylėti dar kartą.

– Aš tau parodysiu, – tarė ji, – kai tik sudėsiu lėkštes į indaplovę.

Ruta ne atsitiktinai paliko priešakines duris nerakintas – ir neišjungė šviesos nei apatiniame, nei viršutiniame koridoriuje. Be to, ji neuždarė tėvo miegamojo durų, nes dar turėjo šiek tiek vilties, kad tėvas grįš ir ras ją besimylinčią su Skotu. Tačiau taip neatsitiko.