Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Kelkis! Dink iš čia! – šaukė Ruta, tačiau Skotas arba vėl kietai miegojo, arba apsimetė.

Dabar aišku, jog prieš imdamasi tolesnių veiksmų Ruta galėjo geriau pagalvoti. Atidariusi prezervatyvų stalčių, ji čiupo drėkinamojo tepalo tūbelę ir išspaudė jos turinį į nepridengtą Skoto kairę ausį. Tepalas iš tūbelės išbėgo daug greičiau, negu ji tikėjosi; jis buvo skystesnis negu želė ir tuoj pat pažadino Skotą Sondersą.

– Laikas važiuoti, – priminė jam Ruta. Ji tikrai nemanė, kad jis jai smogs. Su kairiarankiais visada taip: atsitinka tai, ko visai nesitiki.

Skotas smogė tik vieną kartą, bet smarkiai. Iš pradžių kaire ranka griebėsi už kairės ausies, paskui iššoko iš lovos ir atsidūrė priešais Rutą. Pataikė jai į dešinį skruostikaulį – tiesiu smūgiu kaire ranka; Ruta nespėjo net pamatyti. Gulėdama ant kilimėlio, maždaug toje vietoje, kur anksčiau stovėjo atsegtas Hanos lagaminas, ji suprato, kad Hana buvo teisi: tariamas Rutos sugebėjimas jau per pirmą pasimatymą pastebėti, kuris vyras turi polinkį į prievartą, iš tikrųjų buvo tik tuščias svaičiojimas. Hana sakė, kad Rutai paprasčiausiai sekėsi. („Tu tiesiog dar nenuėjai į tą pasimatymą“, – įspėjo ją Hana.) „Ką gi, dabar jau nuėjau“, – galvojo Ruta.

Ji palaukė, kol kambarys nustos suktis, tik tada mėgino pajudėti. Jai vėl pasirodė, kad kraujuoja, tačiau tai buvo tepalas, kuriuo Skotas išsitepliojo kairę ranką, kai griebėsi už kairės ausies.

Ruta gulėjo susirietusi kaip embrionas, pritraukusi kelius prie krūtinės. Jautėsi taip, tarytum oda ant dešinio skruostikaulio būtų per daug įtempta ir visas veidas nenormaliai šiltas. Kai sumirksėjo, iš akių pasipylė žvaigždės, bet vėliau, kai kelias sekundes pabuvo atsimerkusi, jos pradingo.

Ji vėl pasijuto lyg uždaryta sieninėje spintoje. Nuo pat vaikystės nebuvo taip išsigandusi. Skoto Sonderso nematė, bet vis tiek pasakė:

– Atnešiu tau drabužius. Jie tebėra džiovyklėje.

– Pats žinau, kur džiovyklė, – paniūromis burbtelėjo Skotas. Tarytum iš šalies Ruta matė, kaip jis peržengė per ją, gulinčią ant kilimėlio. Paskui išgirdo, kaip po jo kojomis sugirgždėjo laiptai.

Kai atsistojo, jai akimirką sukosi galva; jausmas, kad tuoj susivems, išliko ilgiau. Šleikštulį tebejautė ir nulipusi į pirmą aukštą, kur per valgomąjį iš karto išėjo į tamsią terasą. Vėsus nakties oras akimirksniu ją atgaivino. „Bobų vasara pasibaigė“, – pagalvojo Ruta, įmerkusi vienos kojos pirštus į baseiną; švelnus kaip šilkas vanduo buvo šiltesnis už orą.

Vėliau ji pasiners į vandenį, tačiau dabar nenorėjo būti nuoga. Susirado šalia lauko dušo paliktus nešvarius skvošo drabužius; jie buvo drėgni nuo atšalusio prakaito ir nuo rasos – apsivilkusi marškinėlius, Ruta net nusipurtė. Ji nesiterliojo su kelnaitėmis, liemenėle ar kojinėmis. Pakaks ir marškinėlių, šortų bei sportbačių. Paskui truputį pajudino skaudantį dešinį petį. Tokios mankštos irgi turėjo pakakti.

Skoto Sonderso raketė stovėjo atremta – rankena aukštyn, lankeliu žemyn – į lauko dušo kabiną. Rutai ta raketė buvo per sunki, kotas per storas jos rankai. Tačiau Ruta ir neketino su ja žaisti visos partijos. „Bus gerai“, – pagalvojo Ruta, grįždama į vidų.

Skotą rado skalbykloje. Jis nebuvo užsisegęs suspenzorijaus, tik užsimovęs šortus ir įgrūdęs suspenzorijų į dešinę priekinę kišenę; kojinės kyšojo iš kairės priekinės kišenės. Batus buvo apsiavęs, bet nesusivarstęs raiščių. Kaip tik per galvą vilkosi marškinėlius, kai Ruta netikėtu žemu smūgiu atgalia ranka sutriuškino jam dešinį kelį. Skotas dar spėjo iškišti galvą pro skylę, ir po akimirkos Ruta iš dešinės smogė jam tiesiai į veidą. Jis užsidengė veidą rankomis, tačiau Ruta buvo pasukusi raketės lankelį šonu. Ji kirto Skotui per abi alkūnes – iš kairės, paskui iš dešinės. Jam akimirksniu nutirpo rankos; jis negalėjo jų pakelti, kad apsaugotų veidą. Iš vieno jo antakio jau bėgo kraujas. Ruta dar du kartus smogė iš viršaus, į abu Skoto raktikaulius – po pirmo smūgio nutrūko kelios raketės stygos, o po antro lankelis visiškai atsiskyrė nuo rankenos.

Bet ir viena rankena atrodė pakankamai veiksmingas ginklas. Ruta toliau talžė Skotą, taikydama į visas vietas, kurios tik buvo nepridengtos. Skotas mėgino išropoti iš skalbyklos keturiomis, tačiau dešinys kelis neišlaikė jo svorio, be to, buvo sulaužytas kairys raktikaulis. Todėl ropoti Skotas negalėjo. Jį daužydama Ruta vis kartojo sužaistų skvošo partijų rezultatus – kaip kokią žeminančią litaniją. „Penkiolika – aštuoni, penkiolika – šeši, penkiolika – devyni, penkiolika – penki, penkiolika – vienas!“

Kai Skotas susmuko, maldaujamai palinkęs į šoną ir užsidengęs veidą rankomis, Ruta liovėsi jį mušusi. Nors ir nepadėjo, bet leido atsistoti. Dėl sužeisto dešinio kelio jis gerokai šlubavo ir nuo kiekvieno krestelėjimo jam tikriausiai smarkiai suskausdavo lūžusį kairį raktikaulį. Iš žaizdos virš antakio be perstojo žliaugė kraujas. Laikydamasi saugaus atstumo, Ruta nulydėjo Skotą iki automobilio. Rankoje ji tebelaikė jo raketės rankeną; dabar, be lankelio, ta raketė nebebuvo jai per sunki.

Akimirką Ruta lyg ir susirūpino dėl dešinio Skoto kelio, bet tik todėl, kad nežinojo, ar Skotas galės vairuoti. Paskui pamatė, kad jo automobilis su automatine pavara. Ir akceleratorių, ir stabdį, jei reikės, galės spausti kaire koja. Ruta nuliūdo suvokusi, jog vyrus, kurių automobiliai su automatine pavara, niekina beveik taip pat, kaip ir tuos, kurie muša moteris.

„Viešpatie, aš gi tikra tėvelio dukrelė!“ – pagalvojo Ruta.

Kai Skotas išvažiavo, Ruta skalbykloje surado jo raketės lankelį; išmetė į šiukšlių kibirą kartu su tuo, kas buvo likę iš rankenos. Paskui sudėjo skalbinius į skalbimo mašiną – tik skvošo aprangą, keletą apatinių drabužėlių ir savo bei Skoto rankšluosčius. Paprasčiausiai norėjo girdėti skalbimo mašinos ūžimą; tas garsas ją ramino. Tuščiuose namuose buvo pernelyg tylu.

Po to ji išgėrė beveik visą kvortą vandens ir – vėl nuoga – nusinešė prie baseino švarų rankšluostį bei du ledų kompresus. Lauko dušo kabinoje ilgai stovėjo po karšta srove, dukart išsimuilino, dukart išsitrinko plaukus, paskui atsisėdo ant apatinio laiptelio sekliajame baseino gale. Vieną ledų kompresą užsidėjo ant dešinio peties, o kitą laikė prie veido, priglaudusi prie skruostikaulio bei dešinės akies. Ruta vengė žiūrėti į veidrodį, bet ir taip žinojo, kad jos skruostikaulis ir akis ištino; dešinė akis beveik neprasimerkė, buvo likęs tik siaurutis plyšelis. Iš ryto ta akis bus visiškai užburkusi.

Po karšto dušo vanduo baseine iš pradžių atrodė vėsokas, bet švelnus kaip šilkas ir daug šiltesnis už nakties orą. Naktis buvo giedra; žvaigždžių – milijonai. Ruta tikėjosi, kad taip pat giedra bus ir kitą naktį, kai reikės skristi į Europą. Tačiau ji buvo pernelyg pavargusi, kad ilgiau galvotų apie kelionę; jautė, kaip nuo ledo stingsta visas kūnas.

Sėdėjo taip ramiai, kad prie pat jos priplaukė maža varlytė; Ruta paėmė ją į saują. Paskui ištiesė ranką ir paleido varlytę ant medinio baseino krašto, toji nušokavo. Nuo chloro ji ilgainiui būtų žuvusi. Ruta po vandeniu trynė ranką tol, kol dingo varlės slidumo pojūtis; tos gleivės jai priminė ką tik išgyventą nutikimą su drėkinamuoju tepalu.

Išgirdusi, kad išsijungė skalbimo mašina, Ruta išlipo iš baseino ir perdėjo šlapius skalbinius į džiovyklę. Miegoti nuėjo į savo kambarį; gulėjo švarioje lovoje ir klausėsi pažįstamo, raminančio džiovyklėje besisukančių skalbinių dunksėjimo.