Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Bet vėliau, kai prireikė atsikelti ir nueiti į vonią, Ruta pajuto skausmą šlapindamasi ir vėl pagalvojo apie neįprastą vietą – giliai viduje, – kurią Skotas Sondersas badė. Ten irgi skaudėjo. Tačiau tai nebuvo aštrus skausmas. Veikiau maudulys, kaip prieš mėnesines – tik mėnesinės turėjo prasidėti dar negreitai, be to, Ruta niekada anksčiau nejautė skausmo toje vietoje.

Iš ryto ji paskambino Alanui, kol jis dar neišėjo į leidyklą.

– Ar mylėtum mane mažiau, jei nebežaisčiau skvošo? – paklausė Ruta. – Nemanau, kad labai ilgai tversiu… na, po to, kai sutriuškinsiu tėvą.

– Ne, ne mažiau, žinoma, – atsakė Alanas.

– Tu man per geras, – įspėjo jį Ruta.

– Juk sakiau, kad tave myliu, – tarė Alanas.

„Viešpatie, turbūt jis tikrai mane myli!“ – pagalvojo Ruta, bet nepasakė nieko daugiau, tik tarstelėjo: – Paskambinsiu vėliau, iš oro uosto.

Ruta jau buvo apsižiūrėjusi Skoto pirštų žymes ant krūtų; mėlynių buvo ir ant jos klubų bei sėdmenų, bet Ruta visų negalėjo matyti, nes apskritai matė tik kaire akimi. Ji vis dar vengė žiūrėti į savo veidą veidrodyje. Ir nežvilgtelėjusi žinojo, kad reikia toliau dėti ledų kompresus ant dešinės akies; taip ir darė. Sustingusį dešinį petį tebeskaudėjo, bet Rutai atsibodo jį šaldyti. Be to, ji dar turėjo kai ką padaryti. Buvo ką tik baigusi krautis daiktus, kai grįžo tėvas.

– Dievulėliau, Ruti, – kas tau taip trenkė?

– Tai tik skvošo trauma, – pamelavo Ruta.

– Su kuo žaidei? – paklausė tėvas.

– Daugiausia su savimi, – tarė Ruta.

– Ruti, Ruti… – sudejavo tėvas. Iš pažiūros buvo pavargęs. Ruta pagalvojo, kad jis gal ir neatrodo septyniasdešimt septynerių, bet tikrai atrodo kaip žmogus, pradėjęs septintą dešimtį. Jai patiko lygios, neapžėlusios viršutinės jo nedidelių kvadratinių plaštakų pusės. Ruta susigriebė spoksanti į tėvo plaštakas, nes negalėjo pažvelgti jam į akis – bent jau ne užtinusia dešine akimi, šiaip ar taip. – Man labai gaila, Ruti, – pradėjo tėvas. – Dėl Hanos…

– Nenoriu, kad apie tai kalbėtum, tėti, – tarė Ruta. – Niekaip nenuramdai savo stryko – ta pati sena giesmelė.

– Bet Hana, Ruti… – mėgino pasakyti tėvas.

– Nenoriu net girdėti jos vardo, – nutildė jį Ruta.

– Gerai, Ruti.

Ruta negalėjo žiūrėti į jį, tokį susigėdusį; jau žinojo, kad jis nieko taip nemyli, kaip ją. Dar blogiau, Ruta žinojo, kad ir pati jį myli; myli labiau negu Alaną ir, be abejo, labiau negu Haną. Nieko Ruta Koul taip nemylėjo ir niekam nejautė tokios neapykantos, kokią jautė tėvui, bet ji tik pasakė:

– Atsinešk raketę.

– Ar bent kiek ta akimi matai? – paklausė tėvas.

– Matau kita, – atsakė Ruta.

4 Anglų rašytoja. Tikrasis vardas – Meri Ana Evans.

Ruta moko tėvą vairuoti

Rutai vis dar skaudėjo, kai šlapinosi, bet ji stengėsi apie tai negalvoti. Greitai šmurkštelėjo į skvošo drabužius; norėjo būti salėje ir truputį pamušinėti kamuoliuką, kol tėvas pasiruoš žaidimui. Be to, norėjo nutrinti mėlynos kreidos dėmelę, kuria buvo pažymėtas mirties taškas priekinėje sienoje. Rutai žymės nereikėjo, ji ir taip galėjo pataikyti į tą vietą.

Kamuoliukas jau buvo apšilęs ir labai šoklus, kai Ruta pajuto beveik nepastebimą grindų virpėjimą – tėvas lipo daržinės kopėčiomis į viršų. Ji greitai nubėgo iki priekinės sienos, apsisuko ir dar spėjo grįžti atgal, prie galinės, – tik tada išgirdo, kaip tėvas dukart pabeldė rakete ir atidarė skvošo salės duris. Rutai tik truputį dilgtelėjo toje neįprastoje vietoje, kurią Skotas Sondersas badė ne taip, kaip ji norėjo. Jei nereikės labai daug lakstyti, viskas bus gerai.

Blogiau buvo tai, kad Ruta nematė dešine akimi. Juk bus akimirkų, kai ji nematys, kur stovi tėvas. Tedas niekada nedundėdavo po visą salę; stengdavosi judėti kuo mažiau, o jeigu jau judėdavo, tai tokiais lengvais žingsneliais, kad nematydamas negalėjai žinoti, kur jis yra.

Ruta suprato, kaip svarbu laimėti pirmą partiją. Kiečiausias Tedas būdavo žaidimui įpusėjus. „Jeigu man pasiseks, – galvojo Ruta, – visa partija ir praeis, kol jis ras tą mirties tašką.“ Kai jie dar tik mankštinosi, ji pastebėjo, kad tėvas šnairomis žvilgčioja į priekinę sieną, ieškodamas dingusios mėlynos dėmelės.

Pirmą partiją ji laimėjo 18–16, bet per tą laiką tėvas spėjo aptikti mirties tašką ir Ruta po smarkaus jo padavimo kamuoliuką atmušdavo per vėlai – ypač kai stovėdavo kairėje aikštelės pusėje. Nieko nematydama dešine akimi, ji turėdavo beveik visu kūnu pasisukti į tėvą, kai jis paduodavo. Kitas dvi partijas Ruta pralošė, 12–15 ir 16–18, tačiau ne jai, o tėvui, nors jis pirmavo 2–1, po trečios partijos prireikė vandens butelio.

Ketvirtą partiją Ruta laimėjo 15–9. Paskutinį tašką tėvas prarado, kai pataikė į skardą; iki tol nė vienas iš jų nebuvo pataikęs į skardą. Taigi kol kas buvo lygiosios: 2–2. Ir anksčiau kartais būdavo lygiosios, bet po jų Ruta visuomet pralaimėdavo. Tėvas daug kartų sakė: „Ko gero, tu mane sutriuškinsi, Ruti.“ Ir netrukus pats ją sutriuškindavo. Tačiau dabar, prieš penktą partiją, jis nesakė nieko. Ruta gurkštelėjo vandens ir savo viena sveika akimi atidžiai pažiūrėjo į tėvą:

– Ko gero, aš tave sutriuškinsiu, tėti, – tarė.

Penktą partiją ji laimėjo 15–4. Tėvas ir vėl prarado paskutinį tašką, pataikęs į skardą. Tas demaskuojantis skardos skambesys aidės Rutai ausyse ateinančius ketverius ar penkerius metus.

– Puikiai sulošei, Ruti, – pasakė Tedas. Jis turėjo išeiti iš salės, kad atsineštų butelį vandens. Rutai teko paskubėti; ji spėjo rakete paplekšnoti pro duris einančiam tėvui per užpakalį. Iš tikrųjų norėjo jį apkabinti, bet jis net nepažvelgė jai į akis – į vieną sveiką akį. „Koks jis vis dėlto keistas!“ – pagalvojo Ruta. Paskui prisiminė, koks keistas buvo Edis O’Hara, kai sumetė monetas į klozetą ir nuleido vandenį. Ko gero, visi vyrai keistoki.

Rutai visada atrodė gana neįprasta, kad tėvas nė kiek nesidrovi būti nuogas jos akivaizdoje. Nuo to laiko, kai jai pradėjo augti krūtys, – jos augo labai pastebimai, – Ruta ėmė varžytis būdama nuoga priešais tėvą. Bet prausimasis kartu lauko dušo kabinoje ir plaukiojimas baseine… na, ar tai ne savotiškas šeimos ritualas? Šiaip ar taip, šiltu oru tai buvo tarytum savaime suprantamas ritualas, neatsiejamas nuo skvošo.

Tačiau nugalėtas tėvas atrodė senas ir pavargęs; Ruta negalėjo net pagalvoti, kad pamatys jį nuogą. Be to, ji nenorėjo, kad jis pamatytų pirštų žymes ant jos krūtų, klubų bei sėdmenų. Tėvas gal ir patikėjo, jog mėlynė Rutos paakyje – skvošo trauma, bet apie lytinius santykius jis žinojo daugiau negu pakankamai, kad suprastų, jog visos kitos Rutos mėlynės negalėjo atsirasti žaidžiant skvošą. Ruta nusprendė jo pasigailėti ir tų kitų mėlynių nerodyti.

Tedas, be abejo, nežinojo, kad jo gailimasi. Kai Ruta pasakė, jog norėtų išsimaudyti karštoje vonioje, užuot nusipraususi po dušu ir šokusi į baseiną, jis pasijuto gavęs atkirtį.

– Kaipgi mudu tą epizodą su Hana pamiršime, Ruti, jeigu apie tai nekalbame?

– Pakalbėsime apie Haną vėliau, tėti. Gal kai aš grįšiu iš Europos.

Ištisus dvidešimt metų skvošo salėje ji stengėsi sutriuškinti tėvą. Dabar, pagaliau jį nugalėjusi, Ruta vonioje apsiverkė. Jai buvo apmaudu, kad nejaučia jokio džiugesio pergalės akimirką; Ruta raudojo, nes tėvas taip nuvertino geriausią jos draugę, kad savo santykius su ja pavadino tiesiog „epizodu“. O gal Hana taip nuvertino draugystę su Ruta, kad jai pasirodė svarbiau trumpas meilės nuotykis su jos tėvu?