Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Antrą partiją ji laimėjo 15–6, trečią – 15–9. Skotas Sondersas buvo labai geros formos, bet po trečios partijos turėjo atsigerti vandens. Ruta negėrė. Ji juk nebėgiojo, tik Skotas.

Jis dar nebuvo kaip reikiant atsikvėpęs, kai jam nepavyko pirmas ketvirtos partijos padavimas. Ruta pajuto jo nusivylimą tarytum staiga pasklidusį kvapą.

– Negaliu patikėti, kad tėvas vis dar jus nugali, – gaudydamas orą tarė Skotas.

– Kada nors aš jį sutriuškinsiu, – atsakė Ruta. – Gal kitą kartą.

Ketvirtą partiją ji laimėjo 15–5. Vydamasis į priešakinį kampą skriejantį atšokusį kamuoliuką, Skotas paslydo savo paties prakaito balutėje, čiūžtelėjo ant šlaunies ir trenkėsi galva į skardą.

– Ar neužsigavote? – paklausė Ruta. – Gal jau pakaks?

– Ne. Sužaiskime dar vieną, – atšovė Skotas.

Rutai nepatiko jo elgsena. Paskutinę partiją ji laimėjo 15–1; vienintelį tašką Skotas gavo tada, kai ji mėgino (nepaklusdama sveikam protui) mušti į priešingą kampą ir kamuoliukas atsitrenkė į skardą. Tai buvo vienintelis kartas per visas penkias partijas, kai ji pataikė į skardą. Ruta pyko ant savęs už tą nelemtą mėginimą, kuris tik patvirtino jos nuomonę apie retai pavykstančius smūgius. Jai reikėjo paprasčiausiai išlaikyti kamuoliuką aikštelėje, ir tikrai būtų laimėjusi paskutinę partiją 15–0.

Bet ir 15–1 buvo pakankamai blogai Skotui Sondersui. Ruta nesuprato, ar jis raukėsi, ar šiaip darė kažkokias grimasas, kol atgavo kvapą. Jie jau ėjo iš salės, kai pro atviras duris įlėkė vapsva ir Skotas nerangiai pamėgino numušti ją rakete. Nepataikė. Vapsva skrido zigzagais, vingiuota trajektorija zvimbė lubų link, kur niekas nebūtų galėjęs jos pasiekti. Ruta sugavo vapsvą ore, mostelėjusi atgalia ranka. Kai kas sako, jog tai sunkiausias smūgis skvoše: atgalia ranka į virš galvos lekiantį kamuoliuką. Raketės stygos perkirto nariuotą vapsvos kūnelį perpus.

– Puikus smūgis, – tarė Skotas. Atrodė, kad jį tuoj supykins.

Ruta sėdėjo ant baseino krašto; nusiavusi batus bei kojines, vėsino kojas vandenyje. Skotas tarytum nežinojo, kaip elgtis. Buvo įpratęs nusimesti visus drabužius ir eiti į lauko dušą kartu su Tedu. Dabar pirma tai turės padaryti Ruta.

Ji atsistojo ir nusimovė šortus. Paskui nusirengė marškinėlius, baimindamasi galimo nepatogumo – įprastos priverstinės akrobatikos, kai reikia išsirangyti iš prakaituotos sportinės liemenėlės. Bet šįkart jai pavyko nusitraukti tamprią liemenėlę be ypatingų pastangų. Galiausiai ji nusimovė kelnaites ir žengė į dušo kabiną, nė nežvilgtelėjusi į Skotą. Jau buvo išsimuilinusi ir stovėjo po tekančiu vandeniu, kai į kabiną įėjęs Skotas irgi atsisuko dušą. Skalaudama iš plaukų šampūną, Ruta Skoto paklausė, ar jis ne alergiškas krevetėms.

– Ne, aš mėgstu krevetes, – atsakė Skotas. Užsimerkusi, skalaudama plaukus, Ruta galvojo, kad jis negali nežiūrėti į jos krūtis.

– Gerai, nes jų ir valgysime pietums, – tarė Ruta. Ji užsuko vandenį ir priėjo prie baseino; paskui nėrė į gilųjį galą. Kai iškilo į paviršių, Skotas stovėjo ant medinio baseino krašto; žiūrėjo į kažką už jos.

– Ar ten ne taurė… baseino dugne? – paklausė. – Tikriausiai neseniai čia linksminotės?

– Mano tėvas neseniai čia linksminosi, ne aš, – atsakė Ruta, plūduriuodama stačiomis. Skoto Sonderso pimpalas buvo didesnis, negu jai iš pradžių pasirodė. Teisininkas nėrė į giliojo galo dugną ir ištraukė taurę.

– Pobūvis, matyt, buvo trupučiuką pašėlęs, – tarė Skotas.

– Mano tėvas daugiau negu trupučiuką pašėlęs, – atsakė Ruta. Ji plūduriavo ant nugaros; kai taip išsilaikyti mėgindavo Hana, jos speneliai vos vos kyšodavo virš vandens.

– Jūsų labai gražios krūtys, – pasakė Rutai Skotas. Jis plūduriavo stačias šalia jos. Prisėmė taurę vandens ir išpylė jai ant krūtų.

– Mano motinos tikriausiai buvo gražesnės, – tarė Ruta. – Ką žinote apie mano motiną? – paklausė.

– Nieko – tik girdėjau visokių gandų, – prisipažino Skotas.

– Tie gandai, ko gero, tikri, – pasakė Ruta. – Jūs apie mano motiną turbūt žinote beveik tiek pat, kiek ir aš.

Ruta plaukė į seklųjį galą, Skotas – paskui ją, tebelaikydamas vyno taurę. Jei nebūtų rankoje turėjęs tos nelemtos taurės, jau būtų Rutą palietęs. Ruta išlipo iš baseino ir apsivyniojo rankšluosčiu. Dar pažiūrėjusi, kaip kruopščiai Skotas šluostosi, ji įėjo į vidų – su rankšluosčiu aplink juosmenį, nuogomis krūtimis.

– Jei sudėtumėte drabužius į džiovyklę, po pietų būtų sausi, – šūktelėjo Ruta. Skotas ėjo paskui ją į vidų – irgi apsivyniojęs juosmenį rankšluosčiu. – Pasakykite, jei pasidarys šalta, – tarė Ruta.– Galėsite pasiskolinti ką nors iš tėvo.

– Man gerai su rankšluosčiu, – atsakė Skotas.

Ruta įjungė ryžių šutintuvą ir atkimšo baltojo vyno butelį; pripylė po taurę Skotui ir sau. Vien su rankšluosčiu aplink juosmenį ir nuogomis krūtimis ji atrodė puikiai.

– Aš irgi gerai jaučiuosi su rankšluosčiu, – pasakė Skotui. Ir leidosi jo pabučiuojama; Skotas suėmė į saują vieną jos krūtį.

– Šito nesitikėjau, – tarė jis.

„Nejaugi!“ – pagalvojo Ruta. Kai dėl ko nors apsispręsdavo, jai būdavo labai nuobodu laukti, kol vyriškis ją suvilios. Ji su niekuo nesimylėjo jau keturis, beveik penkis mėnesius; ji nenorėjo laukti.

– Eime, kai ką parodysiu, – pasakė Ruta Skotui. Nusivedė jį į tėvo darbo kambarį ir atidarė apatinį Tedo „rašomojo“ stalo stalčių. Tame stalčiuje buvo daugybė – keli šimtai – nespalvotų poliaroidinių nuotraukų ir koks tuzinas apvalių dėžučių su apsauginiu tepalu atspaudams. Nuo to tepalo visas stalčius ir visos nuotraukos nemaloniai dvokė.

Nieko neaiškindama, Ruta padavė Skotui poliaroidinių nuotraukų krūvelę. Tai buvo Tedo modelių portretai, daryti prieš ir po pozavimo. Tedas savo modeliams sakydavo, jog nuotraukos reikalingos tam, kad jis galėtų likęs vienas piešti toliau; kad „būtų kuo remtis“. Iš tikrųjų Tedas niekada vienas nepiešdavo toliau. Jis tiesiog norėjo turėti tas nuotraukas.

Kai Skotas peržiūrėjo vieną krūvelę, Ruta padavė jam kitą. Nuotraukos atrodė diletantiškos, kokia dažniausiai ir būna prasta pornografija; tai, kad pozuotojos – ne profesionalės, buvo tik dalis bėdos. Iš nerangios jų laikysenos galėjai suprasti, kad jos gėdijasi, bet ir pačios nuotraukos atrodė padarytos skubotai ir nerūpestingai.

– Kodėl man jas rodai? – nesuprato Skotas.

– Ar jos tave jaudina? – paklausė Ruta.

– Tu mane jaudini, – atsakė jis.

– Tikriausiai jos jaudina mano tėvą, – tarė Ruta. – Visos šios moterys buvo jo modeliai – jis dulkino visas iki vienos.

Skotas paskubomis sklaidė nuotraukas, gerai net neįsižiūrėdamas; sunku žiūrėti į tokius atvaizdus, kai nesi vienas.

– Čia daugybė moterų, – tarė Skotas.

– Vakar, ir užvakar, mano tėvas dulkino mano geriausią draugę,– pasakė Ruta.

– Tavo tėvas dulkino tavo geriausią draugę… – užsigalvojęs pakartojo Skotas.

– Esame, kaip pasakytų koks puskvaišis sociologijoje besispecializuojantis studentas, „disfunkcinė šeima“.

– Aš specializavausi sociologijoje, – prisipažino Skotas Sondersas.

– Ir ko išmokai? – paklausė Ruta. Ji krovė nuotraukas atgal į apatinį stalčių. Stiprus atspaudų dažų kvapas vertė ją žiaukčioti. Tam tikra prasme tas kvapas buvo dar bjauresnis negu sepijų rašalo. (Ruta nuotraukas apatiniame tėvo stalčiuje pirmą kartą aptiko būdama dvylikos.)