Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Rutai labiau patiko tai, ką Grynas apie vaikystę parašė romane „Valdžia ir garbė“: „Vaikystėje visada būna akimirka, kai durys atsidaro ir įeina ateitis.“ O, taip, – Ruta tam pritarė. Tačiau kartais, norėjo pasakyti Ruta, būna ne viena tokia akimirka, nes yra ne viena ateitis. Pavyzdžiui, penkiasdešimt aštuntųjų vasara – labiausiai pastebima akimirka, kai tariamos „durys“ atsidarė ir įėjo tariama „ateitis“. Bet buvo ir šešiasdešimt devintųjų pavasaris, kai Rutai suėjo penkiolika ir tėvas mokė ją vairuoti.

Daugiau negu dešimt metų ji prašė tėvo papasakoti apie avariją, per kurią žuvo Tomas ir Timotis; tėvas nenorėjo to daryti. „Kai būsi pakankamai didelė, kad suprastum, Ruti, – kai mokėsi vairuoti“, – visuomet sakydavo jis.

Jie važinėjo kasdien, dažniausiai iš pat ryto – net vasaros savaitgaliais, kai Hamptonuose pilna automobilių. Tėvas norėjo, kad Ruta priprastų prie blogų vairuotojų. Tą vasarą, sekmadienių vakarais, – kai į vakarus vedanti Montoko greitkelio juosta beveik užsikimšdavo ir savaitgalio poilsiautojai nesitverdavo savame kailyje, mirdami iš nekantrumo (kai kurie – tiesiogine prasme) greičiau grįžti į Niujorką, – Tedas su Ruta išvažiuodavo senuoju baltu „Volvu“. Iš pradžių vairuodavo Tedas, – kol rasdavo, jo žodžiais tariant, „tikrą košę“. Eismas būdavo sustojęs, keli puskvaišiai jau lenkdavo iš dešinės, braudamiesi minkštu kelkraščiu, kiti mėgindavo išsiveržti iš automobilių eilės, apsisukti ir grįžti į savo vasarnamius – vien tam, kad bent porą valandų palauktų arba išgertų ko nors stipresnio, prieš pradėdami kelionę iš naujo.

– Čia jau berods tikra košė, Ruti, – sakydavo tėvas.

Jiedu su Ruta pasikeisdavo vietomis – kartais įnirtingai signalizuojant kokiam nors įsiutusiam vairuotojui. Buvo, žinoma, ir šalutinių keliukų; Ruta visus juos žinojo. Ji iš lėto stumdavosi pirmyn Montoko greitkeliu, paskui staiga nerdavo į šalį, lėkdavo lygiagrečiai su greitkeliu einančiais gretutiniais keliais ir visada kaip nors vėl įsisprausdavo į automobilių eilę. Tada tėvas žvilgtelėdavo atgal ir sakydavo:

– Regis, aplenkei septynis, jei ten tas pats idiotiškas „Biuikas“, kaip man atrodo.

Kartais ji nuvažiuodavo iki pat Long Ailando greitkelio, kol tėvas galiausiai tardavo:

– Šįvakar gana, Ruti, arba netrukus atsidursim Manhatane!

Kai kuriais sekmadienio vakarais eismas būdavo toks intensyvus, jog tėvas nuspręsdavo, kad Rutos vairavimo įgūdžiams pademonstruoti pakaks vien posūkio į kairę skersai priešpriešinę juostą ir grįžimo namo.

Tėvas būtinai pabrėždavo, kaip svarbu nuolat žvilgčioti į užpakalinio vaizdo veidrodėlį; be to, Ruta, savaime suprantama, žinojo, kad kai sustoja ir laukia, kada galės sukti į kairę skersai priešpriešinio eismo juostą, niekada , niekada neturi iš anksto, prieš pradėdama važiuoti, sukti vairo į kairę. „Jokiu būdu… niekada !“ – nuo pat pirmos vairavimo pamokos tolydžio perspėdavo Rutą tėvas. Bet jis dar nebuvo jai pasakojęs, kas iš tikrųjų atsitiko Tomui ir Timočiui. Ruta žinojo tik tai, kad vairavo Tomas.

– Kantrybės, Ruti, kantrybės, – vis kartojo tėvas.

– Aš kantri, tėti, – atsakydavo Ruta. – Iki šiol laukiu, kada man apie tai papasakosi.

– Norėjau pasakyti, būk kantri vairuotoja, Ruti, – visada būk kantri vairuotoja.

„Volvas“ – kaip ir visi Tedo „Volvai“, kuriuos jis pirko nuo septintojo dešimtmečio, – buvo su rankinio pavarų perjungimo svirtele. (Tedas Rutai patarė niekada nepasitikėti vaikinu, kurio automobilis su automatine pavara.)

– Be to, jei tu sėdi keleivio vietoje, o aš vairuoju, aš niekada į tave nežiūriu – kad ir ką man sakytum, kad ir koks priepuolis tave ištiktų. Net jei užspringtum, – mokė Rutą Tedas. – Vairuodamas galiu su tavimi šnekėtis, bet į tave nežiūriu – niekada. Kai vairuosi, tu irgi nežiūrėk į mane, ar į ką nors kitą, sėdintį šalia tavęs. Nežiūrėk, kol nebūsi sustojusi šalikelėje. Supratai?

– Supratau, – atsakė Ruta.

– Ir jei per pasimatymą tavo vaikinas vairuos, jeigu jis į tave žiūrės – nesvarbu, dėl kokios priežasties, – pasakyk, kad nežiūrėtų, arba, sakyk, išlipsi ir eisi pėsčia. Arba tegu leidžia tau vairuoti automobilį. Supratai? – paklausė tėvas.

– Supratau, – atsakė Ruta. – Papasakok, kas atsitiko Tomui ir Timočiui.

Tačiau tėvas tik tarė:

– Ir jei esi nusiminusi – jei kas nors, apie ką galvoji, staiga tave nuliūdina, ir pradedi verkti – ir per ašaras nebelabai matai kelią… na, tarkime, kad plūsti ašaromis… nesvarbu, kodėl…

– Gerai, gerai – supratau! – pasakė Ruta.

– Taigi. Jei kada nors tau taip bus, jei verksi taip smarkiai, kad nematysi kelio, tiesiog pasuk į šalikelę ir sustok.

– O ta avarija? – paklausė Ruta. – Tu ten buvai? Ar judu su mama buvote automobilyje?

Sėdėdama sekliajame baseino gale, Ruta jautė, kaip ant peties tirpsta ledas; šalti lašai palei raktikaulį ir skersai krūtinę sruveno į šiltesnį baseino vandenį. Saulė jau buvo užlindusi už aukštų ligustrų.

Ruta galvojo apie Grehemo Gryno tėvą, mokyklos direktorių; jo patarimai buvusiems mokiniams (kurie jį dievino) atrodė keistoki, bet savaip žavūs. „Nepamiršk būti ištikimas būsimai žmonai“, – pasakė jis vaikinui, tūkstantis devyni šimtai aštuonioliktais metais paliekančiam mokyklą ir stojančiam į kariuomenę. O kitam, prieš pat konfirmaciją, Čarlzas Grynas tarė: „Ištisa moterų armija gyvena iš vyrų aistros.“

Kur ta „moterų armija“ dabar? Ruta pamanė, kad Hana, ko gero, ir bus viena iš prarastų tariamos armijos eilinių.

Kiek Ruta prisiminė – ne tik nuo to laiko, kai pradėjo skaityti, bet ir anksčiau, nuo pat pirmo karto, kai tėvas papasakojo jai istoriją, – knygos, jų personažai įėjo į jos gyvenimą ir jame įsitvirtino. Knygos ir jų personažai buvo labiau „įsitvirtinę“ Rutos gyvenime negu jos tėvas ir geriausia draugė – ką jau kalbėti apie vyrus, kurie dažniausiai pasirodydavo esą beveik tokie pat nepatikimi kaip Tedas ir Hana.

„Visą gyvenimą, – rašė Grehemas Grynas savo autobiografijoje, knygoje „Šitoks gyvenimas“, – instinktyviai šalinausi visko, kam neturiu gabumų.“ Geras instinktas, bet jei taip elgtųsi Ruta, jai apskritai reikėtų nuo šiol neturėti nieko bendro su vyrais. Iš jos pažinotų vyrų tik Alanas atrodė ištikimas ir malonus; tačiau sėdėdama baseine ir rengdamasi išmėginimui su Skotu Sondersu, Ruta pirmiausia galvojo apie vilkiškus Alano dantis. Ir apie plaukus ant jo plaštakų… plaukų ten tikrai per daug.

Ji nemėgo žaisti skvošo su Alanu. Jis – geras sportininkas ir puikiai treniruotas skvošo žaidėjas, bet skvošo salei Alanas per didelis – pernelyg pavojingas, kai šoka pirmyn ar staigiai sukasi. Tačiau Alanas niekada nesistengtų jos sužeisti ar įbauginti. Ir nors Ruta dukart jam pralaimėjo, ji neabejojo, kad galų gale jį sutriuškins. Reikia tik išmokti nesimaišyti jam po kojomis – ir nebijoti atsakomųjų jo smūgių. Abu kartus, kai pralaimėjo, Ruta užleido Alanui patogiausią padėtį vidurinėje salės dalyje. Kitą kartą – jei kitas kartas išvis bus – ji pasiryžo nieku gyvu nesitraukti iš mėgstamos pozicijos.

Mėgaudamasi tirpstančio ledo likučiais, Ruta galvojo, kad blogiausiu atveju reikės susiūti antakį arba bus sulaužyta nosis. Be to, jeigu Alanas užgaus ją rakete, jis jausis siaubingai. Tada tikrai užleis geriausią poziciją jai. Netrukus – nesvarbu, ar jis užgaus ją, ar ne, – ji lengvai jį sutriuškins. Paskui Ruta pagalvojo: „Ar būtinai turiu jį sutriuškinti?“