Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Prieškambaryje ji tvirtai suėmė likusio lagamino – didžiojo – rankeną ir iš lėto lipo su juo į viršų, tyčia nežvilgtelėjusi į baseiną, kurį galėjo matyti eidama pro valgomąjį. Užlipusi pusę laiptų, teškenimo nebegirdėjo. Kol išsikraus daiktus, tas vyrukas – kad ir kas jis būtų – išeis. Tačiau Ruta buvo prityrusi keliautoja; daiktus ji išsikrovė labai greitai. Tai padariusi, apsivilko maudymosi kostiumėlį. Kai tėvo skvošo varžovas jau bus išėjęs, pūkštelės į baseiną. Malonu pasinerti į vandenį, kai atvažiuoji iš miesto. Paskui pasirūpins pietumis. Išvirs tėčiui skanius pietus. Tada jiedu pasikalbės.

Vis dar basa, Ruta tapeno antro aukšto koridoriumi pro praviras tėvo miegamojo duris, kai nuo vandenyno pūstelėjęs vėjas staiga jas užtrenkė. Tikėdamasi, kad ras kokią knygą ar batą – ką nors, kas tas duris prilaikytų, Ruta įėjo į tėvo miegamąjį. Pirmiausia jos dėmesį patraukė gražios gelsvai rausvos spalvos aukštakulnis moteriškas batelis. Ruta jį paėmė. Batelis buvo labai geros odos, pasiūtas Milane. Ruta matė, kad lova nepaklota – ant suveltos patalynės gulėjo maža juoda liemenėlė.

Taigi… jos tėvas baseine plaukioja ne su kuriuo nors iš savo skvošo varžovų. Ruta atidžiau, kritiškiau apžiūrėjo liemenėlę. Su poroloniniais įklotais, brangi; Rutai dėvėti liemenėlę su įklotais nebuvo jokios prasmės, o ta su jos tėvu besimaudanti moteris tikriausiai manė, kad jai tokios reikia. Tos moters krūtys buvo mažos – liemenėlė 32B.

Staiga Ruta atpažino tėvo miegamajame ant grindų stovintį atsegtą lagaminą. Tai buvo gerokai aptrintas rudos odos lagaminas, iš pažiūros nemažai pakeliavęs, su daugybe labai praktiškų skyrelių ir patogiais, patikimais diržais. Hana visuomet visur jį veždavosi kaip rankinį bagažą, kiek tik Ruta pažinojo Haną. („Su tuo lagaminu Hana atrodydavo kaip žurnalistė daug anksčiau, negu iš tikrųjų tapo žurnaliste“, – buvo parašiusi Ruta savo dienoraštyje – ji jau neprisiminė, prieš kiek metų.)

Ruta taip ir sustingo tėvo miegamajame, tarsi pamačiusi Haną ir savo tėvą nuogus ant lovos. Pro langą vėl pūstelėjo jūrinis vėjas ir užtrenkė duris jai už nugaros. Ruta pasijuto lyg uždaryta sieninėje spintoje. Jei koks daiktas būtų prie jos prisilietęs (kokia nors pakabinta suknelė), ji būtų nualpusi arba ėmusi spiegti.

Ruta iš paskutiniųjų stengėsi susikaupti ir nusiraminti, kaip nusiramindavo kurdama romanus. Apie romaną Ruta galvodavo kaip apie didžiulį sujauktą namą, milžiniškus netvarkingus rūmus; jos darbas buvo sudėlioti viską taip, kad tame name būtų galima gyventi, suteikti jam bent jau tvarkos regimybę. Ruta nieko nebijodavo tik tada, kai rašydavo.

Kai Ruta bijodavo, jai būdavo sunku kvėpuoti. Baimė ją tiesiog paralyžiuodavo; vaikystėje staiga netoliese pamačiusi vorą, ji sustingdavo kur stovėjusi. Kartą ją aplojo už uždarų durų esantis, nematomas šuo; ji negalėjo atitraukti rankos nuo durų rankenos.

Dabar, pagalvojusi apie Haną su tėvu, Ruta pritrūko oro. Turėjo įtempti visas jėgas, kad pajudėtų. Iš pradžių judėjo labai lėtai. Tvarkingai sulankstė mažą juodą liemenėlę ir įdėjo į atsegtą Hanos lagaminą. Surado kitą Hanos batelį – jis buvo po lova – ir abu gelsvai rausvus batelius pastatė šalia lagamino, kad Hana iš karto juos pastebėtų. Nenorėjo, kad per skubėjimą ji paliktų kokį seksualų savo daikčiuką.

Prieš išeidama iš tėvo miegamojo, Ruta žvilgtelėjo į mirusių brolių nuotrauką pagrindinio Ekseterio mokyklos pastato tarpduryje. Pagalvojo, kad Hanos atmintis visgi nėra tokia nuostabi, kaip ji manė, kai jodvi kalbėjosi telefonu.

„Taigi… Hana neatėjo į mano knygos pristatymą, nes dulkinosi su mano tėvu“, – galvojo Ruta. Eidama antro aukšto koridoriumi, ji nusirengė maudymosi kostiumėlį. Užsuko į du mažesnius svečių kambarius. Abi lovos paklotos, bet ant vienos matyti įdubę liauno kūno kontūrai, o pagalvės atremtos į galvūgalį. Telefonas, paprastai stovintis ant naktinio stalelio, padėtas ant lovos krašto. Vadinasi, iš šito svečių kambario Hana skambino Rutai ir kalbėjo pašnibždomis, kad nepažadintų jos tėvo – po to, kai su juo pasidulkino.

Dabar Ruta buvo nuoga; vilkdama maudymosi kostiumėlį per koridoriaus grindis, ji nuėjo į savo kambarį. Ten apsirengė įprastesniais drabužiais: džinsais, viena iš gerų Hanos pirktų liemenėlių ir juodais teniso marškinėliais. Darydama tai, ką ketino daryti, norėjo būti su savo uniforma.

Paskui Ruta nulipo laiptais žemyn, į virtuvę. Hana, tingi, bet šiaip jau nebloga virėja, matyt, norėjo pakepinti daržovių; buvo supjausčiusi vieną raudoną, kitą geltoną paprikos ankštį ir dubenyje sumaišiusi su brokolių galvutėmis. Iš daržovių po truputį sunkėsi sultys. Ruta suvalgė geltonosios paprikos skiltelę. Hana buvo pabarsčiusi daržoves druska bei cukrumi, kad išsiskirtų šiek tiek sunkos. Ruta prisiminė rodžiusi Hanai, kaip tai daroma, vieną iš savaitgalių, kuriuos jodvi praleido kartu Rutos namuose Vermonte – besiskųsdamos netikusiais vaikinais, kaip dabar prisiminė Ruta.

Hana dar buvo nuskutusi ir sutarkavusi imbiero šaknį ir išsiėmusi katilėlį išgaubtu dugnu bei žemės riešutų aliejų. Ruta žvilgtelėjo į šaldytuvą ir pamatė dubenyje marinuojamas krevetes. Ji žinojo, kokius pietus taisė Hana; kaip tik tokiais pietumis pati Ruta vaišino Haną bei visokius vaikinus – daugybę kartų. Tik ryžiai dar nebuvo paruošti virimui.

Šaldytuvo durelėse stovėjo du buteliai baltojo vyno. Ruta vieną išsiėmė, atsikimšo ir prisipylė taurę. Paskui ji perėjo valgomąjį ir pro sustumiamas duris žengė į terasą. Išgirdę, kaip užsiveria durys, Hana ir Rutos tėvas greitai ėmė plaukti tolyn vienas nuo kito, bet galiausiai abu atsidūrė giliajame baseino gale. Pirma abu tupėjo sekliajame – arba tupėjo tik tėvas, o Hana sūpavosi ant vandens, jo glėbyje.

Dabar, giliajame gale, jų galvos juodavo kaip mažyčiai taškeliai spindinčioje mėlynoje plynėje. Hanos plaukai buvo ne tokie šviesūs kaip visada; sušlapę jie patamsėjo. Rutos tėvo plaukai irgi atrodė tamsūs. Tankios jo garbanos šiaip jau buvo pilko metalinio atspalvio, su daugybe baltų gijų. Tačiau tamsiai mėlyname baseine šlapi Tedo plaukai atrodė beveik juodi.

Hanos galva buvo tokia pat glotni kaip ir visas jos kūnas. „Ji atrodo kaip žiurkė“, – pagalvojo Ruta. Nedidelės Hanos krūtys šokčiojo, kai ji plūduriavo stačiomis. Rutai staiga dingtelėjo mintis, kad mažyčiai Hanos papukai – lyg vikriai nardančios vienaakės žuvelės.

– Atvažiavau anksčiau… – pradėjo sakyti Hana, bet Ruta neleido jai užbaigti.

– Tu buvai čia vakar vakare. Skambinai man, pasidulkinusi su mano tėvu. Galėjau tave perspėti, kad jis knarkia.

– Ruti, nereikia… – tarė tėvas.

– Tai tu turi sunkumų dėl dulkinimosi, vaikeli, – atšovė Rutai Hana.

– Hana, nereikia… – ramino ją Tedas.

– Daugumoje civilizuotų šalių yra įstatymai, – pasakė jiems Ruta. – Dauguma žmonių bendrijų laikosi tam tikrų taisyklių…

– Tai aš jau girdėjau! – šūktelėjo Hana. Smulkus Hanos veidelis neatrodė toks pasitikintis savimi kaip visada. Bet gal tik todėl, kad Hana nebuvo gera plaukikė; jai gana sunkiai sekėsi plūduriuoti stačiomis.

– Dauguma šeimų laikosi tam tikrų taisyklių, tėti, – kreipėsi Ruta į Tedą. – Ir dauguma draugų , – tarė ji Hanai.

– Gerai jau, gerai! Aš – įstatymų laužytoja, – pasakė draugei Hana.

– Tu niekada neatsiprašai, ar ne? – paklausė jos Ruta.

– Gerai, atsiprašau, – tarė Hana. – Dabar tu patenkinta?