Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Švedai, danai – koks skirtumas? – tarė Hana. – Visi jie – šikniai.

Vėliau Hana pareiškė:

– Gaila, kad pasimylėjai tik „neblogai“, aš – tiesiog nuostabiai. Jo strypas – didžiausias, kokį tik esu mačiusi, kol kas, – pridūrė ji.

– Kodėl didesnis geriau? – paklausė Ruta. – Aš į Pero nežiūrėjau, – prisipažino. – Ar turėjau žiūrėti?

– Vargšas vaikelis. Nesijaudink, – pasakė jai Hana. – Nepamiršk pažiūrėti kitą kartą. Šiaip ar taip, svarbiausia, kaip jį jauti.

– Jaučiau neblogai… turbūt, – tarė Ruta. – Tiesiog viskas buvo ne taip, kaip tikėjausi.

– Tikėjaisi blogiau ar geriau? – paklausė Hana.

– Ir blogiau, ir geriau, – atsakė Ruta.

– Taip ir bus, – tarė jai Hana. – Tikrai bus ir blogiau, ir geriau – gali tuo patikėti.

Bent jau dėl to Hana buvo teisi. Pagaliau Ruta vėl užmigo.

Tedas septyniasdešimt septynerių

Jis, žinoma, neatrodė nė diena vyresnis negu penkiasdešimt septynerių. Ne tik todėl, kad žaisdamas skvošą išliko sveikas ir stiprus, nors Ruta ir nerimavo, kad sportiškas, stangrus tėvo kūnas, jos pačios kūno prototipas, bus įsitvirtinęs jos sąmonėje kaip vyriškos figūros pavyzdys. Tedas stengėsi nesustambėti. (O Alanas Olbraitas ne tik mėgo lesioti iš kitų žmonių lėkščių, bet ir buvo per didelis: daug aukštesnis ir šiek tiek storesnis, negu vyrai, kurie paprastai patikdavo Rutai.)

Tačiau Ruta manė, jog tai, kad tėvas nepaseno, nesusiję nei su gera fizine jo būkle, nei su kūno apimtimis. Tedo kakta buvo lygut lygutėlė; nebuvo maišelių paakiuose. Raukšlės Rutos akių kampučiuose atrodė beveik tokios pat ryškios, kaip ir jo. Tėvo veido oda buvo švelni ir glotni lyg berniuko, kuris neseniai pradėjo skustis ir turi tai daryti tik dukart per savaitę.

Nuo to laiko, kai jį paliko Merion, Tedas – išvėmęs į klozetą sepijų rašalą ir prisiekęs daugiau negerti jokių stiprių gėrimų (gėrė tik alų ir vyną) – miegojo kietai kaip kūdikis. Kad ir kiek jis kentėjo netekęs sūnų – o vėliau ir jų nuotraukų, – dabar berods įstengė nustumti savo kančią į praeitį. Ko gero, labiausiai siutinantis to žmogaus talentas ir buvo sugebėjimas taip kietai ir ilgai miegoti !

Rutos nuomone, tėvas buvo žmogus be sąžinės arba tiesiog nepatiriantis įprastinių rūpesčių; jis nejautė įtampos. Merion neklydo sakydama, jog Tedas bemaž nieko neveikia; kaip knygų vaikams autorius ir iliustruotojas, jis jau seniai (dar tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt antraisiais) buvo pasiekęs savo kuklų tikslą. Vėliau per daugelį metų neparašė nieko, bet jam ir nereikėjo; Ruta net nežinojo, ar jis kada nors iš tikrųjų norėjo rašyti.

„Pelė, rėpliojanti tarp sienų“; „Durys grindyse“; „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“… turbūt visuose pasaulio knygynuose (su gerais vaikų literatūros skyriais) buvo pardavinėjamos anksčiau išleistos Tedo Koulo knygos. Buvo ir vaizdo kasečių; Tedas kūrė piešinius animaciniams filmukams. Dabar Tedas berods nieko daugiau ir nedarė, tik piešė.

Hamptonuose jo, kaip garsenybės, šlovė gal ir priblėso, bet kitur Tedas tebebuvo populiarus. Kiekvieną vasarą jis suviliodavo mažų mažiausiai vieną mamytę po atviru dangumi rengiamoje rašytojų konferencijoje Kalifornijoje, kitą – konferencijoje Kolorade ir dar vieną Vermonte. Tedas buvo mėgstamas ir studentų miesteliuose – ypač valstybinių universitetų, esančių atokesnėse valstijose. Šiandieninės studentės, su retkarčiais pasitaikančiomis išimtimis, buvo per jaunos, kad pasiduotų netgi tokio nesenstančio vyriškio, kaip Tedas, vilionėms, tačiau daugybę dėstytojų žmonų, jau užauginusių ir išleidusių iš namų savo vaikus, nepakeliamai slėgė vienatvė; net ir tos moterys buvo už Tedą jaunesnės.

Atrodė gana keista, kad dalyvaudamas įvairiose rašytojų konferencijose ir gyvendamas universitetų miesteliuose per trisdešimt dvejus metus Tedas Koulas nė karto nesusitiko su Edžiu O’Hara, bet Edis visada stengėsi tokio netikėto susitikimo išvengti. Jis tiesiog pasiteiraudavo, kokie dėstytojai ar lektoriai yra pakviesti; išgirdęs Tedo pavardę, Edis kvietimo atsisakydavo.

Vargu ar raukšlelės akių kampučiuose buvo neginčijamas požymis, bet Ruta baiminosi, kad sensta pastebimiau negu tėvas. Negana to, ji labai nerimavo, kad neigiama tėvo pažiūra į santuoką nebūtų paveikusi ir jos.

Niujorke su tėvu bei Hana švęsdama trisdešimtąjį gimtadienį, Ruta kaip niekada linksmai pasakė, ką mano apie savo nedažnus ir greitai nutrūkstančius ryšius su vyrais:

– Ką gi, tėti, – tarė ji, – tikriausiai manei, kad tokio amžiaus aš jau būsiu ištekėjusi ir tu galėsi dėl manęs nebesijaudinti.

– Ne, Ruti, – atsakė tėvas. – Kaip tik tada, kai tu ištekėsi, aš pradėsiu dėl tavęs jaudintis.

– Taigi! Kam tau tekėti? – tarė Hana. – Gali turėti visus vaikinus, kurių tik užsigeidi.

– Visi vyrai iš esmės neištikimi, Ruti, – pareiškė tėvas. Jis jau buvo tai sakęs – dar prieš Rutai išvykstant į Ekseterį, kai jai buvo tik penkiolika! – tačiau vis rasdavo progą pakartoti, bent kartą per pusmetį.

– Bet jei norėčiau vaiko… – tarė Ruta. Ji žinojo Hanos nuomonę apie galimybę turėti vaiką; Hana to nenorėjo. Ruta puikiai suprato ir tėvo požiūrį: turėdamas vaiką nuolat bijai, kad kas nors tavo vaikui atsitiks – ką jau kalbėti apie akivaizdų faktą, jog Rutos motina (jos tėvo žodžiais tariant) „neišlaikė motinystės bandymo“.

– Ar tu nori turėti vaiką, Ruti? – paklausė tėvas.

– Nežinau, – prisipažino Ruta.

– Tai gali dar neskubėti, pagyvenk viena, – pasakė Hana.

Tačiau dabar jai trisdešimt šešeri; jei Ruta nori vaiko, laiko turi ne tiek jau daug. Be to, kai ji tik užsiminė apie Alaną Olbraitą, kalbėdama su tėvu, Tedas Koulas iš karto paklausė: „Kiek jis? Dvylika, penkiolika metų už tave vyresnis?“ (Nes tėvas žinojo viską apie visus knygų leidybos srityje. Tedas gal ir neberašė, bet nuo rašymo verslo nenutolo.)

– Alanas aštuoniolika metų už mane vyresnis, tėti, – pasakė Ruta. – Bet jis kaip ir tu. Labai sveikas.

– Man nerūpi, ar jis sveikas, – tarė Tedas. – Jeigu jis aštuoniolika metų už tave vyresnis, tau teks jį laidoti, Ruti. O jei paliks tave su mažu vaiku, kurį turėsi užauginti? Visiškai viena…

Mintis, kad, ko gero, reikėtų vienai auginti mažą vaiką, Rutą persekiojo jau seniai. Ji žinojo, kaip pasisekė jai ir tėvui; galima sakyti, jog Rutą užaugino Končita Gomes. Bet Eduardas ir Končita buvo jos tėvo amžiaus, skirtumas tik tas, kad jie taip ir atrodė. Jei Ruta nepagimdys kūdikio artimiausiu laiku, Končita bus per sena ir nebegalės padėti jo auginti. Ir kaip Končita galėtų Rutai padėti? Gomesai juk tebedirba pas jos tėvą.

Kaip visada, mąstydama apie santuoką ir vaikus, Ruta pradėjo ne nuo to galo; ji galvojo, ar verta turėti vaiką, dar nenusprendusi, už ko tekės ir ar tekės iš viso. Ruta su niekuo negalėjo apie tai pasikalbėti, tik su Alanu. Geriausia jos draugė vaikų nenorėjo – Hana buvo Hana, – o tėvas buvo… na, tėvas. Dabar netgi labiau negu vaikystėje Ruta norėjo pasikalbėti su motina.

„Velniai ją griebtų!“ – galvojo Ruta. Ji jau seniai buvo nusprendusi, kad motinos neieškos. Juk išvyko Merion, o ne Ruta. Merion arba grįš, arba ne.

„Ir koks gi vyras neturi draugų vyrų?“ – mąstė Ruta. Kartą ji taip tiesiai ir apkaltino tėvą.

– Aš turiu draugų vyrų! – paprieštaravo tėvas.

– Pasakyk bent dviejų vardus, bent vieno! – metė iššūkį Ruta.