Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– O, paprastai laimi jis, – pripažino teisininkas. – Laimėjęs pirmas tris ar keturias partijas, kartais leidžia vieną ar dvi laimėti ir man.

– Žaidžiate tiek daug partijų? – nusistebėjo Ruta. – Penkias ar šešias?

– Žaidžiame mažiausiai valandą, dažnai pusantros, – pasakė Skotas. – Partijų iš tiesų ir neskaičiuojame.

„Su manimi pusantros valandos neištemptum, – pagalvojo Ruta. – Senis, ko gero, silpsta.“ Tačiau to ji nesakė, tik tarė:

– Tikriausiai mėgstate bėgioti.

– Esu neblogos formos, – pareiškė Skotas Sondersas. Jis atrodė labai geros formos, bet Ruta nuleido jo žodžius negirdomis; ji žiūrėjo pro langą ir žinojo, kad jis naudojasi proga įvertinti jos krūtis. (Matė jo atspindį autobusėlio lange.) – Jūsų tėvas pasakojo, kad jūs – puiki žaidėja, geresnė negu dauguma vyrų, – pridūrė teisininkas. – Tačiau jis sako, jog vis dar yra geresnis už jus – ir bus geresnis dar keletą metų.

– Mano tėvas klysta, – tarė Ruta. – Jis nėra geresnis už mane. Jis tik pakankamai gudrus – niekada su manimi nežaidžia įprastų matmenų salėje. O savo daržinę pažįsta kaip penkis pirštus – nė nemėgina varžytis kur nors kitur.

– Turbūt jo pranašumas iš dalies psichologinis, – pasakė teisininkas.

– Aš jį sutriuškinsiu, – tarė Ruta. – O paskui gal daugiau nebežaisiu.

– Gal kada nors pažaistumėte su manimi? – pasiūlė Skotas Sondersas. – Vaikai pas mane būna tik savaitgaliais. Šiandien antradienis…

– Antradieniais jūs nedirbate? – paklausė Ruta.

Ji vėl matė, kaip šelmiškai švystelėjo jo šypsena – tarytum Skotas Sondersas būtų norėjęs, kad ji suprastų, jog yra kažin kokia paslaptis, kurios jis niekada neišduos.

– Mėgaujuosi skyrybų atostogomis, – tarė jis. – Galiu nebūti darbe, kiek tik noriu.

– Ar tai iš tikrųjų taip vadinama – „skyrybų atostogos“? – paklausė Ruta.

– Taip vadinu aš, – paaiškino teisininkas. – O dėl darbo, tai esu gana nepriklausomas. – Jis kalbėjo tokiu pačiu tonu, kaip ir tada, kai sakė, jog yra neblogos formos. Jo žodžiai galėjo reikšti, kad jį ką tik atleido arba kad jis yra puikus, stulbinantį pasisekimą turintis teisininkas.

„Štai ir vėl!“ – suprato Ruta. Ji padarė išvadą, jog netinkami vyrukai ją visada traukia todėl, kad iš karto būna aišku, jog tai ilgai netruks.

– Gal galėtume sužaisti paeiliui? – pasiūlė Skotas. – Visi trys. Jūs su tėvu, jūsų tėvas su manimi, paskui aš su jumis…

– Aš nežaidžiu paeiliui, – atsakė Ruta. – Tik vienas prieš vieną, ilgai. Kokias dvi valandas, – pridūrė, tyčia žiūrėdama pro langą, kad jo žvilgsnis nukryptų į jos krūtis.

– Dvi valandas… – pakartojo jis.

– Juokauju! – tarė ji. Ir atsisukusi nusišypsojo.

– O… – pasakė Skotas Sondersas. – Gal sužaistume rytoj, tik mudu?

– Pirmiausia noriu sutriuškinti tėvą, – tarė Ruta.

Ji žinojo, kad Alanas Olbraitas yra žmogus, su kuriuo jai reikėtų permiegoti artimiausiu laiku, bet sunerimo dėl to, kad turėjo sau priminti ir Alaną, ir ką reikėtų daryti. Skotas Sondersas atrodė panašesnis į visus ligšiolinius jos vaikinus.

Rusvaplaukis teisininkas buvo palikęs automobilį netoli Mažosios Lygos aikštės Bridžhamptone; jiedu su Ruta, apsikrovę jos lagaminais, kokius du šimtus jardų turėjo paėjėti pėsčiomis. Skotas važiavo atsidaręs visus langus. Netrukus pasuko į Pasanidžo alėją Sagaponake, ir toliau jie lėkė tiesiai į rytus, o ištįsęs automobilio šešėlis sklendė priešais juos. Pietų pusėje įkypų saulės spindulių nušviesti bulvių laukai buvo gelsvai žali; vandenynas, palyginti su išblukusia dangaus žydryne, atrodė ryškiai, skaisčiai mėlynas – kaip safyras.

Daug kas Hamptonuose, žinoma, pervertinama ir iškraipoma, tačiau giedros ankstyvo rudens dienos pabaiga iš tikrųjų gali būti nuostabi; Ruta leido sau pasijusti taip, tarytum ši vietovė būtų atgavusi gerą vardą, bent jau šiuo metų laiku, šią išganingą pavakario valandą. Tėvas tikriausiai ką tik baigė žaisti skvošą; jis ir nugalėtas jo priešininkas dabar turbūt prausiasi po dušu arba nuogi plaukioja baseine.

Aukšta pasagos formos ligustrų užtvara, Eduardo pasodinta penkiasdešimt aštuntųjų rudenį, visiškai užstojo baseiną nuo pavakario šviesos. Gyvatvorė buvo tokia tanki, kad tik ploniausi spindulėliai galėjo pro ją prasiskverbti; tie mažučiai saulės deimančiukai tviskėjo tamsiame vandenyje kaip fosforescencija – arba kaip auksinės monetos, kažkodėl ne skęstančios, o plūduriuojančios paviršiuje. Medinis baseino kraštas kyšojo virš vandens; kai kas nors plaukiodavo, garsas būdavo toks, tarytum ežero bangelės teškentų į prieplauką.

Kai jie privažiavo prie namo, Skotas padėjo Rutai įnešti lagaminus į prieškambarį. Tamsiai mėlynas „Volvas“, vienintelis tėvo automobilis, stovėjo kieme, tačiau tėvas neatsiliepė, kai Ruta jį pašaukė:

– Tėti?

Išeidamas Skotas tarė:

– Jis tikriausiai baseine – dabar kaip tik toks metas.

– Taip, – atsakė Ruta. – Ačiū! – šūktelėjo jam pavymui. „Oi, Alanai, gelbėk mane!“ – pagalvojo. Ruta tikėjosi, kad niekada daugiau nepamatys nei Skoto Sonderso, nei jokio kito į jį panašaus vyro.

Ji turėjo tris nešulius: didžiulį kelioninį lagaminą, krepšį su drabužiais ir rankinį lagaminėlį, kurį ketino imti į lėktuvą. Pirmiausia į viršų užnešė krepšį su drabužiais bei mažąjį lagaminėlį. Kadaise, kai jai buvo devyneri ar dešimt metų, Ruta persikėlė iš kitapus tėvo vonios esančio vaikų kambario į didžiausią ir atokiausią svečių miegamąjį; penkiasdešimt aštuntaisiais tame kambaryje gyveno Edis O’Hara. Rutai tas kambarys patiko, nes buvo toli nuo tėvo miegamojo, be to, čia ji turėjo atskirą vonią.

Tėvo miegamojo durys buvo praviros, tačiau paties tėvo Ruta ten nematė – eidama pro šalį, ji vėl šūktelėjo: „Tėti?“ Jos dėmesį kaip visada užvaldė ilgame viršutiniame koridoriuje sukabintos nuotraukos.

Visi pliki paveikslų kabliukai, kuriuos ji prisiminė geriau negu mirusių brolių atvaizdus, dabar buvo uždengti; ant jų kabėjo šimtai be jokio įkvėpimo padarytų Rutos nuotraukų – visose jos vaikystės pakopose bei jaunystėje. Kai kur buvo ir tėvas, bet dažniausiai jis fotografuodavo. Daugelyje nuotraukų su Ruta buvo Končita Gomes. Ir visur ta gyvatvorė. Lygindami su ja, jie vasara po vasaros žiūrėjo, kiek Ruta paaugo: štai Ruta ir Eduardas rimtai nusiteikę stovi priešais negailestingus ligustrus. Kad ir kaip sparčiai tįso Ruta, nesulaikoma gyvatvorė augo greičiau ir galiausiai pasidarė daugiau negu dukart aukštesnė už Eduardą. (Keliose nuotraukose Eduardas atrodė taip, lyg tos gyvatvorės prisibijotų.) Be abejo, čia kabėjo ir keletas neseniai darytų nuotraukų, kuriose Ruta buvo nufotografuota su Hana.

Ruta basa ėjo kilimu išklotais laiptais žemyn, kai išgirdo vandens teškenimą už namo esančiame baseine. Nei iš laiptinės, nei iš antro aukšto miegamųjų ji baseino nematė. Visi miegamieji buvo suprojektuoti į pietus, kad pro jų langus matytųsi vandenynas.

Atvykusi Ruta kieme jokio kito automobilio nepastebėjo – tik tamsiai mėlyną tėvo „Volvą“, – tačiau dabar pagalvojo, kad jo varžovas turbūt gyvena netoliese ir atvažiavo dviračiu; į dviratį ji galėjo paprasčiausiai neatkreipti dėmesio.

Skotas Sondersas Rutą taip traukė, kad ji kaip visada ėmė nepasitikėti savimi. Šiandien nenorėjo daugiau matyti jokio vyro, nors tikrai nemanė, kad koks nors kitas tėvo skvošo varžovas galėtų ją sujaudinti taip, kaip tas rusvaplaukis teisininkas.