Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Eduardui Ruta pasakė, jog visą dieną rašys; ji nenorėjo, kad jis pjautų pievelę, karpytų gyvatvores ar ką nors darytų baseinui. Jai reikėjo ramybės. Ruta dar pridūrė, jog paskambins Eduardui, jei tėvas kartais laiku negrįžtų ir negalėtų kitą dieną nuvežti jos į oro uostą. Lėktuvas į Miuncheną išskrenda ankstyvą ketvirtadienio pavakarę; taigi iš Sagaponako jai rytoj reikės išvažiuoti tik antrą ar trečią po pietų.

Ruta Koul apskritai stengdavosi viską kuo geriau parengti, sudėlioti įvykius savo gyvenime taip, kaip sudėliodavo juos romanuose. („Tu visuomet manai, kad gali apsisaugoti nuo visų netikėtumų“, – kartą pasakė Hana. Ruta iš tikrųjų manė, kad gali, ar bent jau turi, tai padaryti.)

Vienintelis dalykas, kurį ji turėjo padaryti, bet nepadarė, buvo paskambinti Alanui. Užuot jam paskambinusi, ji toliau klausėsi, kaip skamba telefonas, ir nekėlė ragelio.

Po dviejų butelių baltojo vyno pagirios jos nekamavo, bet burnoje liko kažin koks rūgštumas ir skrandis anaiptol nepageidavo sočių pusryčių. Ruta rado kelias braškes, persiką ir bananą. Sudėjo visa tai į mikserį, įpylė apelsinų sulčių ir įbėrė tris kupinus šaukštus tėvo mėgstamų proteino miltelių; gėrimo skonis buvo kaip šaltos, skystos avižinės košės, tačiau Ruta pasijuto galinti eiti sienomis – būtent taip ir norėjo jaustis.

Ji šventai tikėjo, kad skvoše yra tik keturi geri smūgiai.

Iš ryto pasipraktikuos mušti skersinį ir per visą salę – abu gerus ir stiprius. Be to, priekinėje daržinės sienoje yra savotiškas mirties taškas; jis maždaug šlaunų aukštyje, šiek tiek į kairę nuo centro, gerokai žemiau negu padavimų linija. Tėvas niekšiškai pažymėjo tą vietą spalvotos kreidos dėmele. Ruta pasipratins taikyti ten. Kad ir kaip smarkiai muštum kamuoliuką, jei pataikysi į tą vietą, jis neatšoks; tiesiog kris žemyn. Iš ryto ji pamėgins ir smarkų padavimą. Iš ryto pasipraktikuos mušti visus smarkius smūgius. Paskui galės užsidėti ant peties ledų kompresą – galbūt sėdėdama sekliajame baseino gale, prieš ir po to, kai pasiruoš lengvus priešpiečius.

Po pietų smūgiuos į atšokusį kamuoliuką. Ruta mokėjo ir du gerus kampinius smūgius – vieną iš salės vidurio, kitą nuo kurios nors šoninės sienos. Ji retai mušdavo į priešingą kampą; manė, jog tai būtų nelabai naudingas arba apgaulingas smūgis; apgaulingi smūgiai jai nepatiko.

Po pietų pamėgins ir švelnų padavimą. Daržinėje, kur tokios žemos lubos, apie aukštą padavimą neverta nė galvoti, tačiau padavimas iš viršaus pastaruoju metu jai pavykdavo vis geriau. Kai ji paduodavo suktą kamuoliuką, taikydama į priekinės sienos apačią – tik šiek tiek aukščiau padavimų linijos, – kamuoliukas šoninę sieną užkliudydavo labai žemai ir tik truputį atšokdavo nuo grindų.

Buvo dar ankstus rytas, kai Ruta užlipo kopėčiomis iš apatinio daržinės aukšto – kur tėvas šaltaisiais mėnesiais laikydavo automobilį – į viršų ir atstūmė virš galvos esančias nuleidžiamąsias duris. (Tos durys paprastai būdavo uždarytos, kad vapsvos bei kitokie vabzdžiai nekiltų aukštyn ir nesusispiestų skvošo salėje.) Šalia skvošo salės, antrame daržinės aukšte – kadaise žmonės ten kraudavo šieną – buvo rakečių, kamuoliukų, antriešių ir apsauginių akinių kolekcija. Prie išorinių salės durų buvo prismeigta pilkšva Rutos Ekseterio komandos nuotrauka, nukopijuota iš septyniasdešimt trečiųjų albumo. Ruta stovėjo priekinėje eilėje, dešinėje pusėje, su berniukų rinktine. Taigi tėvas nusikopijavo nuotrauką iš mokyklos albumo ir išdidžiai prismeigė prie skvošo salės durų.

Ruta tą fotokopiją nuplėšė ir suglamžė. Ji įėjo į salę ir padarė keletą tempimo pratimų – pamankštino pakinklius, paskui blauzdas ir pagaliau dešinį petį. Ruta visada pirmiausia atsisukdavo į šoninę sieną kairėje pusėje; mėgo pradėti nuo kairinio smūgio. Kurį laiką ji atmušinėjo lekiantį kamuoliuką ir smūgiavo per visą salę, paskui ėmėsi smarkių padavimų. Paskutinį pusvalandį nemušė jokių kitų smūgių, tik smarkius padavimus – tol, kol visi kamuoliukai pradėjo lėkti tiksliai ten, kur ji norėdavo.

„Velniop tave, Hana!“ – galvojo Ruta. Kamuoliukas tarsi gyvas atšoko nuo priekinės sienos. „Kad tu prasmegtum, tėti!“ – sumurmėjo Ruta, o kamuoliukas skriejo kaip kokia vapsva ar bitė, tik daug greičiau. Įsivaizduojamas jos varžovas jokiu būdu negalėjo atmušti tokio smūgio ore. Jis galėjo tik pasitraukti.

Ruta sustojo vien todėl, kad jai pasirodė, jog dešinė ranka tuoj nukris. Paskui, nusirengusi visus drabužius, Ruta sėdėjo ant apatinio laiptelio sekliajame baseino gale ir mėgavosi ledų kompresu, puikiai prigludusiu prie dešinio peties. Skaistaus bobų vasaros vidurdienio saulė šildė veidą. Visas kūnas, iki pečių, buvo vėsiame baseino vandenyje; dešinys petys stingo nuo šalčio, bet po kelių minučių jis maloniai nutirps.

Nuostabiausia buvo tai, kad šitaip smarkiai ir ilgai pamušinėjusi kamuoliuką Ruta nebegalvojo apie nieką. Nei apie Skotą Sondersą – ir ką darys su juo, kai pažais skvošą. Nei apie tėvą – kaip galima ir kaip negalima su juo pasielgti. Ruta negalvojo net apie Alaną Olbraitą, kuriam reikėjo paskambinti. Ji negalvojo ir apie Haną – išvis jos neprisiminė.

Saulės nušviestame baseine – iš pradžių ji dar jautė ledus, o dabar nebejautė – visas Rutos gyvenimas staiga išnyko. (Būtent taip užeina naktis arba ima brėkšti rytas.) Kai suskambo telefonas – jis skambėjo daugybę kartų, – Ruta negalvojo ir apie tai.

Jei Skotas Sondersas būtų matęs rytinę Rutos treniruotę, jis būtų pasiūlęs verčiau žaisti tenisą – arba tiesiog papietauti. Jei Rutos tėvas būtų matęs paskutinius dvidešimt jos padavimų, jis tikrai nebūtų grįžęs namo. Jei Alanas Olbraitas būtų bent įsivaizdavęs, kaip Ruta nutolo nuo visų savo minčių, jis būtų labai labai susirūpinęs. Ir jei Hana Grant, kuri tebebuvo geriausia Rutos Koul draugė – Hana bent jau pažinojo Rutą geriau nei kas kitas, – būtų mačiusi dvasinį bei fizinį draugės pasirengimą, Hana būtų supratusi, kad Skotui Sondersui, tam rusvaplaukiui teisininkui, teks išgyventi dieną (ir naktį), kupiną daug sunkesnių išmėginimų negu keletas greitų skvošo partijų.

Ruta prisimena, kaip mokėsi vairuoti

Tą popietę, kurį laiką pamušinėjusi švelnius smūgius, Ruta sėdėjo sekliajame baseino gale, šaldė petį ir skaitė „Grehemo Gryno gyvenimą“.

Jai patiko pasakojimas apie pirmuosius mažylio Grehemo žodžius, kurie atseit buvo „Vargšas šunelis“, pasakyti apie gatvėje suvažinėtą sesers šunį. Gryno auklė paguldė negyvą šunį į vežimėlį, šalia Gryno.

Apie mažąjį Gryną jo biografas rašė: „Kad ir toks mažas, jis turbūt instinktyviai atpažino mirtį iš suglebusio kūno, iš kvapo, gal ir iš kraujo, iš paskutiniam suurzgimui iššiepto snukio. Kaip galėjo vaiko neapimti panika, netgi pasišlykštėjimas, kai jis pasijuto negailestingai uždarytas ankštame vežimėlyje kartu su negyvu šunimi?“

„Būna ir blogiau“, – pagalvojo Ruta Koul. „Vaikystėje, – rašė pats Grynas (romane „Baimės ministerija“), – gyvename tarytum nutvieksti nemirtingumo šviesos – rojus atrodo taip pat arti ir toks pat tikras kaip paplūdimys. Šalia sudėtingų pasaulio smulkmenų yra ir paprastų dalykų: Dievas visada geras, suaugę vyrai bei moterys žino atsakymus į visus klausimus, yra toks daiktas kaip tiesa, o teisingumas veikia be jokių nukrypimų, tiksliai kaip laikrodis.“

Tai ne jos vaikystė. Rutą motina paliko, kai jai buvo ketveri; Dievo nebuvo; tėvas arba meluodavo, arba išvis neatsakydavo į jos klausimus. O dėl teisingumo, tai tėvas miegojo su tokia daugybe moterų, kad Ruta net negalėjo suskaičiuoti.