Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Taip išėjo netyčia – iš anksto nebuvome numatę, – pasakė dukteriai Tedas.

– Tikra naujovė tau, tėti, – tarė Ruta.

– Atsitiktinai susitikome mieste, – ėmė pasakoti Hana. – Pamačiau jį stovintį prie Penktosios ir Penkiasdešimt devintosios kampo, šalia „Sherry-Netherland“ viešbučio. Laukė, kol užsidegs žalia šviesa.

– Tikrai nenoriu žinoti visų smulkmenų, – pasakė jiems Ruta.

– Tu visada tokia pasipūtusi! – riktelėjo Hana. Paskui ji pradėjo kosėti. – Turiu dingti iš šito suknisto baseino, kol nenuskendau!

– Gali dingti ir iš mano namų, – tarė Ruta. – Susirink savo daiktus ir nešdinkis.

Tedo Koulo baseine nebuvo kopėtėlių – Tedas manė, kad kopėtėlės atrodytų neestetiškai. Taigi Hana turėjo plaukti į seklųjį galą ir lipti laipteliais, prie pat Rutos.

– Nuo kada šie namai tavo ? – paklausė Hana. – Maniau, kad jie tavo tėvo.

– Hana, nereikia… – vėl tarė Tedas.

– Noriu, kad išeitum ir tu, tėti, – pasakė tėvui Ruta. – Noriu pabūti viena. Atvažiavau namo pabūti su tavimi… ir su geriausia savo drauge, – pridūrė ji. – Bet dabar norėčiau, kad abu dingtumėte.

– Aš tebesu geriausia tavo draugė, dėl Dievo meilės! – tarė Rutai Hana. Ji apsivyniojo rankšluosčiu. „Perkarusi žiurkė“, – pagalvojo Ruta.

– O aš tebesu tavo tėvas, Ruti. Niekas nepasikeitė, – pasakė Tedas.

– Pasikeitė – aš nebenoriu jūsų matyti. Nenoriu miegoti po tuo pačiu stogu nė su vienu iš jūsų, – tarė Ruta.

– Ruti, Ruti… – sudejavo tėvas.

– Juk sakiau – ji kaip kokia princesė, primadona, – papriekaištavo Tedui Hana. – Pirmiausia tu ją išlepinai – o dabar ją lepina visas pasaulis .

Vadinasi, jie kalbėjo ir apie ją.

– Hana, nereikia… – tarė Rutos tėvas, bet Hana įėjo į vidų – garsiai trinktelėjo neprilaikomos durys. Tedas toliau plūduriavo stačias giliajame baseino gale; jis galėjo taip laikytis nors ir visą dieną.

– Turėjau apie daug ką su tavimi pasikalbėti, tėti, – pasakė jam Ruta.

– Mes ir dabar galime pasikalbėti, Ruti. Niekas nepasikeitė, – pakartojo Tedas.

Ruta jau buvo išgėrusi vyną. Ji žvilgtelėjo į tuščią taurę; paskui metė į ant bangelių besisūpuojančią tėvo galvą. Gerokai nepataikė, taigi Tedas nenukentėjo. Taurė pliumptelėjo į vandenį ir nesudužusi nugrimzdo – sukdamasi kaip baleto šokėja – į giliojo baseino galo dugną.

– Noriu pabūti viena, – vėl pasakė tėvui Ruta. – Tu norėjai dulkintis su Hana – tai dabar gali su ja išvažiuoti. Nagi – važiuok su Hana!

– Atleisk, Ruti, – tarė tėvas, bet Ruta įėjo į vidų, palikusi jį plūduriuojantį vandenyje.

Ruta stovėjo virtuvėje; jos keliai šiek tiek virpėjo, kai plovė ryžius ir bėrė į sietelį, kad nuvarvėtų. Ji visiškai nebeturėjo apetito. Ačiū Dievui, nei tėvas, nei Hana daugiau nemėgino su ja pasikalbėti.

Ruta girdėjo aukštakulnių Hanos batelių kaukšėjimą prieškambaryje; įsivaizdavo, kaip puikiai atrodo tie gelsvai rausvi bateliai ant lieknos blondinės kojų. Paskui išgirdo kiemo akmenėlių traškėjimą po plačiomis tamsiai mėlyno „Volvo“ padangomis. (Penkiasdešimt aštuntųjų vasarą į Koulų kiemą Sagaponake vedė paprasčiausias suplūktas keliukas, bet Eduardas Gomesas Tedą įtikino, kad vertėtų pamėginti jį nubarstyti skaldytais akmenėliais. Eduardas tai sumanė prisimindamas liūdnai pagarsėjusį ponios Von kiemą.)

Ruta stovėjo virtuvėje ir klausėsi, kaip „Volvas“ tolsta Pasanidžo alėja į vakarus. Gal tėvas parveš Haną į Niujorką? Gal abu kurį laiką pabus Hanos bute? „Turėtų jaustis pernelyg sutrikę, kad praleistų dar vieną naktį kartu“, – galvojo Ruta. Tačiau jos tėvas, nors kartais ir atrodydavo susidrovėjęs, niekada nesutrikdavo, – o Hana net nesijautė kalta! Tikriausiai jie važiuos į „Amerikos“ viešbutį Sag Harbore. O vėliau paskambins – abu, bet skirtingu laiku. Ruta prisiminė, kad tėvo atsakiklis išjungtas; ji nusprendė neatsiliepti.

Bet kai telefonas suskambėjo praėjus vos valandai, Ruta pagalvojo, jog tai gali būti Alanas. Ji pakėlė ragelį.

– Vis mąstau apie tai, kaip mudu žaisime skvošą, – pasakė Skotas Sondersas.

– Aš skvošui nenusiteikusi, – pamelavo Ruta. Ji prisiminė, kad jo oda – tarytum auksinė, o strazdanos tokios pat spalvos kaip paplūdimio smėlis.

– Jei galėčiau pagrobti jus iš tėvo, – tarė Skotas, – gal rytoj vakare kur nors papietautume?

Ruta nesugebėjo išsivirti pietų, kuriems Hana buvo beveik viską paruošusi; žinojo, kad negalės valgyti.

– Atleiskite, aš nenusiteikusi pietauti, – pasakė ji teisininkui.

– Galbūt rytoj persigalvosite, – tarė Skotas. Ruta įsivaizdavo savimanos kupiną jo šypseną.

– Galbūt… – prisipažino ji. Sukaupusi visas jėgas, padėjo ragelį.

Daugiau jo nebekėlė, nors telefonas skambėjo kone pusę nakties. Kiekvieną kartą, kai pasigirsdavo skambutis, Ruta tikėdavosi, jog tai ne Alanas, ir gailėdavosi, kad niekaip neprisiverčia įjungti atsakiklio. Neabejojo, kad dauguma skambučių buvo Hanos arba tėvo.

Nors Ruta ir neturėjo jėgų pavalgyti, jai pavyko išgerti abu butelius baltojo vyno. Ji apgaubė supjaustytas daržoves plastikine plėvele, apdengė ir užšaldė nuplautus ryžius. Krevetės, kurios tebebuvo šaldytuve, ramiausiai galėjo per naktį mirkti marinate, tik dėl viso pikto Ruta į jį išsunkė dar vieną citriną. Galbūt norės užvalgyti rytoj vakare. (Galbūt su Skotu Sondersu.)

Ji buvo įsitikinusi, kad tėvas grįš. Beveik tikėjosi iš ryto pamatyti kieme stovintį jo automobilį. Tedas paprastai mėgaudavosi kankinio vaidmeniu; jam būtų patikę, jei Ruta būtų pamaniusi, kad jis visą naktį miegojo savo „Volve“.

Tačiau iš ryto automobilio kieme nebuvo. Telefonas pradėjo skambėti septintą valandą; Ruta vis dar nekėlė ragelio. Dabar ji ėmė ieškoti tėvo atsakiklio, bet įprastoje vietoje – darbo kambaryje – nerado. Gal sugedo ir tėvas kur nors išvežė taisyti?

Ruta gailėjosi, kad ėjo į tėvo darbo kambarį. Virš rašomojo stalo, prie kurio Tedas pastaruoju metu rašydavo tik laiškus, buvo prismeigtas dabartinių jo skvošo varžovų pavardžių bei telefono numerių sąrašas. Skotas Sondersas – pačioje pradžioje. „O tu Dieve, ir vėl!“ – pagalvojo Ruta. Prie Skoto pavardės buvo du numeriai: Niujorko ir Bridžhamptono. Ruta, be abejo, surinko Bridžhamptono. Dar nebuvo nė pusės aštuonių; iš Skoto balso Ruta suprato, kad jį pažadino.

– Ar vis dar norite žaisti su manimi skvošą? – paklausė Ruta.

– Labai anksti, – tarė Skotas. – Tėvą jau sutriuškinote?

– Pirmiausia noriu sutriuškinti jus, – pasakė jam Ruta.

– Galite pamėginti, – tarė teisininkas. – Po žaidimo gal papietautume?

– Pažiūrėsime, kaip seksis žaisti, – pasakė Ruta.

– Kada? – paklausė Skotas.

– Įprastu laiku – kada žaidžiate su mano tėvu.

– Vadinasi, pasimatysime penktą, – tarė Skotas.

Taigi Ruta turėjo visą dieną pasiruošti susitikimui su juo. Buvo keletas ypatingų padavimų bei smūgių, kuriuos ji norėjo pasipratinti mušti prieš žaisdama su kairiu. Kita vertus, jos tėvas – pats kairiausias kairys, kokį tik galima įsivaizduoti, tačiau Rutai dar niekada nepavyko pakankamai gerai pasiruošti žaidimui su juo. Dabar ji tikėjosi, kad kelios partijos su Skotu Sondersu bus puikus apšilimas prieš susirėmimą su tėvu.

Visų pirma Ruta paskambino Eduardui ir Končitai. Nenorėjo, kad jie sukiotųsi po namus. Končitai ji pasakė, jog labai apgailestauja, kad šįkart jos nepamatys, o Končita darė tai, ką visuomet darydavo, kalbėdama su Ruta, – ji verkė. Ruta pažadėjo aplankyti Končitą, kai grįš iš Europos, nors ir nemanė, kad po kelionės svečiuosis pas tėvą Sagaponake.