Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip jai apskritai šovė į galvą mintis liautis bendravus su vyrais ? Juk dar labiau ji nepasitiki moterimis .

Ji per ilgai sėdėjo baseine, vėlyvos popietės šešėlio vėsoje – ką jau kalbėti apie šaltą ir drėgną ant peties ištirpusio ledo kompresą. Nuo to šalčio jai pasirodė, jog dabar ne bobų vasara, o koks lapkričio mėnuo; Ruta prisiminė tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt devintųjų lapkričio vakarą, kai tėvas surengė jai, kaip jis sakė, „paskutinę vairavimo pamoką“ ir „priešpaskutinį vairavimo egzaminą“.

Šešiolika jai suėjo tik kitų metų pavasarį – tada ji gavo leidimą mokytis vairuoti ir netrukus be jokio vargo išlaikė egzaminą, – tačiau tą lapkričio vakarą tėvas, kuriam buvo nusispjauti į visokius leidimus mokytis, iš anksto ją perspėjo:

– Tavo pačios labui, Ruti, tikiuosi, kad tau niekada neteks laikyti sunkesnio vairavimo egzamino negu šis. Važiuojam.

– Kur važiuojam? – paklausė Ruta. Buvo ilgo Padėkos dienos savaitgalio pabaiga, sekmadienio vakaras.

Baseinas jau buvo uždengtas žiemai, vaismedžiai pliki – be vaisių ir be lapų; net ligustrai, sustirę kaip nuogi griaučiai, lingavo nuo vėjo. Šiaurės pusėje horizontą buvo nutvieskusi pašvaistė: ten švietė į vakarus vedančioje Montoko greitkelio juostoje įstrigusių automobilių žibintai; savaitgalio poilsiautojai važiavo namo, į Niujorką. (Šiaip jau ta kelionė trukdavo dvi valandas daugių daugiausia – tris.)

– Šįvakar man patiktų Manhatano šviesos, – pasakė dukteriai Tedas. – Noriu pažiūrėti, ar Parko aveniu jau iškabinti Kalėdų papuošalai. Noriu išgerti „Stanhopo“ bare. Kartą ten gėriau 1910-ųjų armanjaką. Armanjako, žinoma, nebegeriu, bet malonu būtų vėl paragauti tokio pat puikaus gėrimo. Gal gero portveino. Važiuojam.

– Nori šįvakar vežtis mane į Niujorką, tėti? – paklausė Ruta. Tai neabejotinai buvo vienas iš pačių netinkamiausių vakarų kelionei į Niujorką, beveik toks pat netinkamas, kaip Darbo dienos savaitgalio pabaiga arba Liepos ketvirtosios (ir gal dar dienos kritusiųjų karuose atminimui pagerbti) vakaras.

– Ne, aš nenoriu vežtis tavęs į Niujorką, Ruti, – aš negaliu vežtis tavęs į Niujorką, nes esu neblaivus. Išgėriau tris alaus ir visą butelį raudonojo vyno. Vienintelis dalykas, kurį pažadėjau tavo motinai, buvo tai, kad nevairuosiu išgėręs, bent jau ne važiuodamas su tavimi. Vairuosi tu, Ruti.

– Aš dar niekada nevairavau iki Niujorko, – tarė Ruta. Tai nebūtų buvęs labai sunkus išmėginimas, jeigu ji jau būtų tai dariusi.

Kai jie pagaliau įvažiavo į Long Ailando greitkelį prie Manervilio, Tedas pasakė:

– Suk į lenkimo juostą, Ruti. Laikykis greičio ribos. Nepamiršk žvilgčioti į veidrodėlį. Jei kas priartės iš užpakalio ir tu turėsi pakankamai laiko pasitraukti į vidurinę juostą, ir pakankamai vietos, tuomet pasitrauk. Bet jei kas nors tiesiog lips ant tavęs, nekantraudamas aplenkti, tegu lenkia iš dešinės.

– Argi tai teisėta, tėti? – paklausė Ruta. Ji manė, kad, kai mokaisi vairuoti, yra tam tikrų apribojimų – na, gal jai negalima vairuoti sutemus arba nutolti daugiau negu per penkiolika mylių nuo gyvenamosios vietos. Ruta nežinojo, kad ir anksčiau vairavo neteisėtai, nes neturėjo leidimo mokytis vairuoti.

– Teisėtai neišmoksi visko, ką tau reikia mokėti, – pasakė tėvas.

Vairuodama ji turėjo labai susikaupti; tai buvo viena iš nedaugelio jų išvykų senuoju baltu „Volvu“, kai ji neprašė tėvo papasakoti, kas atsitiko Tomui ir Timočiui. Tedas palaukė, kol jie priartėjo prie Flašing Medauso; paskui, be jokio perspėjimo, pradėjo pasakoti tą istoriją – taip pat, kaip pasakojo Edžiui O’Harai, trečiuoju asmeniu – tarytum Tedas Koulas būtų buvęs tik dar vienas veikėjas, nelabai svarbus.

Tedas pertraukė pasakojimą apie tai, kiek jiedu su Merion išgėrė ir kodėl atrodė savaime aišku, kad prie vairo turėtų sėsti Tomas – vienintelis blaivus vairuotojas, – ir liepė Rutai sukti iš lenkimo juostos į kraštinę juostą dešinėje.

– Čia įvažiuosi į Didįjį Centrinį bulvarą, Ruti, – lyg tarp kitko tarė tėvas. Persirikiuoti reikėjo šiek tiek per greitai, bet Rutai pavyko. Netrukus dešinėje pusėje ji pamatė Šijos stadioną.

Toje vietoje, kur jis su Merion ginčijasi, kur geriausia pasukti į kairę, Tedas vėl pertraukė savo pasakojimą – šįkart liepė Rutai važiuoti Šiaurės prospektu, per Kvinsą.

Ruta žinojo, kad senojo balto „Volvo“ variklis dažnai stabčiojant linkęs perkaisti, bet kai apie tai užsiminė, tėvas tarė:

– Per daug nemaigyk sankabos, Ruti. Jei trumpam sustoji, išjunk pavarą ir paspausk stabdį. Atitrauk koją nuo sankabos, kai tik gali. Ir nepamiršk žvilgčioti į veidrodėlį.

Ji jau verkė. Tėvas pasakojo tą istorijos vietą po scenos su sniego valytuvu, kai motina žino, kad Tomas negyvas, bet dar nežino apie Timotį. Merion vis klausia Tedo, ar nieko neatsitiko Timiui, o Tedas nesako – jis tik žiūri, kaip miršta Timis, bet negali ištarti nė žodžio.

Per Kvinsboro tiltą jie įvažiavo į Manhataną, kaip tik tą akimirką, kai tėvas pasakojo apie kairę Timočio koją – kaip sniego valytuvas nupjovė ją per šlaunį ir kaip gelbėtojai ją paliko, kai ištraukė kūną.

– Aš nematau kelio, tėti, – pasakė Ruta.

– Ką gi. Sustoti tikriausiai nėra kur? – paklausė tėvas. – Teks važiuoti toliau, ar ne?

Jis ėmė pasakoti jai apie tai, kaip motina pastebėjo jos brolio batą. („O, Tedai, žiūrėk – jam juk reikės bato“, – pasakė Merion, nesuvokdama, kad Timio batas paliktas su visa koja. Ir taip toliau…)

Trečiąja aveniu Ruta važiavo tolyn nuo centro.

– Pasakysiu, kada sukti į Parko, – tarė tėvas. – Parko aveniu yra vieta, ypač gražiai papuošiama Kalėdoms.

– Aš taip verkiu, kad jau nebematau, kur važiuoju, tėti, – vėl pasakė Ruta.

– Toks ir yra egzaminas, Ruti. Esmė ta, kad kartais nėra kur sustoti – kartais negali sustoti, todėl turi kaip nors važiuoti toliau. Supratai?

– Supratau, – atsakė Ruta.

– Taigi, – tarė tėvas, – dabar tu žinai viską.

Tik vėliau Ruta suprato, kad išlaikė ir tą egzamino dalį, apie kurią nebuvo užsiminta. Ji nė karto nepažvelgė į tėvą; jis nematomas sėdėjo keleivio vietoje. Visą laiką, kol tėvas pasakojo tą istoriją, Rutos akys buvo įsmeigtos į kelią arba į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Tai irgi buvo egzamino dalis.

Tą šešiasdešimt devintųjų lapkričio vakarą tėvas privertė ją važiuoti Parko aveniu, o pats visą laiką šnekėjo apie Kalėdų papuošalus. Kažkur aštuoniasdešimtųjų gatvių rajone jis liepė sukti į Penktąją. Penktąja aveniu jie privažiavo prie „Stanhopo“, kaip tik priešais Metropoliteno operą. Ruta pirmą kartą išgirdo, kaip pliaukši vėjo plaikstomos Metropoliteno vėliavos. Tėvas liepė duoti senojo balto „Volvo“ raktelius durininkui; durininkas buvo vardu Menis. Rutai padarė įspūdį tai, kad durininkas pažįsta jos tėvą.

Visi „Stanhope“ pažinojo jos tėvą. Jis tikriausiai dažnai ten lankydavosi. „Štai kur jis vežasi moteris !“ – suprato Ruta.

– Visada apsistok čia – jei tik turėsi pakankamai pinigų, Ruti, – pasakė tėvas. – Tai geras viešbutis. (Nuo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtųjų ji jau turėjo pakankamai pinigų.)

Tą vakarą jie nuėjo į barą ir tėvas apsigalvojo dėl portveino. Užsisakė butelį puikaus „Pomardo“; Tedas išgėrė vyną, o Ruta – dvigubą espreso, nes žinojo, jog dar reikės parvairuoti į Sagaponaką. Visą laiką, kol abu sėdėjo bare, Ruta jautėsi taip, tarytum tvirtai tebelaikytų vairą. Ir nors bare jai nebuvo draudžiama žiūrėti į tėvą, – kol jie neįsėdo atgal į senąjį baltą „Volvą“, – ji negalėjo į jį pažvelgti. Atrodė, kad jis tebepasakoja tą baisią istoriją.