Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Buvo jau po vidurnakčio, kai tėvas liepė jai važiuoti Medisono aveniu; kažkur ties aukštutinėmis devyniasdešimtosiomis gatvėmis jis Rutai pasakė, kad suktų į rytus. Jie lėkė F. D. R. keliu iki Traiboro tilto, paskui Didžiuoju Centriniu bulvaru iki Long Ailando greitkelio, kuriuo važiuojant tėvas užmigo. Ruta prisiminė, kad iš greitkelio turi išsukti prie Manervilio; jai nereikėjo žadinti tėvo, kad paklaustų, kaip parsigauti namo.

Dabar ji važiavo prieš poilsiautojų srautą – į miestą grįžtančių automobilių žibintai nuolat žilpino jai akis, – o jos kryptimi nevažiavo beveik niekas. Keletą kartų Ruta kaip reikiant pavarė senąjį baltą „Volvą“ – norėjo pažiūrėti, kokiu greičiu jis gali lėkti. Dukart pasiekė aštuoniasdešimt penkias mylias per valandą, vienąkart – devyniasdešimt, tačiau tada ją išgąsdino priekinių ratų vibravimas. Šiaip jau Ruta beveik visą kelią laikėsi greičio ribos ir galvojo apie avariją, per kurią žuvo jos broliai, – ypač apie tai, kaip motina mėgino išsaugoti Timio batą.

Tėvas pabudo tik tada, kai jie važiavo per Bridžhamptoną.

– Kodėl ne šalutiniais keliais? – paklausė.

– Norėjau, kad aplink mane būtų miesto šviesos ir kitų automobilių žibintai, – atsakė Ruta.

– A, – tarė tėvas ir atrodė vėl beužmingąs.

– Koks tai buvo batas? – paklausė Ruta.

– Krepšinio batelis, Timiui jie labiausiai patiko.

– Su auliukais? – spėjo Ruta.

– Taip.

– Supratau, – tarė Ruta, sukdama į Sag Meiną. Nors tą akimirką šalia nebuvo jokių kitų automobilių ir niekas negalėjo matyti jų „Volvo“, Ruta įjungė posūkio signalą; lemputė pradėjo mirkčioti, kai dar buvo likę ne mažiau kaip penkiasdešimt jardų iki kryžkelės.

– Gerai vairuoji, Ruti, – pasakė tėvas. – Jei kada nors tau teks vairuoti sunkesnėmis sąlygomis negu šįvakar, tikiuosi, prisiminsi, ko išmokai.

Ruta visa drebėjo, kai galiausiai išlipo iš baseino. Žinojo, jog turėtų apšilti, prieš žaisdama skvošą su Skotu Sondersu, tačiau ją slėgė ir prisiminimai apie tai, kaip mokėsi vairuoti, ir Grehemo Gryno biografija. Tai nebuvo Normano Šerio kaltė, bet Gryno biografija pakrypo tokia linkme, kokiai Ruta nepritarė. Ponas Šeris atrodė įsitikinęs, kad visi pagrindiniai Grehemo Gryno romanų veikėjai turėjo prototipus tikrovėje. Per interviu „The Times“ pats Grynas V. S. Pričetui sakė: „Negaliu nieko prasimanyti.“ Kita vertus, tame pačiame interviu, nors ir pripažindamas, kad jo veikėjai yra „tikrų žmonių dalelių mišinys“, Grynas visgi neigė, jog nusižiūri veikėjus iš tikrovės. „Tikrus žmones išstumia išgalvoti… – kalbėjo jis. – Tikri žmonės per daug varžo.“ Tačiau ponas Šeris vis rašė ir rašė apie „tikrus žmones“, tam paskyręs pernelyg daug biografijos puslapių.

Rutą ypač nuliūdino ankstyvi Gryno meilės išgyvenimai. Būtent tokio dalyko kaip tai, ką jo biografas vadino viską nustelbiančia meile uoliai katalikei, vėliau tapusiai Gryno žmona, Ruta labiausiai ir nenorėjo žinoti apie rašytoją, kurio kūriniai jai patiko. „Rašytojo širdyje visuomet yra ledo skeveldra“, – rašė Grynas romane „Šitoks gyvenimas“. Bet jaunojo Grehemo kasdien rašytuose laiškuose būsimai žmonai Vivjenai Ruta matė tik įprastą iki ausų įsimylėjusio žmogaus patosą.

Ruta niekada nebuvo šitaip įsimylėjusi. Ko gero, Alano pasipiršimas nelabai ją džiugino dar ir dėl to, kad ji žinojo, kaip Alanas įsimylėjęs ją.

Ji liovėsi skaičiusi „Grehemo Gryno gyvenimą“ 338-ame puslapyje, kur buvo dvidešimt ketvirto skyriaus, pavadinto „Pagaliau vedybos“, pradžia. Gaila, kad Ruta liovėsi skaičiusi būtent toje vietoje, nes to skyriaus pabaigoje būtų radusi šį tą, dėl ko jos nuomonė apie Grehemą Gryną ir būsimą jo nuotaką gal būtų truputį pagerėjusi. Kai pora galiausiai susituokė ir išvyko medaus mėnesio, Vivjena įteikė Grehemui užantspauduotą laišką, kurį jai buvo davusi įkyri jos motina, – „laišką su nurodymais, kaip mylėtis“, – bet Vivjena atidavė jį Grynui neatplėštą. Jis laišką perskaitė ir tuoj pat suplėšė. Vivjena taip ir nesužinojo, kas ten buvo parašyta. Rutai būtų patikę tai, kad jaunoji ponia Gryn nusprendė apsieiti be motinos patarimų.

O dėl skyriaus pavadinimo, „Pagaliau vedybos“… Kodėl tas žodžių junginys ją taip nuliūdino? Gal ir ji taip ištekės? Tai skambėjo kaip pavadinimas romano, kurio Ruta Koul niekada neparašys, kurio net nenorės parašyti.

Ruta manė, jog pakaktų tiesiog iš naujo skaityti Grehemo Gryno kūrinius; ji buvo įsitikinusi, kad nenori žinoti nieko daugiau apie jo gyvenimą . Štai ji, susimąsčiusi apie tai, kas, pasak Hanos, ir yra jos „mėgstamiausia tema“ – nenuilstamas ryšio tarp to, kas „tikra“, ir to, kas „prasimanyta“, nagrinėjimas. Bet vos pagalvojusi apie Haną, Ruta grįžo į dabartį.

Ji nenorėjo, kad Skotas Sondersas pamatytų ją nuogą baseine, kol kas dar ne.

Ruta įėjo į vidų ir apsirengė švariais, sausais skvošo drabužiais. Į dešinę priekinę šortų kišenę įsibėrė talko miltelių; ranka, kuria laikys raketę, bus sausa ir švelni – neatsiras pūslių. Ruta jau buvo atšaldžiusi baltąjį vyną, o dabar sudėjo į elektrinį šutintuvą ryžius. Vėliau reikės tik paspausti mygtuką ir jį įjungti. Ji jau buvo padengusi valgomojo stalą – dviem žmonėms.

Galiausiai kopėčiomis užlipo į antrą daržinės aukštą ir, padariusi keletą tempimo pratimų, pradėjo mušinėti kamuoliuką – kad apšiltų.

Mušinėjo neskubėdama, ritmingai: keturi smūgiai iš dešinės į sieną, vis žemiau, ir vienas į išdavikiškai skambančią skardą; keturi skersiniai iš kairės, ir vėl vienas į skardą. Kiekvieną kartą, mušdama į skardą, ji tyčia taikydavo labai žemai ir užsimodavo pakankamai smarkiai, kad skarda suskambėtų kuo garsiau. Iš tikrųjų žaisdama Ruta beveik niekada nepataikydavo į skardą; jei partija būdavo ypač sunki – gal porą kartų. Tačiau dabar ji norėjo, kad atvažiavęs Skotas Sondersas išgirstų, kaip skardžiai atsimuša kamuoliukas. Lipdamas kopėčiomis į skvošo salę, jis galvos: „Kaip tokia jau gera žaidėja, ji pernelyg dažnai pataiko į skardą.“ O paskui, kai jie pradės žaisti, jis nustebs, pamatęs, kad Ruta labai retai pataiko į skardą.

Skvošo salėje galėjai jausti nežymų virpėjimą, kai kas nors kopėčiomis lipdavo į antrą daržinės aukštą. Dabar, pajutusi tą virpėjimą, Ruta suskaičiavo dar penkis smūgius – penktasis buvo į skardą. Ji lengvai spėjo visus penkis kartus atmušti kamuoliuką, kol pašnibždomis ištarė: „Tėtis su Hana Grant!“

Skotas dukart bilstelėjo į salės duris rakete, paskui atsargiai jas atidarė.

– Labas! – tarė. – Tikiuosi, prieš susitikimą su manimi specialiai nesitreniravote.

– A, tik truputį, – atsakė Ruta.

Du stalčiai

Ji leido jam pelnyti pirmus penkis taškus. Norėjo pažiūrėti, kaip jis juda. Atrodė gana greitas, bet rakete mojavo kaip tenisininkas; nemokėjo staigiai pasukti riešo. Be to, visi jo padavimai buvo vienodi: smarkūs, tiesiai į Rutą. Dažniausiai per aukšti; Ruta galėjo tiesiog pasitraukti ir atmušti kamuoliuką, atšokusį nuo galinės sienos. O Skoto atsakomasis smūgis būdavo silpnas; kamuoliukas krisdavo ant grindų salės viduryje. Ruta lengvai jį nugesindavo kirčiu iš kampo. Ji vertė Skotą bėgioti arba nuo galinės sienos prie priekinės, arba iš vieno galinio kampo į kitą.

Pirmą partiją Ruta laimėjo 15–8, Skotui net nespėjus suvokti, kaip gerai ji žaidžia. Skotas buvo vienas iš tų žaidėjų, kurie pervertina savo sugebėjimus. Pralaimėdamas jis iš pradžių manė, kad jam paprasčiausiai nesiseka; tik žaisdamas trečią ar ketvirtą partiją pagaliau suprato, jog toli gražu neprilygsta Rutai. Per kitas dvi partijas Ruta stengėsi, kad taškų skaičius būtų apylygis, nes jai patiko žiūrėti, kaip Skotas laksto.