Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ji labai nustebo, kai jis pasakė keturių. Ruta tų žmonių nepažinojo. Tedas drąsiai išvardijo savo tuometinius skvošo varžovus; jų vardai keisdavosi kas kelerius metus, nes visi Tedo varžovai pasendavo ir nebegalėdavo prieš jį atsilaikyti. Dabartiniai jo priešininkai buvo Edžio amžiaus arba jaunesni. Kartą Ruta susipažino su pačiu jauniausiu.

Tedas turėjo baseiną, kurio visada norėjo, ir lauke įrengtą dušą – beveik tokį, kokį įsivaizdavo, kalbėdamas su Eduardu ir Edžiu penkiasdešimt aštuntųjų vasarą, kitą rytą po to, kai išvyko Merion. Vienoje medinėje kabinoje buvo dvi dušo galvutės, viena prie kitos – „kaip persirengimo kambaryje“, – sakydavo Tedas.

Ruta užaugo žiūrėdama į nuogus vyrus – ir į nuogą tėvą, išbėgantį iš lauko dušo ir šokantį į baseiną. Nors lytiškai ir nepatyrusi, Ruta buvo mačiusi daugybę varpų. Gal kaip tik tas vaizdas – nepažįstami nuogi vyrai, besiprausiantys po dušu ir plaukiojantys baseine kartu su jos tėvu – ir vertė Rutą abejoti Hanos prielaida, kad didesnis geriau .

Taigi prieš metus, praėjusią vasarą, Ruta „susipažino“ su jauniausiu tėvo skvošo varžovu, ketvirtą dešimtį bebaigiančiu teisininku – kažkokiu Skotu. Ji išėjo į kiemą, prie baseino, norėdama ant virvės pasidžiauti paplūdimio rankšluostį bei maudymosi kostiumėlį, o ten kaip tik buvo tėvas su jaunuoju savo priešininku – po skvošo, o gal jau ir po dušo, nuogut nuogutėliai.

– Ruti, čia Skotas. Mano duktė, Ruta… – pradėjo sakyti Tedas, bet Skotas ją pamatė ir nėrė į baseiną. – Jis teisininkas, – pridūrė tėvas, nors Skotas dar buvo po vandeniu. Paskui „kažkoks“ Skotas išniro giliajame gale ir ėmė plaukti stačiomis. Jis buvo rusvaplaukis blondinas, panašaus sudėjimo kaip ir Rutos tėvas. „Jo pimpalas – vidutinio dydžio“, – pagalvojo Ruta.

– Malonu su jumis susipažinti, Ruta, – tarė jaunasis teisininkas. Jo plaukai buvo trumpi, garbiniuoti, veidas strazdanotas.

– Malonu susipažinti su jumis, Skotai, – atsakė Ruta, grįždama į vidų.

Tėvas nuogas tebestovėjo ant baseino krašto:

– Nežinau, lįsti į vandenį ar ne. Šaltas? Vakar buvo šaltokas, – tarė jis Skotui.

– Apyšaltis, – išgirdo Ruta Skotą sakant. – Bet kai įlendi, neblogas.

Taigi šie nuolat besikeičiantys skvošo varžovai iš bėdos ir buvo vieninteliai Tedo draugai vyrai! Jie neatrodė labai geri žaidėjai; Rutos tėvas nemėgdavo pralaimėti. Dažniausiai jo priešininkai būdavo neblogi sportininkai, skvošą pradėję žaisti palyginti neseniai. Žiemos mėnesiais Tedas susirasdavo daugybę tenisininkų, norinčių pasimankštinti; jie iš esmės žinodavo, kaip reikia žaisti rakete, tačiau skvošo kirčiai ne tokie kaip teniso – žaidžiant skvošą, daugiausia juda riešas. Tenisininkai, vasarą grįžę prie savo teniso, pamatydavo, jog žaidžia prasčiau – teniso riešu nepažaisi. Šitaip į Tedo rankas kartais patekdavo naujas atsivertėlis į skvošą.

Rutos tėvas skvošo varžovus rinkdavosi taip pat savanaudiškai – ir taip pat gerai viską apgalvodamas – kaip ir meilužes. Gal jie iš tikrųjų vieninteliai jo draugai? Ar jie kviečiasi Tedą į namus pietų? Ar jis sukasi apie jų žmonas? Ar tėvas apskritai paiso kokių nors taisyklių? Ruta norėjo tai žinoti.

Ji stovėjo pietinėje Keturiasdešimt pirmosios gatvės pusėje, tarp Leksingtono bei Trečiosios, ir laukė autobusėlio, važiuojančio į Hamptonus. Nuvykusi į Bridžhamptoną, paskambins tėvui, kad ją pasiimtų.

Ruta jau mėgino jam prisiskambinti, tačiau tėvas buvo kažkur išėjęs, arba tiesiog nekėlė ragelio ir nebuvo įjungęs atsakiklio. Ruta vežėsi daug bagažo – visus drabužius, kurių prireiks Europoje. Dabar ji pagalvojo, kad reikėjo paskambinti Eduardui arba Končitai Gomesams. Jei tik nedirbdavo pas jos tėvą ir nieko nedarydavo jo pavedimu, Gomesai visada būdavo namuose. Taigi Ruta stovėjo ant šaligatvio Keturiasdešimt pirmojoje gatvėje ir suko galvą dėl visokių skubotos kelionės smulkmenų, kai prie jos priėjo jauniausias jos tėvo skvošo varžovas.

– Važiuojate namo? – paklausė „kažkoks“ Skotas. – Jūs – Ruta Koul, ar ne?

Ruta buvo pripratusi prie to, kad ją atpažįsta. Iš pradžių ji pagalvojo, jog tai vienas iš jos skaitytojų. Paskui atkreipė dėmesį į berniokiškas strazdanas ir trumpus, garbiniuotus plaukus; tokių rusvaplaukių blondinų pažinojo nedaug. Be to, jis nešėsi tik ploną odinį lagaminėlį ir sportinį krepšį; iš krepšio, kurio užtrauktukas buvo praviras, kyšojo dvi skvošo raketės.

– O, plaukikas! – tarė Ruta ir pajuto keistą pasitenkinimą matydama, kaip jis nuraudo.

Buvo šilta, saulėta bobų vasaros diena. Kostiumo švarką „kažkoks“ Skotas buvo nusirengęs ir perkišęs per ilgą sportinio krepšio rankeną, kaklaraištį atpalaidavęs, o baltų marškinių rankoves užsiraitojęs virš alkūnių. Ruta iškart pastebėjo geriau išsivysčiusius kairio jo dilbio raumenis, nors jis ir tiesė jai dešinę:

– Skotas, Skotas Sondersas, – priminė, spausdamas Rutai ranką.

– Jūs – kairys, ar ne? – paklausė Ruta. Jos tėvas buvo kairys. Ruta nemėgo žaisti su kairiarankiais. Geriausias jos padavimas buvo į kairę aikštelės pusę; kairiarankis lengvai galėdavo tokį smūgį atmušti.

– Raketę vežatės? – paklausė Skotas Sondersas, prisipažinęs, jog tikrai yra kairys. Jis matė, kiek daug ji turi lagaminų.

– Vežuosi tris, – atsakė Ruta. – Visos supakuotos.

– Truputį paviešėsite pas tėvą? – paklausė teisininkas.

– Tik dvi naktis, – tarė Ruta. – Paskui išvykstu į Europą.

– O, – pasakė Skotas. – Darbo reikalais?

– Taip – dėl vertimų.

Ruta jau suprato, kad autobusėlyje jie sėdės kartu. Gal Bridžhamptone jis turi palikęs automobilį; tada jis galės parvežti ją (ir visus jos lagaminus) į Sagaponaką. Gal jį pasitiks žmona ir jie mielai ją pavėžės. Kai baseine jis plaukė stačiomis, jo sutuoktuvių žiedas atspindėjo vėlyvo popiečio saulės šviesą. Bet kai jie susėdo vienas šalia kito maršrutiniame autobusėlyje, Ruta žiedo nebematė. Viena iš jos „santykių taisyklių“ buvo ypač aiški ir nepažeidžiama: jokių vedusių vyrų.

Virš galvų kurtinamai praūžė lėktuvas – autobusėlis važiavo pro La Guardia – kai Ruta tarė:

– Leiskite man spėti. Mano tėvas atvertė jus iš teniso į skvošą. Beje, su tokia oda… jūs labai šviesaus gymio, todėl tikriausiai greitai įdegate… skvošas iš tikrųjų geriau. Bent jau nereikia būti saulėje.

Jo šypsena atrodė kažin kokia nedora, slapukiška; taip ir piršosi mintis, kad jis mano, jog bylinėtis galima beveik dėl visko. Skotas Sondersas nebuvo mielas vaikinas. Ruta puikiai tai jautė.

– Tiesą sakant, – tarė jis, – mečiau tenisą ir pradėjau žaisti skvošą, kai išsiskyriau. Kaip dalį kompensacijos, buvusi žmona pasirinko narystę užmiesčio klube. Jai tai buvo labai svarbu, – kilniaširdiškai pridūrė Skotas. – Be to, vaikai ten lankė plaukimo pamokas.

– Kiek metų jūsų vaikams? – pareigingai paklausė Ruta.

Hana jau labai seniai buvo jai sakiusi, jog tai pirmas klausimas, kurį reikia užduoti išsiskyrėliui. „Išsiskyrę vyrai jaučiasi esantys geri tėvai, jei gali pašnekėti apie savo vaikučius, – mokė Rutą Hana. – Be to, jei ketini susidėti su tuo vyruku, tikrai nori žinoti, ar su trimečiu, ar su paaugliu tau, ko gero, teks bendrauti – tai juk ne tas pats.“

Autobusėliui važiuojant į rytus, Ruta netrukus pamiršo, kokio amžiaus yra Skoto Sonderso vaikai; jai labiau rūpėjo sužinoti, geriau ar blogiau jis žaidžia skvošą, palyginti su jos tėvu.