Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kartais Ruta susimąstydavo, ar Hana su ja tebedraugautų, jeigu ji nebūtų išgarsėjusi. Tiesą sakant, Hana irgi buvo savaip – mažesniame žurnalų pasaulyje – garsi. Pirmiausia ji tapo žinoma kaip apybraižų autorė. Be to, rašė humoristinį dienoraštį; iš esmės tai buvo jos seksualinių žygdarbių kronika. Bet netrukus autobiografija jai atsibodo. Hana „subrendo“ – ėmėsi mirties ir niokojimo.

Tuo liguistu laikotarpiu Hana kalbėjosi su mirštančiais žmonėmis; ji pasišventė beviltiškiems ligoniams. Mirtinai sergantys vaikai buvo prikaustę jos dėmesį beveik aštuoniolika mėnesių. Vėliau Hana parašė straipsnį apie nudegimų palatą, dar vėliau – apie raupsuotųjų koloniją. Ji keliavo ten, kur vyko karas, ir į šalis, kuriose žmonės badavo.

Paskui Hana „subrendo“ dar kartą; nuo mirties ir niokojimo perėjo prie visokių iškrypėlių ir keistuolių. Sykį ji rašė apie pornografijos žvaigždę – vyriškį, apie kurį buvo šnekama, kad jam visada stovi; jo pseudonimas buvo „ponas Metalas“. Hana kalbėjosi ir su aštuntą dešimtį pradėjusia belge, vaidinusia daugiau negu trijuose tūkstančiuose erotinių spektaklių; vienintelis tos moters partneris buvo jos vyras, bet po vieno tokio spektaklio jis mirė. Sielvartaujanti našlė nuo to laiko išvis nesimylėjo. Keturiasdešimt metų ji buvo ištikima savo vyrui; negana to, paskutinius dvidešimt santuokos metų jie mylėjosi tik stebint žiūrovams.

Dabar Hana persiorientavo trečią kartą. Ėmė domėtis žymiais žmonėmis, o Jungtinėse Valstijose tai daugiausia kino bei sporto žvaigždės ir vienas kitas pribloškiamai turtingas ekscentrikas. Hana niekada nekalbino jokio rašytojo, nors buvo užsiminusi apie „ekstensyvų“ – o gal ji sakė „intensyvų“? – interviu su Ruta.

Ruta jau seniai manė, kad vienintelis dalykas, dėl kurio ji galėtų būti įdomi, yra jos rašymas. Į Hanos ketinimus imti iš jos interviu ji žiūrėjo nepatikliai, nes Hanai labiau rūpėjo asmeninis jos gyvenimas negu romanai. Rutos kūriniuose Haną domino tik tai, kas juose buvo asmeniška – Hanos žodžiais tariant, „tikra“.

„Hanai Alanas turbūt nepatiks “, – netikėtai pagalvojo Ruta. Alanas buvo sakęs, kad Rutos šlovė jam, jei ne našta, tai mažų mažiausiai nepatogumas. Jis redagavo daugelio žymių autorių kūrinius, bet interviu sutikdavo duoti tik su sąlyga, kad jo pastabos „nebus niekam priskiriamos“. Alanas buvo toks uždaras, kad netgi neleisdavo rašytojams dedikuoti jam knygų; kai vienas rašytojas labai užsispyrė, Alanas pasakė: „Tik jei rašysite mano inicialus, tik inicialus.“ Taigi knyga buvo dedikuota A. F. O. Staiga Rutai dingtelėjo, kad iš jos pusės tiesiog išdavikiška neprisiminti, ką reiškia ta F.

– Turiu eiti – berods girdžiu jį, – sušnibždėjo Hana.

– Į Sagaponaką juk atvažiuosi, ar ne? – paklausė Ruta. – Tikiuosi, kad apsaugosi mane nuo tėvo.

– Atvažiuosiu. Kaip nors ten nusigausiu, – sušnibždėjo Hana.– Bet manau, kad ne tave, o tavo tėvą – vargšelį – reikia saugoti nuo tavęs .

Ir nuo kada gi jos tėvas pasidarė toks „vargšelis“? Bet Ruta buvo pavargusi; ji nuleido Hanos pastabą negirdomis.

Padėjusi ragelį, Ruta pergalvojo, ką darys toliau. Kadangi su Alanu rytoj vakare nepietaus, galės išvykti į Sagaponaką iš karto po paskutinio interviu, viena diena anksčiau, negu ketino; tada vieną vakarą praleis dviese su tėvu. Vieną vakarą dviese su juo gal ir galima iškęsti. Kitą dieną atvyks Hana, ir jie vakaros visi kartu – trise.

Ruta netvėrė noru greičiau pasakyti tėvui, kaip jai patiko Edis O’Hara, – ką jau kalbėti apie keletą dalykų, kuriuos Edis papasakojo apie motiną. Bus geriau, jei Hanos nebus Sagaponake, kai Ruta tėvui praneš, kad motina ketino jį palikti dar prieš berniukų žūtį. Ruta nenorėjo, kad Hana girdėtų tą pokalbį, nes Hana visada palaikydavo jos tėvą – galbūt tyčia stengdamasi ją suerzinti.

Ruta tebepyko ant Hanos, todėl jai buvo sunku vėl užmigti. Gulėdama lovoje ji nejučia prisiminė, kaip prarado nekaltybę. Atkūrusi atmintyje tą įvykį, Ruta, be abejo, pagalvojo, kad prie menkos nesėkmės prisidėjo ir Hana.

Hana buvo vieneriais metais už Rutą jaunesnė, tačiau visada atrodė vyresnė – ne tik todėl, kad Hana tris abortus pasidarė anksčiau, negu Ruta sugebėjo netekti nekaltybės, bet ir dėl to, kad daugiau seksualinės patirties turinti Hana elgėsi kaip subrendusi ir viską išmananti moteris.

Rutai buvo šešiolika, o Hanai penkiolika, kai jodvi susipažino – tačiau lytiniu savo patrauklumu labiau pasitikėjo Hana. (Netgi tada, kai dar nebuvo su niekuo suartėjusi!) Kartą Ruta dienoraštyje apie Haną parašė: „Gyvenimo patirtį ji demonstravo daug anksčiau, negu tos patirties įgijo.“

Hanos tėvai, laimingi sutuoktiniai, – Hana sakė, kad jie „nuobodūs“ ir „senų pažiūrų“, – vienturtę dukterį užaugino gražiame sename name Bretlio gatvėje Kembridže, Masačusetso valstijoje. Hanos tėvas, Harvardo Teisės fakulteto profesorius, elgėsi kaip aristokratas; iš jo laikysenos galėjai suprasti, kad jis tvirtai nusprendęs nesikišti, – Hanos nuomone, tai buvo labai patogu vyrui, vedusiam turtingą ir visiškai neambicingą moterį.

Rutai visada patiko Hanos motina – maloni ir geraširdė, galima sakyti, absoliučiai miela. Be to, ji daug skaitė – niekas niekada nematė jos be knygos. Kartą ponia Grant Rutai pasakė, kad tik vieną vaiką turi todėl, kad po Hanos gimimo jai trūko laiko skaityti. Hana Rutai pasakojo, jog mama laukė nesulaukė, kada Hana paūgės ir pradės žaisti viena, o ji galės grįžti prie savo knygų. Taigi Hana ir „žaidė viena“. (Gal būtent dėl motinos kaltės Hana dabar skaitė taip paviršutiniškai ir nekantriai.)

Ruta manė, kad Hanai pasisekė, nes ji turi tėvą, ištikimą savo žmonai, bet pati Hana sakė, jog šiek tiek pamerginėjęs jos tėvas gal būtų ne toks nuspėjamas; „ne toks nuspėjamas“ Hanai reiškė „įdomesnis“. Ji tvirtino, kad jos tėvas nuo visų nutolęs todėl, kad daug metų praleido Teisės fakultete, kur abstraktūs teorinių teisės lygmenų apmąstymai turbūt pernelyg jį atribojo nuo praktinio teisės pritaikymo. Hanos tėvas nuoširdžiai niekino teisininkus.

Profesorius Grantas ragino dukterį studijuoti užsienio kalbas; labiausiai jis norėjo, kad Hana siektų karjeros tarptautinės bankininkystės srityje. (Tarptautine bankininkyste galiausiai užsiimdavo geriausi ir gabiausi jo studentai, baigę Harvardo Teisės fakultetą.)

Hanos tėvas nuoširdžiai niekino ir žurnalistus. Studijuodama Midlberyje, kur pagrindinės jos specializacijos disciplinos buvo prancūzų ir vokiečių kalbos, Hana nusprendė, kad jai puikiai tiktų žurnalistika. Tuo ji buvo įsitikinusi taip pat tvirtai, kaip ir Ruta, kuri dar anksčiau žinojo, kad nori būti romanų rašytoja. Taigi Hana nė kiek neabejodama, labai dalykiškai pranešė, kad važiuos į Niujorką ir mėgins prasimušti žurnalų pasaulyje. Turėdama tokį tikslą, baigusi koledžą ji tėvų paprašė, kad pasiųstų ją metams į Europą. Ten galėtų praktikoje panaudoti savo prancūzų bei vokiečių kalbų žinias ir rašyti dienoraštį; jos „pastabumas“, kaip pasakė pati Hana, „gerokai patobulėtų“.

Rutai, nusiuntusiai pareiškimą (ir priimtai) į grožinės literatūros magistrantūrą Ajovos universitete, Hanos pasiūlymas kartu vykti į Europą buvo visiškai netikėtas.

– Jei nori būti rašytoja, tau reikia ko nors, apie ką galėtum rašyti, – pasakė draugei Hana.

Ruta žinojo, kad taip nieko neišeis – bent jau jai. Jai reikėjo tik laiko rašyti; jos vaizduotėje jau seniai glūdėjo viskas, apie ką ketino rašyti. Tačiau ji atidėjo studijas Ajovoje. Šiaip ar taip, jos tėvas pinigų turėjo pakankamai. O pagyventi metus Europoje su Hana bus smagu!