Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Dabar priglausk prie servetėlės, – paliepė Edis ir pastūmėjo jai popierinę servetėlę. Kadangi Ruta dvejojo, Edis paėmė jos ranką ir švelniai prispaudė dešinį smilių prie servetėlės.

Ruta nusilaižė nuo piršto likusį padažą, o Edis padėjo servetėlę tiksliai ten, kur reikėjo: anapus Rutos vandens stiklinės, kad stiklinė padidintų atspaudą. Štai jis – ten, kur bus visada: visiškai tiesus statmenas brūkšnelis ant dešinio jos smiliaus; matomas pro vandens stiklinę, jis atrodė kone dukart didesnis už patį randą.

– Ar prisimeni? – paklausė Edis. Geltoną šešiakampį dešinėje Rutos akyje užplūdo ašaros. Ji negalėjo ištarti nė žodžio. – Niekas kitas niekada neturės tokių atspaudų, kaip tavo, – pasakė jai Edis, kaip sakė tą dieną, kai išvyko jos motina.

– Ir ten visada bus mano randas? – paklausė jo Ruta, kaip klausė prieš trisdešimt dvejus metus, kai jai buvo ketveri.

– Tavo randas visada bus tavo dalis, – pažadėjo jai Edis, kaip žadėjo tada.

– Taip, – sušnibždėjo Ruta, – prisimenu. Prisimenu beveik viską, – pasakė ji Edžiui pro ašaras.

Vėliau, būdama viena savo numeryje „Stanhopo“ viešbutyje, Ruta prisiminė, kad, kai ji verkė, Edis laikė ją už rankos. Ji prisiminė ir kaip nuostabiai supratingai elgėsi Alanas. Nė žodžio netaręs, o tai tikrai buvo jam nebūdinga, Alanas pasodino Karlą ir Melisą prie kito staliuko ir – neįtikimas stebuklas! – persėdo ten pats. Maža to, Alanas administratoriaus dar paprašė, kad tas kitas staliukas būtų pakankamai toli, kad jie negirdėtų, ką kalba Ruta su Edžiu. Ruta nepastebėjo, kada Alanas, Karlas ir Melisa išėjo iš restorano. Galiausiai, kai jiedu su Edžiu ginčijosi, kuris mokės už pietus – Ruta išgėrė visą butelį vyno, o Edis negėrė nieko, – padavėjas nutraukė jų ginčą pasakęs, kad už viską jau sumokėjo Alanas.

Dabar, viešbučio miegamajame, Ruta svarstė, ar nereikėtų paskambinti Alanui ir padėkoti, bet paskui pamanė, kad jis tikriausiai jau miegos. Buvo beveik pirma nakties. Be to, pokalbis su Edžiu Rutą taip įkvėpė, kad ji tiesiog nenorėjo nusivilti, – o taip galėjo atsitikti, jei būtų šnekėjusi su Alanu.

Alano jautrumas tikrai padarė jai įspūdį, bet iš galvos neišėjo Edžio pasakojimas apie motiną. Nors Rutai daugiau gerti nederėjo, ji atsikimšo vieną iš nelemtų mažyčių konjako buteliukų, visada tykančių minibaruose. Gulėdama lovoje ir gurkšnodama stiprų gėrimą, Ruta galvojo, ką parašyti dienoraštyje; ji tiek daug norėjo pasakyti.

Svarbiausia, kad Edis ją įtikino, jog motina ją mylėjo. (Apie tai buvo galima parašyti ištisą knygą!) Rutos tėvas trisdešimt dvejus metus mėgino ją tuo įtikinti, tačiau tėvas apie motiną kalbėjo ciniškai, todėl jam nepavyko.

Ruta, žinoma, buvo girdėjusi aiškinimą, kad žuvę broliai atėmė iš jos motinos sugebėjimą mylėti kitą vaiką; buvo ir dar viena teorija: kad Merion bijojo mylėti Rutą – bijojo, kad vienintelės dukters neištiktų kokia nors nelaimė, panaši į tą, per kurią ji neteko sūnų.

Tačiau Edis papasakojo Rutai apie akimirką, kai Merion pamatė, kad Rutos akyje yra plyšelis – ryškiai geltonas šešiakampis – toks pat, koks buvo ir pačios Merion akyje. Edis Rutai pasakė, kad Merion sušuko iš siaubo – jai atrodė, kad tas geltonas plyšelis reiškia, jog Ruta gali būti panaši į ją, o Merion nenorėjo, kad Ruta būtų panaši į ją.

Staiga Ruta suvokė, jog motina – nenorėjusi, kad duktė ką nors paveldėtų iš jos, – mylėjo ją labiau, negu ji gali iškęsti.

Ruta su Edžiu kalbėjosi apie tai, ar Ruta panašesnė į motiną, ar į tėvą. (Kuo ilgiau Ruta šnekėjo, tuo labiau atrodė panaši į Merion.) Rutai tai buvo labai svarbu, nes ji manė, kad geriau išvis nebūti motina, negu būti bloga.

– Būtent taip sakė tavo motina, – tarė Edis.

– Bet kaip dar blogiau gali pasielgti motina, negu palikti savo vaiką? – paklausė jo Ruta.

– Taip sako tavo tėvas, ar ne?

Ruta Edžiui pasakė, kad jos tėvas – „seksualinis grobuonis“, bet kaip tėvas – „gana padorus“. Niekada nebuvo taip, kad jis nekreiptų į ją dėmesio. Kaip moteris, Ruta juo bjaurėjosi, o kaip vaikas – beprotiškai mylėjo, nes jis bent jau buvo su ja .

– Jis būtų daręs labai blogą įtaką tiems berniukams, jeigu jie nebūtų žuvę, – pasakė Edis. Ruta nedvejodama jam pritarė. – Todėl tavo motina ir norėjo jį palikti… turiu galvoje, anksčiau, negu žuvo berniukai, – pridūrė Edis.

Ruta to nežinojo. Ji labai supyko ant tėvo, nuslėpusio nuo jos tokį dalyką, tačiau Edis paaiškino, jog Tedas negalėjo jai to pasakyti, nes ir pats nežinojo, kad Merion ketino jį palikti.

Ruta su Edžiu tiek daug visko vienas kitam pripasakojo, kad dabar Ruta, atsivertusi dienoraštį, negalėjo apsispręsti, nuo ko pradėti rašyti. Edis net pasakė, kad Merion buvo jo lytinio gyvenimo „pradžia ir viršūnė“. (Tai Ruta sugebėjo užsirašyti.)

Kai jiedu taksi važiavo į „Stanhopą“, Edis, tarp kojų laikydamas tos bjaurios senės krepšį su knygomis, Rutai pasakė:

– Ta „bjauri senė“, kaip ją vadini, yra maždaug tavo motinos amžiaus. Todėl man ji neatrodo „bjauri senė“.

Rutą glumino tai, kad keturiasdešimt aštuonerių metų vyriškis tebėra įsimylėjęs moterį, kuriai dabar septyniasdešimt vieneri.

– O jeigu mano motina sulauktų devyniasdešimt vienerių, ar tebemylėtum ją, būdamas šešiasdešimt aštuonerių? – paklausė Ruta Edžio.

– Nė kiek tuo neabejoju, – atsakė jai Edis.

Dienoraštyje Ruta Koul dar parašė, kad Edis O’Hara yra visiška jos tėvo priešybė. Septyniasdešimt septynerių metų Tedas Koulas dabar vaikėsi Rutos amžiaus moteris, nors jam sekėsi vis prasčiau. Dažniau užkibdavo damos, bebaigiančios penktą dešimtį – Edžio amžiaus damos!

Jei Rutos tėvas būtų išgyvenęs iki devyniasdešimties, galiausiai būtų ėmęs vaikytis moteris, bent jau atrodančias panašiai kaip jis,– moteris, kurioms „tik“ septyniasdešimt ar šiek tiek daugiau!

Suskambėjo telefonas. Ruta nejučiom nusivylė, išgirdusi Alano balsą. Keldama ragelį ji tikėjosi, jog tai Edis. „Gal prisiminė dar ką nors!“ – viltingai galvojo Ruta.

– Nemiegojai? – tarė Alanas. – Ir, tikiuosi, esi viena ?

– Nemiegojau ir tikrai viena, – atsakė Ruta. Ir kam jam reikėjo ta pavydo gaidele sugadinti padarytą gerą įspūdį?

– Kaip sekėsi? – paklausė Alanas.

Ruta staiga pasijuto pernelyg pavargusi, kad pasakotų smulkmenas, kurios ką tik, prieš jo skambutį, ją taip jaudino.

– Vakaras buvo tikrai ypatingas, – tarė Ruta. – Dabar daug geriau įsivaizduoju mamą – tiesą sakant, ir ją, ir save, – pridūrė ji.– Gal ir neturėčiau bijoti, kad būsiu niekam tikusi žmona. Gal ir nebūčiau bloga motina.

– Aš juk tau sakiau, – priminė jai Alanas. Kodėl jis negali tiesiog džiaugtis, kad ji keičia savo požiūrį ir galbūt netrukus norės to paties, ko nori jis?

Kaip tik tada Ruta suprato, kad nesimylės su Alanu ir kitą naktį. Kokia prasmė su kuo nors permiegoti ir tuoj pat dviem, beveik trims savaitėms išvykti į Europą? („Kita vertus, nėra prasmės ir tą permiegojimą atidėlioti“, – pagalvojo Ruta. Ji nesutiks tekėti už Alano, prieš tai su juo nepasimylėjusi – bent vieną kartą.)

– Alanai, aš baisiai pavargusi… be to, su kai kuo, ką išgirdau, man dar reikia apsiprasti… – pradėjo Ruta.

– Aš klausau, – tarė jis.

– Nenoriu pietauti su tavimi rytoj vakare – išvis nenoriu susitikti, kol grįšiu iš Europos, – pasakė Ruta. Ji beveik tikėjosi, kad jis mėgins ją perkalbėti, bet jis tylėjo. Net jo kantrumas dabar ją erzino.