Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta ir dabar žvilgtelėjo į Alaną, tikėdamasi pamatyti vakarutės lapelį, įstrigusį prie kurio nors truputį per ilgo jo iltinio danties. Ilga buvo ir Alano nosis bei smakras, tačiau tai jam teikė šiokio tokio elegantiškumo, nors kaip atsvaras tam buvo plati, žema kakta ir trumpai nukirpti tamsiai rudi plaukai. Penkiasdešimt ketverių metų Alanas Olbraitas nė neketino plikti; be to, neturėjo nė vieno žilo plauko.

Jis būtų buvęs beveik gražus, jei ne tie ilgi dantys, dėl kurių atrodė panašus į vilką. Nors buvo ganėtinai lieknas ir sportiškas, valgydavo pasiskonėdamas. Kartais gal pernelyg skonėdavosi ir gėrimais; Ruta dėl to nerimavo, ji stengėsi teisingai jį įvertinti. Dabar ji berods visą laiką jį vertino – dažnai be jokio gailesčio. „Turėčiau su juo permiegoti ir apsispręsti“, – galvojo Ruta.

Staiga Ruta prisiminė, kad Hana Grant ją apvylė – neatėjo. Ruta tikėjosi, kad susitikimas su Hana bus puiki dingstis nemiegoti su Alanu – tai yra puiki dingstis nemiegoti su juo šįkart. Ji ketino Alanui pasakyti, kad jodvi su Hana, kaip senos draugės, susitikusios visada plepa per naktį.

Kai už viešbutį Niujorke nemokėdavo Rutos leidėjas, Ruta paprastai apsistodavo pas Haną; ji netgi turėjo Hanos buto raktus.

Dabar, kai Hanos nėra, Alanas pasiūlys Rutai eiti pas jį arba sakys, kad nori pamatyti jos numerį „Stanhope“, kurį užsakė „Random House“. Iki šiol Alanas tikrai pakančiai žiūrėjo į jos nenorą su juo miegoti; jis netgi manė, jog tas nenoras reiškia, kad jo jausmus Ruta vertina labai rimtai – tiesą sakant, taip ir buvo. Alanas nė nenutuokė, jog Ruta nenori su juo miegoti todėl, kad baiminasi, jog jai galbūt nepatiks . Iš dalies tai buvo susiję su jo įpročiu imti maistą iš kitų žmonių lėkščių ir valgyti paskubomis.

Rutą trikdė ne įtartina Alano, kaip buvusio mergišiaus, reputacija. Alanas atvirai jai pasakė, jog „tinkama moteris“, kokia ji, matyt, ir buvo, visa tai pakeitė; Ruta neturėjo pagrindo juo netikėti. Ji nesijaudino ir dėl Alano amžiaus. Jis buvo žvalesnis ir stipresnis negu daugelis jaunesnių; Alanas neatrodė penkiasdešimt ketverių, be to, nemenkas stimuliuojantis veiksnys buvo jo intelektas. Kartą jie nemiegojo visą naktį – skaitė vienas kitam mėgstamas ištraukas iš Grehemo Gryno romanų (Ruta jau seniai nebuvo panašiai leidusi laiko su Hana).

Pirmoji Alano dovana Rutai buvo pirmas Normano Šerio rašomos Grehemo Gryno biografijos tomas. Ruta jį tyčia skaitė iš lėto, norėdama pasimėgauti ir drauge baimindamasi, kad gali sužinoti apie Gryną ką nors, kas jai nepatiks. Ruta visuomet nerimaudavo, skaitydama mėgstamų rašytojų biografijas; jai atrodė, kad geriau būtų nežinoti apie juos nieko nemalonaus. Kol kas Šeris apie Gryną rašė su, Rutos nuomone, derama pagarba. Tačiau Alaną labiau nervino toks lėtas Normano Šerio knygos skaitymas negu lytinis Rutos santūrumas. (Kartą Alanas pasakė, kad antrą „Grehemo Gryno gyvenimo“ tomą Normanas Šeris išleis greičiau, negu Ruta perskaitys pirmą.)

Dabar, kai neatėjo Hana, Ruta sumąstė, kad priežastis, dėl kurios ji šiąnakt nemiegos su Alanu, galėtų būti Edis O’Hara. Edžiui dar negrįžus iš tualeto, Ruta tarė:

– Po pietų – tikiuosi, neprieštarausite – norėčiau pasišnekėti su Edžiu viena. – Karlas ir Melisa laukė, ką atsakys Alanas, o Ruta kalbėjo toliau: – Neįsivaizduoju, ką jame įžiūrėjo mano mama, – tarė ji, – aišku tik tai, kad šešiolikos jis turėjo būti labai dailus.

– O’Hara „labai dailus“ ir dabar, – suurzgė Alanas. Ruta pagalvojo: „O Dieve – tik ne tai! Nejaugi jis pavydus ?“

– Gal mano mamai jis nerūpėjo taip, kaip ji rūpėjo jam, – tarė Ruta. – Net mano tėvas negali perskaityti Edžio O’Haros knygos nepasakęs, kad Edis mamą tikriausiai dievino .

– Ad nauseam 3, – burbtelėjo Alanas Olbraitas; jis irgi negalėjo skaityti Edžio O’Haros knygų, nelaidydamas panašių komentarų.

– Būk geras, nepavyduliauk, Alanai, – tarė Ruta daugybę kartų girdėtu, nepamėgdžiojamu bejausmiu balsu, kuriuo skaitydavo ištraukas iš romanų. Alanas atrodė tarytum staiga pervertas skausmo. Ruta nekentė savęs. Per vieną vakarą ji pasiuntė velniop ir močiutę, ir jos anūkus, ir dar įskaudino vienintelį vyrą, už kurio galbūt norėtų ištekėti.

– Šiaip ar taip, – pasakė Ruta sėdintiems prie stalo, – galimybė pabūti dviese su Edžiu O’Hara mane tikrai jaudina.

„Vargšai Karlas ir Melisa!“ – galvojo Ruta. Bet jie buvo pripratę prie rašytojų ir neabejotinai matę besielgiančių daug blogiau negu ji.

– Aišku, kad tavo motina paliko tėvą ne dėl O’Haros, – tarė Alanas; jis kalbėjo atsargiau negu paprastai. Stengėsi elgtis kaip pridera. Alanas buvo geras žmogus. Ruta suprato, kad ūmus jos būdas jį išgąsdino, ir dėl to vėl supyko ant savęs.

– Tikriausiai tai tiesa, – atsakė Ruta, irgi apgalvodama kiekvieną žodį. – Tačiau kiekviena moteris būtų palikusi mano tėvą – priežasčių tam buvo pakankamai.

– Tavo motina paliko ir tave , – įsiterpė Alanas. (Jie, be abejo, daugybę kartų buvo apie tai kalbėję.)

– Tai irgi tiesa, – tarė Ruta. – Būtent apie tai ir noriu pasišnekėti su Edžiu. Jau girdėjau, ką apie motiną sako tėvas, tačiau tėvas jos nemyli. Noriu išgirsti, ką papasakos žmogus, kuris ją myli.

– Manai, O’Hara tavo motiną tebemyli ? – paklausė Alanas.

– Juk skaitei jo knygas, – atsakė Ruta.

– Ad nauseam , – vėl tarė Alanas. „Jis baisus snobas“, – pagalvojo Ruta. Bet snobai jai patiko.

Netrukus sugrįžo Edis.

– Šnekėjom apie tave, O’Hara, – be ceremonijų pasakė Alanas. Edis lyg ir sunerimo.

– Papasakojau apie tave ir mamą, – paaiškino Edžiui Ruta.

Edis stengėsi atrodyti ramus, nors šlapias vilnonis švarkas lipo prie jo kūno kaip įkapių drobulė. Žvakių šviesoje Edis matė dešinės Rutos akies rainelėje spindintį ryškiai geltoną šešiakampį; kai liepsna suvirpėdavo arba kai Ruta pasukdavo galvą į šviesą, jos akies spalva pasikeisdavo – pasidarydavo nebe ruda, o gintarinė,– kaip ir dešinė Merion akis dėl tokio paties geltono šešiakampio kartais atrodydavo ne mėlyna, o žalia.

– Aš myliu tavo motiną, – nesidrovėdamas tarė Edis. Vos pagalvojęs apie Merion, jis iš karto atgavo savitvardą, kurią buvo praradęs skvošo salėje, kai tris kartus pralaimėjo Džimiui; iki šios akimirkos Edis manė, kad neatsigaus niekada.

Alanas apstulbo, kai Edis paprašė padavėjo, kad atneštų pomidorų padažo ir popierinę servetėlę. Tokiuose restoranuose juk nebūna nei pomidorų padažo, nei ant stalų padėtų popierinių servetėlių. Viskuo pasirūpino Alanas; tai buvo viena iš patraukliausių jo savybių. Jis išėjo į Antrąją aveniu ir greitai rado prastesnį restoraną; po penkių minučių grįžo prie stalo su pustuziniu popierinių servetėlių ir pomidorų padažo buteliu, kuriame padažo buvo likę mažiau negu ketvirtadalis.

– Tikiuosi, užteks, – tarė. Už tą apytuštį butelį jis sumokėjo penkis dolerius.

– Per akis, – pasakė jam Edis.

– Ačiū, Alanai, – švelniai tarė Ruta. Alanas jai galantiškai pasiuntė oro bučinį.

Edis papylė šiek tiek padažo į savo sviesto lėkštelę. Padavėjas pasibjaurėdamas žiūrėjo į plintančią balutę.

– Kyštelėk dešinį smilių į padažą, – pasakė Edis Rutai.

– Aš turiu kišti pirštą ? – paklausė Ruta.

– Taip, – tarė Edis. – Aš tik noriu pažiūrėti, kiek tu prisimeni.

– Kiek aš prisimenu… – pakartojo Ruta. Suraukusi nosį – kaip vaikas – ji panardino pirštą į pomidorų padažą.