Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Aš vis dar klausau, – tarė jis, nes Ruta nutilo.

– Aš noriu su tavimi miegoti – turiu tai padaryti, – patikino jį Ruta. – Bet ne prieš pat kelionę. Ir ne prieš susitikimą su tėvu, – nei iš šio, nei iš to pridūrė ji. – Noriu pabūti toliau nuo tavęs ir pagalvoti. – Galiausiai ji tai pasakė.

– Suprantu, – tarė Alanas. Rutai buvo skaudu, nes ji žinojo, kad jis geras žmogus, bet nežinojo, ar tinkamas . Ir kaip ji tai sužinos, būdama „toliau nuo jo“? Kad tai suprastų, jai reikėjo ilgiau pabūti su Alanu.

Bet ji tik pasakė:

– Žinojau, kad suprasi.

– Aš tave labai myliu, – tarė Alanas.

– Žinau, kad myli, – atsakė Ruta.

Vėliau, mėgindama užmigti, ji stengėsi negalvoti apie tėvą. Tedas Koulas papasakojo dukteriai apie jos motinos romaną su Edžiu O’Hara, bet nutylėjo, kad jų meilės ryšys buvo jo sumanymas. Kai Edis Rutai pasakė, kad jos tėvas tyčia suvedė jį su Merion, Ruta apstulbo. Ją sukrėtė ne tai, kad tėvas žiūrėjo į viską pro pirštus, norėdamas priversti motiną pasijusti niekam tikusia; ji seniai žinojo, kad jos tėvas – intrigantas. Rutą sukrėtė tai, jog tėvas norėjo, kad ji būtų vien jo, kad jis taip norėjo būti jos tėvas!

Trisdešimt šešerių metų Rutai, mylinčiai tėvą ir jo nekenčiančiai, buvo tikra kančia žinoti, kad tėvas taip myli ją.

3 Iki koktumo ( lot. ).

Hana trisdešimt penkerių

Ruta neužmigo. Jos nemigos priežastis buvo konjakas – ir dar tai, ką ji papasakojo Edžiui O’Harai, ko anksčiau nesakė net Hanai Grant. Kaskart, kai jos gyvenime įvykdavo kas nors svarbaus, Ruta tikėdavosi gauti žinią iš motinos. Pavyzdžiui, kai baigė Ekseterio mokyklą; tačiau taip neatsitiko. Paskui ji baigė Midlberio koledžą, bet nė žodelio nesulaukė ir tada.

Visgi Ruta ir toliau tikėjosi gauti žinių iš Merion – ypač tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimtaisiais, kai buvo išleistas pirmasis jos romanas. Vėliau išėjo dar du romanai: antrasis aštuoniasdešimt penktaisiais, o trečiasis dabar – devyniasdešimtųjų rudenį. Kaip tik todėl, kai įžūlioji ponia Benton mėgino pralįsti, sakydama esanti Rutos motina, Ruta taip supyko. Daugybę metų ji įsivaizdavo, kad Merion būtent taip netikėtai ir prisistatys.

– Kaip manai, ar ji kada nors pasirodys ? – paklausė Ruta Edžio, važiuodama taksi.

Edis ją nuvylė. Per visą jaudinantį vakarą Edis nemažai nuveikė, kad paneigtų pirmą, neteisingą įspūdį, kurį buvo padaręs Rutai, tačiau kai jiedu įsėdo į taksi, jis vėl ėmė šnekėti nei šį, nei tą.

– E… – sumykė Edis, – manau, kad tavo motina pirmiausia turi susitaikinti su savimi, tik tada galės… e… na, grįžti į tavo gyvenimą. – Edis nutilo – tarytum tikėjosi, kad taksi jau privažiavo „Stanhopo“ viešbutį. – E… – vėl tarė jis, – Merion persekioja jos demonai… praeities šešėliai , kaip suprantu… ir ji turi pamėginti kaip nors su tuo susidoroti prieš pasirodydama tau.

– Ji mano motina, dėl Dievo meilės! – sušuko Ruta taksi automobilyje. – Aš ir esu tas demonas, su kuriuo ji turėtų mėginti susidoroti!

Bet Edis tik pasakė:

– Vos nepamiršau! Čia tokia knyga – tiesą sakant, dvi knygos, – kurias norėčiau tau duoti.

Ji paklausė to, kas jai svarbiausia gyvenime: Ar verta tikėtis, kad motina kada nors su ja susisieks? O Edis tik pagrabaliojo šlapiame savo portfelyje ir ištraukė dvi permirkusias knygas.

Viena iš jų buvo Rutai užrašyta Edžio litanija apie seksualinę palaimą su Merion – „Šešiasdešimt kartų“. O kita? Jis net nesusiprato pasakyti, kas tai per knyga. Tiesiog padėjo ją Rutai ant kelių taksi automobilyje.

– Sakei, kad išvyksti į Europą, – tarė Edis. – Kaip tik tiks paskaityti lėktuve.

Tokią akimirką, užuot atsakęs į Rutos pateiktą patį svarbiausią klausimą, jis pasiūlė jai knygą „paskaityti lėktuve“. Netrukus taksi sustojo prie „Stanhopo“. Edis negrabiai paspaudė Rutai ranką. Ruta jį, žinoma, pabučiavo, ir jis paraudo – kaip šešiolikmetis berniukas.

– Reikėtų susitikti, kai grįši iš Europos! – šūktelėjo Edis iš nuvažiuojančio taksi.

Gal jis tiesiog nemoka atsisveikinti? Atvirai kalbant, jam apibūdinti netiko nei žodis „nelaimingas“, nei „beviltiškas“. Edis buvo kone meniškai kuklus. „Demonstravo savęs menkinimą kaip kokį pasižymėjimo ženklą, – parašė Ruta dienoraštyje. – Be to, jis nė kiek nepanašus į žebenkštį.“ (Ruta ne kartą buvo girdėjusi tėvą sakant, kad Edis suktas kaip žebenkštis.)

Beje, tą vakarą, vos jie pradėjo kalbėtis, Ruta bemat pastebėjo vieną Edžio savybę: jis niekada nesiskundžia. Motiną tikriausiai patraukė ne tik jo dailumas, iš pažiūros trapus grožis, ir ne tik jo ištikimybė jai. Nors atrodė priešingai, Edis O’Hara buvo labai drąsus; jis mylėjo Merion tokią, kokia ji yra. O penkiasdešimt aštuntųjų vasarą, kaip dabar įsivaizdavo Ruta, psichinė motinos būklė vargu ar buvo gera.

Pusnuogė Ruta apėjo savo kambarius „Stanhope“, ieškodama Edžio duotos knygos, atseit tinkamos „paskaityti lėktuve“. Jautėsi pernelyg girta, kad skaitytų „Grehemo Gryno gyvenimą“ – nenorėjo praleisti nė žodžio, o „Šešiasdešimt kartų“ jau buvo skaičiusi; tiesą sakant, buvo skaičiusi tą romaną du kartus.

Ruta nusivylė supratusi, kad knyga, tinkama „paskaityti lėktuve“ – kažin koks detektyvas. Jai iš karto nepatiko pavadinimas: „Atsekta į namus iš „Skrajojančio maisto arenos“. Ir autorė, ir leidykla Rutai buvo nežinomos. Geriau įsižiūrėjusi, ji pamatė, kad knyga išleista Kanadoje.

Net autorės nuotrauka atrodė paslaptinga – ta moteris buvo pasisukusi šonu, o nedidelė matoma jos veido dalis nušviesta iš užpakalio. Be to, moteris buvo su skrybėle, metančia šešėlį ant akies. Taigi iš viso jos veido Ruta įžiūrėjo tik dailią nosį, tvirtą smakrą ir ryškų skruostikaulį. Plaukai – kiek jų buvo išlindę iš po skrybėlės – galėjo būti šviesūs arba žili, beveik balti. Moters amžius atrodė nenusakomas.

Nuotrauka buvo tiesiog siutinanti, todėl Ruta nenustebo, kai perskaitė, kad tos nežinomos autorės pavardė iš tikrųjų yra pseudonimas; moteris, slepianti veidą, be abejo, turėjo pasirašyti slapyvardžiu. Nejaugi šitą skaitalą Edis siūlo pasiimti į lėktuvą? Net nepradėjusi skaityti, Ruta nusprendė, kad knyga neverta dėmesio. O romano pradžia buvo ne ką geresnė už pirmą įspūdį (kurį Rutai padarė viršelis).

Ruta perskaitė: „Pardavėja, kuri dirbo ir padavėja, buvo rasta negyva savo bute Džarvio gatvėje, į pietus nuo Džerardo. Tai buvo butas pagal jos išgales, bet tik todėl, kad kartu gyveno dar dvi pardavėjos. Visos trys pardavinėjo liemenėles „Itone“.

Detektyvinis romanas! Ruta garsiai užvertė knygą. Kur ta Džarvio gatvė, kur koks Džerardas? Kas yra „Itonas“? Kurių galų Rutai Koul turėtų rūpėti merginos, pardavinėjančios liemenėles?

Pagaliau Ruta užmigo – buvo jau po dviejų – ir staiga ją pažadino telefonas.

– Tu viena? Gali kalbėti? – pašnibždomis paklausė Hana.

– Be abejo, viena, – atsakė Ruta. – Bet kodėl turėčiau su tavimi kalbėti? Tu mane išdavei.

– Žinojau, kad pyksi, – tarė Hana. – Nenorėjau ir skambinti.

– Ar čia atsiprašymas? – paklausė Ruta savo geriausios draugės. Ji dar nebuvo girdėjusi, kad Hana atsiprašytų.

– Kai kas man sutrukdė, – sušnibždėjo Hana.

– Kai kas ar koks nors vyriškis ? – paklausė Ruta.

– Koks skirtumas? – atsakė Hana. – Man staiga prireikė išvažiuoti iš miesto.