Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Norėčiau atsiprašyti, – pasakė jis Rutai. – Tyčia nesistengiau jūsų supykdyti. – Iš balso neatrodė, kad jis tikrai norėtų atsiprašyti.

– Supykau ne ant jūsų, – ne visai nuoširdžiai tarė Ruta. – Kiekvieną kartą, kai pasirodau viešai, supykstu ant savęs. Aš išvis neturėčiau rodytis viešai.

– Bet kodėl? – paklausė jaunasis vyriškis.

– Jau pakankamai klausinėjai, vaikine, – tarė Alanas. Kai Alanas į ką nors kreipdavosi „vaikine“, jam aiškiai niežtėdavo kumščiai.

– Supykstu ant savęs, kai pernelyg atsiskleidžiu , – pasakė Ruta. Staiga ji pridūrė: – O Dieve – jūs tikriausiai žurnalistas ?

– Žurnalistai jums nepatinka, ar ne? – paklausė jaunasis žurnalistas.

Ruta paliko jį prie restorano durų, kur jis toliau ginčijosi su Alanu. Edis dar pastovėjo greta Alano ir žurnalisto, bet neilgai. Paskui įėjo į restoraną ir prisidėjo prie Rutos, kuri sėdėjo su Karlu ir Melisa.

– Jie nesusimuš, – patikino Edis Rutą. – Jei būtų norėję muštis, būtų tai jau padarę.

Paaiškėjo, jog įžūlusis žurnalistas – vienas iš tų, kuriems nepavyko susitarti dėl interviu su Ruta kitą dieną. „Random House“ reklamos agentas, matyt, nemanė, kad jis pakankamai įtakingas, o Ruta visada nustatydavo ribą, su kiek žurnalistų ji sutinka kalbėtis.

– Neprivalai kalbėtis nė su vienu , – buvo sakęs jai Alanas, bet Ruta nusileido reklamos skyriui.

Alanas buvo pagarsėjęs „Random House“ reklamos skyriaus pastangų žlugdytojas. Jo supratimu, romanų rašytojas ar rašytoja – netgi tokia populiari rašytoja, kaip Ruta Koul – turėjo sėdėti namie ir rašyti. Rašytojai jausdavosi dėkingi, kad Alanas Olbraitas neužkrauna jiems jokių kitokių leidėjų pageidavimų. Jis buvo atsidavęs savo autoriams; kartais Alanui jų rašymas rūpėdavo labiau negu jiems patiems. Šis Alano bruožas Rutai neabejotinai patiko. Tačiau tai, kad jis nebijo jos kritikuoti, dėl visko, Rutai patiko kur kas mažiau.

Kol Alanas ant šaligatvio prie restorano durų ginčijosi su karingai nusiteikusiu jaunuoju žurnalistu, Ruta greitai pasirašė ponios Benton krepšelyje buvusias knygas, net ir tą, kurią „sugadino“. (Toje ji skliausteliuose dar parašė: „Atsiprašau!“) Paskui Edis paslėpė krepšelį po stalu, nes Ruta pasakė, kad Alanas ja nusivils, jei sužinos, kad ji pasirašė atkakliosios močiutės knygas. Iš to Rutos pasakymo Edis suprato, kad Alanas žymiąja rašytoja domisi ne tik kaip redaktorius.

Kai Alanas galiausiai atsisėdo prie stalo, Edis ėmė budriai stebėti, kuo pasireikš kitoks Alano susidomėjimas Ruta. Ruta irgi budriai stebėjo, kuo pasireikš kitoks Alano susidomėjimas ja.

Kol buvo redaguojamas jos romanas ir kol jie įnirtingai ginčijosi dėl pavadinimo, Ruta nė nenumanė apie romantiškus Alano jausmus; jis su ja bendravo tik dalykiškai, buvo tikras profesionalas. Iš pradžių Ruta net nesuprato, kad neigiamas jo požiūris į jos pasirinktą pavadinimą darosi lyg ir asmeniškas; tai, kad ji jam nenusileido – nenorėjo net galvoti apie jo siūlomą variantą, – labai keistai jį paveikė. Atrodė, jog dėl to pavadinimo Alanas jaučia savotišką pagiežą. Jis nuolatos apie tai kalbėdavo, kaip susierzinęs vyras, vis užsimenantis apie seną nesutarimą gana ilgai trunkančioje ir šiaip jau sėkmingoje santuokoje.

Trečiąjį romaną Ruta pavadino „Ne vaikams“. (Jis iš tikrųjų buvo ne vaikams.) Romane tai mėgstamas prieš pornografiją piketuojančių moterų šūkis; tą šūkį sugalvoja ponios Deš priešė (kuri vėliau tampa drauge) Eleonora Holt. Tačiau ilgainiui ši frazė ima reikšti visai ką kita. Mylėdamos ir turėdamos kartu užauginti tėvų netekusius anūkus, Eleonora Holt ir Džeinė Deš suvokia, kad abipusį priešiškumą reikia pamiršti; seni jų nesutarimai irgi yra „ne vaikams“.

Alanas siūlė romaną pavadinti „Ne dėl vaikų“. (Jis sakė, jog tos dvi susidraugavusios priešininkės tam tikra prasme panašios į sutuoktinius, pakenčiančius nevykusią santuoką tik „dėl vaikų“.) Tačiau Ruta norėjo išlaikyti sąsają su kova prieš pornografiją, aiškiai nusakomą ir kartu užslėptą pavadinime „Ne vaikams“. Jai atrodė ypač svarbu, kad pavadinime būtų išreikštas jos pačios požiūris į pornografiją, – Rutos požiūrio esmė buvo ta, kad cenzūros ji bijojo labiau, negu nemėgo pornografijos, kurios tikrai labai nemėgo.

O dėl vaikų saugojimo nuo pornografijos, tai tuo rūpintis privalėjo visi; sveikas protas, o ne cenzūra turėjo apsaugoti vaikus nuo visko, kas jiems netinkama. („Ir nuo Rutos Koul romanų“, – kalbėdama su žurnalistais, keletą kartų buvo sakiusi Ruta.)

Ruta apskritai nemėgo ginčytis su vyrais, nes tai būdavo panašu į ginčus su tėvu. Jeigu ji leisdavo tėvui laimėti, jis paskui nuolatos vaikiškai jai primindavo, jog buvo teisus. O jeigu neabejotinai laimėdavo Ruta, Tedas arba to nepripažindavo, arba baisiai suirzdavo.

– Visada užsisakai vakaručių, – dabar pasakė jai Alanas.

– Vakarutės man patinka , – atšovė Ruta. – Be to, ne visada jų būna.

Edžiui pasirodė, kad jie kalbasi taip, lyg būtų seniai susituokę. Edis norėjo pasišnekėti su Ruta apie Merion, bet suprato, jog turės palaukti. Netrukus jis atsiprašė – pasakė einąs į vyrų tualetą, nors iš tikrųjų jam ten nereikėjo, – Edis tikėjosi, kad Ruta pasinaudos proga užsukti į moterų ir jie galės šnektelėti, bent jau koridoriuje. Tačiau Ruta liko prie stalo.

– Dievulėliau, – tarė Alanas, kai Edis nuėjo. – Kodėl tave pristatė O’Hara?

– Maniau, kad bus gerai, – pamelavo Ruta.

Karlas paaiškino, kad jiedu su Melisa dažnai kviečia Edį O’Harą, kad pasakytų įžanginę kalbą. „Nes jis patikimas“, – tarė Karlas. „Be to, nėra nė vieno rašytojo, kurį būtų atsisakęs pristatyti“, – pridūrė Melisa.

Išgirdusi tai apie Edį, Ruta nusišypsojo, o Alanas sušuko:

– Dievulėliau – „patikimas“? Jis pavėlavo ! Ir atrodė kaip pervažiuotas autobuso!

Ir Karlas, ir Melisa pripažino, jog Edis kalbėjo ilgokai; anksčiau jie nebuvo girdėję, kad jis kalbėtų taip ilgai.

– Bet kodėl tu norėjai, kad tave pristatytų būtent jis? – paklausė Alanas Rutos. – Sakei, jog tas sumanymas tau patinka. (Iš tikrųjų tai ir buvo jos sumanymas, ne kieno kito.)

Kas pasakė, kad ypač asmeniškus dalykus geriausia išpažinti visiškai svetimų žmonių draugijoje? (Ruta pati buvo tai parašiusi – romane „Ta pati prieglauda“.)

– Na… – Ruta suprato, kad Karlas ir Melisa šiuo atveju ir yra „visiškai svetimi žmonės“. – Edis O’Hara buvo mano motinos meilužis, – pareiškė ji. – Jam tada buvo šešiolika, o mano motinai – trisdešimt devyneri. Nemačiau jo nuo to laiko, kai buvau ketverių, bet visada norėjau pamatyti. Tikriausiai įsivaizduojate… – Ji luktelėjo.

Niekas neištarė nė žodžio. Ruta žinojo, jog Alanas įsižeis – dėl to, kad ji nepasakė jam anksčiau ir kad galiausiai pasakė girdint Karlui ir Melisai.

– Gal galėčiau paklausti, – gana oficialiai tarė Alanas, – ar ta vyresnė moteris visuose O’Haros romanuose yra tavo motina?

– Ne, anot mano tėvo, ne, – atsakė Ruta. – Bet manau, kad Edis nuoširdžiai mylėjo mano motiną ir kad jo meilė jai, kaip vyresnei moteriai, iš tikrųjų aprašyta visose jo knygose.

– Suprantu, – tarė Alanas. Jis jau buvo pirštais paėmęs žiupsnelį vakaručių iš Rutos salotų lėkštės. Kaip džentelmeno – ir kaip išsilavinusio vyriškio, visą laiką gyvenančio Niujorke, – Alano manieros prie stalo buvo pasibaisėtinos. Jis šitaip lesiodavo iš visų lėkščių – ir gana dažnai, suvalgęs kito žmogaus maistą, dar pareikšdavo, kad neskanu, – be to, maisto nuolat prilįsdavo jam į tarpdančius.