Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Papūtė smarkus vėjas. Mažesni vaikai verkšleno. Kažkoks spalvingas daiktas – tarytum pripučiama valtis – staiga pakilo aukštyn. Išsprūdęs mažam berniukui iš rankų, tas spalvingas daiktas nusileido ant Eleonoros Holt automobilio stogo. Skyrybų advokatas mėgino jį pastverti, bet nespėjo. Džeinė Deš sugavo tą daiktą ore.

Tai buvo papliuškęs pripučiamas čiužinys, raudonos ir mėlynos spalvos; jo nesuvaldęs mažas berniukas pribėgo prie ponios Deš.

– Norėjau išleisti orą, – pasakė berniukas. – Netilpo į automobilį. Bet vėjas pagriebė ir nunešė.

– Nagi, tuoj tau parodysiu – yra tokia gudrybė, – tarė berniukui ponia Deš.

Džeinė matė, kaip Eleonora Holt pasilenkė. Priklaupusi ant vieno kelio, Eleonora rišosi batą. Bylinėtis mėgstantis jos vyras jau buvo ryžtingai įsitaisęs prie vairo. Paniurusi „paslaptingos spermos“ duktė viena sėdėjo ant užpakalinės sėdynės – mokyklos draugų susitikimas neabejotinai jai priminė vaikystės baisumus.

Aikštelėje Džeinė rado tinkamo dydžio akmenuką. Ji atsuko raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamo čiužinio oro ventilio gaubtelį ir įkišo akmenuką į ventilį. Akmenukas prispaudė ventilio adatėlę. Oras šnypšdamas ėmė veržtis lauk.

– Tik spustelėk akmenuką, – pasakė ponia Deš. – Štai taip, – parodė berniukui. Oras veržėsi staigiais gūsiais. – Jei čiužinį smarkiai suspausi glėbyje… taip… oras išeis greičiau.

Bet kai Džeinė tai padarė, oras suvirpino į ventilį įspraustą akmenuką. Eleonora kaip tik stojosi, kai išgirdo tą garsą:

– Zzzt! Zzzt! Zzzt! – suzvimbė raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys. Berniukas buvo aiškiai sužavėtas. Jam tas garsas pasirodė nuostabus. Tačiau iš Eleonoros Holt veido išraiškos galima buvo suprasti, kad ji staiga suvokė, jog yra demaskuota. Prie vairo sėdintis jos vyras atsisuko (lyg norėdamas pareikšti ieškinį). Atsisuko ir Eleonoros duktė. Grįžtelėjo netgi Džeinės Deš sūnus, dukart supažindintas su intymiu Eleonoros Holt gyvenimu ir dabar išgirdęs tą patį sukrečiantį garsą.

Eleonora žiūrėjo į ponią Deš ir į sparčiai bliūkštantį pripučiamą čiužinį kaip moteris, išrengta priešais minią.

– Man tikrai jau pats laikas vėl pasirodyti visuomenei, – pasakė Džeinė Eleonorai.

O raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys, reikšdamas savo nuomonę apie „visuomenę“, – kas ji yra ir kada našlė gali saugiai į ją sugrįžti, – tik perspėjamai sušnypštė: „Zzzt!“

Alanas penkiasdešimt ketverių

Ruta skaitė neišraiškingai. Kai kurie klausytojai lyg ir sutriko, išgirdę tą baigiamąjį: „ Zzzt! “ Edžiui, kuris visą knygą buvo perskaitęs du kartus, toks pirmo skyriaus užbaigimas patiko, tačiau dalis publikos dar neplojo, nes nežinojo, ar tai jau pabaiga. Bukagalvis scenos darbininkas išsižiojęs spoksojo į televizijos monitorių, tarytum būtų rengęsis skaityti epilogą. Neištarė nė žodžio – netgi nebereiškė nenuilstamo susižavėjimo garsiosios romanų rašytojos „papais“.

Pirmas, anksčiau net už Edį, ėmė ploti Alanas Olbraitas. Kaip Rutos Koul redaktorius, Alanas puikiai žinojo tą pirmą skyrių užbaigiantį: „Zzzt!“ Pagaliau pasigirdę plojimai buvo garsūs ir pakankamai ilgi – Ruta spėjo atsigaivinti vieninteliu stiklinės dugne likusiu ledo kubeliu. Ledas buvo aptirpęs, taigi ji nurijo gurkšnį vandens.

Po skaitymo pasipylę klausimai ir atsakymai anaiptol nepateisino lūkesčių; Edžiui buvo gaila Rutos, po įdomaus pasirodymo turinčios išgyventi apmaudžią antigradaciją, kurios priežastis visada būna publikos klausimai. Be to, kol publika klausinėjo, Alanas Olbraitas žiūrėjo į Rutą suraukęs antakius – lyg ji būtų galėjusi kaip nors paveikti klausytojus, kad klausimai pasidarytų protingesni! Salėje sėdinčio Alano vaipymasis erzino Rutą ir tada, kai ji skaitė, – tarytum jo vaidmuo būtų buvęs linksminti autorę per jos knygos pristatymą!

Pirmas klausimas buvo atvirai priešiškas; jis davė toną ir visiems kitiems klausimams bei atsakymams, nuskambėjusiems vėliau.

– Kodėl jūs kartojatės? – paklausė jaunas vyriškis. – O gal taip išeina netyčia?

Rutai tas vyriškis pasirodė bebaigiantis trečią dešimtį. Reikia pripažinti, jog salė nebuvo taip gerai apšviesta, kad ji tiksliai matytų jo veido išraišką – jis sėdėjo beveik pačiame gale, – bet iš klausimo intonacijos Ruta suprato, kad vyriškis iš jos šaiposi.

Ruta buvo parašiusi tris romanus ir jau pripratusi prie kaltinimo, kad jos personažai „pereina“ iš vienos knygos į kitą, be to, visuose romanuose atkartojami tie patys „jai būdingi ekscentriškumai“. „Ko gero, veikėjų mano knygose tikrai nedaug“, – galvojo Ruta. Bet iš patirties ji žinojo, kad skaitytojai, priekaištaujantys rašytojui dėl kartojimosi, dažniausiai turi galvoje kokią nors smulkmeną, kuri jiems nepatiko pirmą kartą. Šiaip ar taip, net jei kalbėtume apie literatūrą, jeigu žmogui kas nors patinka, argi jis prieštaraus, kad tai būtų kartojama?

– Tikriausiai turite omenyje vibratorių, – tarė Ruta ją kaltinančiam jaunam vyriškiui. Vibratorius buvo ir antrajame jos romane. Bet joks vibratorius nepakėlė galvos (jei galima taip sakyti) pirmajame. „Tikras neapsižiūrėjimas“, – pagalvojo Ruta. Ji pasakė: – Žinau, jog daugeliui jūsų, jaunų vyriškių, vibratoriai atrodo grėsmingi, bet iš tikrųjų taip jaudintis nereikėtų – visiškai jie jūsų nepakeis. – Ruta palaukė, kol nutilo juokas. Paskui pridūrė: – Beje, šis vibratorius visai ne toks – ne tokio modelio, – koks buvo ankstesniame romane. Suprantate, ne visi vibratoriai vienodi.

– Bet kartojasi ne tik vibratoriai, – pareiškė jaunasis vyriškis.

– Taip, žinau – „žlugusi moterų draugystė“, arba prarasta ir atrasta iš naujo, – tarė Ruta ir staiga suvokė (kai jau buvo pasakiusi), jog tai citata iš nuobodžios įžanginės Edžio O’Haros kalbos. Užkulisiuose stovintis Edis iš pradžių pasijuto labai pamalonintas; paskui pagalvojo, kad gal Ruta nori jį pašiepti.

– Netikę vaikinai, – pridūrė tas pats atkaklus vyriškis. (Čia tai bent tema!)

– Vaikinas „Toje pačioje prieglaudoje“ buvo visai padorus, – priminė Ruta priešiškai nusiteikusiam skaitytojui.

– Nėra motinų! – riktelėjo pagyvenusi moteris iš publikos.

– Nėra ir tėvų, – atšovė Ruta.

Alanas Olbraitas sėdėjo rankomis susiėmęs galvą. Jis buvo Rutai pataręs neatsakinėti į klausimus. Buvo sakęs, kad jeigu ji negali nereaguoti į priešiškas ar šiaip užgaulias pastabas – jeigu negali „neužkibti“, – tai tų klausimų ir atsakymų išvis nereikia. Be to, nederėtų „taip skubėti atsikirsti“.

– Tačiau man patinka atsikirsti, – pasakė jam Ruta.

– Bet neturėtum smarkiai gelti įžeista pirmą kartą, gal netgi antrą, – įspėjo ją Alanas. Jo elgesio principas buvo: „Būk mandagus dukart.“ Iš esmės Ruta tokiai nuostatai pritarė, tačiau jai buvo sunku tuo patarimu sekti.

Alano nuomone, reikėjo nekreipti dėmesio į pirmą ir antrą įžeidimą. Jei kas nors šaiposi ar yra aiškiai priešiškas trečią kartą, tada tegu gauna ko nusipelnęs. Gal šis principas buvo pernelyg džentelmeniškas, kad Ruta galėtų jo laikytis.

Ruta matė, kad Alanas sėdi susiėmęs galvą; demonstratyvus jo nepritarimas ją piktino. Kodėl jai taip dažnai norisi prie jo kabinėtis? Apskritai Alano įpročiais Ruta žavėjosi – bent jau jo darbo įpročiais – ir neabejojo, kad jis daro jai gerą įtaką.

Rutai Koul labiau reikėjo jos gyvenimą , o ne romanus redaguojančio redaktoriaus. (Su tuo būtų sutikusi net Hana Grant.)