Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ji buvo mano motinos, – pasakė.

– Kaip įdomu! – tarė Edis. – Lygiai tokią pat turėjo ir mano motina – tiesą sakant, su ta sage ją ir palaidojome, – pamelavo. (Edžio mama, Dot O’Hara, tebebuvo kupina gyvybės.)

– O… – pasakė ponia Benton. – Užjaučiu.

Ilgi Edžio pirštai tarytum pakibo virš reto bjaurumo sagės. Ponia Benton atstatė krūtinę, prikišo sagę prie ore sustingusios Edžio rankos ir leido jam paliesti sidabrinę geldelę; leido pačiupinėti perlus.

– Nemaniau, kad kada nors dar pamatysiu tokią sagę, – tarė Edis.

– O… – pasakė ponia Benton. – Ar judu su motina buvote labai artimi? Tikriausiai jus siejo glaudus ryšys.

– Taip, – pamelavo Edis. („Kodėl man tai neišeina knygose ?“ – pagalvojo jis. Atrodė visai nesuprantama, iš kur atsiranda tas melas ir kodėl nepavyksta nieko prasimanyti tada, kai nori ; ko gero, Edis galėjo tik laukti ir tikėtis, kad pakankamai gera melagystė ateis į galvą reikiamą akimirką.)

Po kelių minučių Edis palydėjo tą vyresnio amžiaus moterį iki tarnybinio įėjimo. Už durų lietuje stovėjo nedidelis ryžtingai nusiteikusių jaunuolių būrelis; jie norėjo žvilgtelėti į Rutą Koul – ir paprašyti, kad ji pasirašytų knygas jiems.

– Rašytoja jau išvyko. Ji išėjo pro paradines duris, – pamelavo Edis. Dabar jis stebėjosi, kad nesugebėjo pameluoti „Plazos“ registratorei. Jei būtų jai pamelavęs, būtų šiek tiek greičiau gavęs smulkių bilietui ir gal netgi suspėjęs į ankstesnį autobusą.

Ponia Benton, daug gabesnė melagė negu Edis O’Hara, dar akimirką pasidžiaugė Edžio draugija ir galiausiai linksmu, melodingu balsu palinkėjo jam labos nakties, nepamiršusi padėkoti už „džentelmenišką elgesį“.

Edis buvo pasisiūlęs gauti Rutos Koul autografą ponios Benton anūkams. Jis moteriškę įkalbėjo palikti visas knygas jam – net ir tą, kurią Ruta „sugadino“. (Taip manė ponia Benton.) Edis žinojo, kad jeigu nepavyks gauti Rutos parašo, jis galės poniai Benton parūpinti bent jau gana įtikimą klastotę.

Edis turėjo pripažinti, jog ponios Benton akiplėšiškumas jį savotiškai žavi: nors senoji moteriškė ir tvirtino esanti Rutos motina, Edžiui patiko, kaip ji pasipriešino Alanui Olbraitui. Auskarai su ametistais, kuriuos buvo įsisegusi ponia Benton, irgi atrodė kažkokie akiplėšiški – gal pernelyg akiplėšiški. Jie nelabai derėjo prie blyškesnės slyvų spalvos kostiumėlio. O dar tas masyvus laisvai besisukiojantis žiedas ant dešinės rankos didžiojo piršto… tikriausiai anksčiau jis buvo kaip tik ant bevardžio.

Edžiui buvo graudu žiūrėti ir į liesą, sulinkusį ponios Benton kūną – jis suprato, jog ponia Benton vis dar manosi esanti jauna. Argi ji galėjo taip nemanyti, bent jau retkarčiais? Argi Edis galėjo, į ją žiūrėdamas, nesusijaudinti? Be to, kaip ir dauguma rašytojų (tik ne Tedas Koulas), Edis O’Hara buvo įsitikinęs, kad knygų autorių autografai iš esmės visiškai nesvarbūs. Tai kodėl nepadarius poniai Benton paslaugos, kurią jis gali padaryti?

Poniai Benton juk nieko nereiškė tai, kad priežastys, dėl kurių Ruta Koul vengė viešai pasirašinėti knygas, buvo iš tikrųjų svarios. Ruta negalėjo pakęsti nesaugumo jausmo, kurį patirdavo, apsupta minios autografų laukiančių skaitytojų. Visada kas nors įžūliai į ją spoksodavo; dažniausiai tas žmogus stovėdavo šalia eilės, paprastai be knygos.

Ruta buvo viešai pasakiusi, kad, pavyzdžiui, Helsinkyje ji knygas – savo romanų vertimus į suomių kalbą – pasirašinėja, nes nemoka kalbėti suomiškai. Suomijoje, kaip ir daugelyje kitų užsienio šalių, ji daugiau nieko ir negali daryti, tik pasirašinėti knygas. Tačiau tėvynėje verčiau garsiai skaitys ištraukas arba tiesiog kalbėsis su publika – darys bet ką, kad tik nereikėtų pasirašinėti. Bet iš tiesų Ruta nemėgo ir kalbėtis – tai buvo aišku visiems, mačiusiems, kaip ji jaudinosi, atsakinėdama į nelemtus skaitytojų klausimus koncertų salėje. Ruta Koul savo skaitytojų bijojo.

Jai teko patirti persekiojimą. Paprastai Rutą persekiodavo atgrasūs jauni vyriškiai. Įsijautę į jos romanus, jie tardavosi ją jau pažįstantys. Įsivaizduodavo, jog būtų jai geri – kaip meilužiai (dažniausiai būtent tai turėdavo galvoje) arba tiesiog kaip tų pačių pažiūrų susirašinėjimo draugai. (Daugelis jų, be abejo, buvo būsimi rašytojai.)

Tačiau dėl kelių ją persekiojusių moterų Ruta jaudinosi labiau negu dėl tų atgrasių vyrų. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurios norėdavo, kad Ruta rašytų jų gyvenimo istorijas, esą labai tinkančias Rutos Koul romanams.

Ruta stengėsi išsaugoti asmeninio gyvenimo slaptumą. Ji dažnai keliaudavo; sėkmingai rašydavo ir viešbučiuose, ir visokiausiuose nuomojamuose namuose bei butuose, tarp svetimų žmonių nuotraukų, baldų ir drabužių, kartais netgi rūpindamasi kieno nors gyvulėliu. Rutai priklausė tik vieni namai – sena ūkininko sodyba Vermonte, kurią ji be ypatingo entuziazmo rūpinosi atstatyti. Tą sodybą ji nusipirko todėl, kad norėjo turėti vietą, į kurią galėtų sugrįžti, ir todėl, kad kartu su nuosavybe gavo ir prižiūrėtoją. Nenuilstantis vyriškis su žmona bei visa šeimyna gyveno netoliese esančiame ūkyje. Ta pora turėjo, regis, nesuskaičiuojamą daugybę vaikų; Ruta stengėsi jiems duoti visokio atsitiktinio darbo, o pagrindinė jų užduotis buvo „rekonstruoti“ namą – po vieną kambarį ir tik tada, kai Ruta keliaudavo.

Ketverius metus, kol mokėsi Midlberyje, Ruta su Hana skundėsi, kad Vermonte jaučiasi atskirtos nuo pasaulio – ypač žiemą, nes nė viena iš jų nemėgo slidinėti. Dabar Rutai Vermontas patiko, netgi žiemą; jai buvo malonu turėti namą kaime. Bet ji mėgdavo ir išvykti. Kelionės buvo paprasčiausias jos paaiškinimas, kai kas nors paklausdavo, kodėl iki šiol neištekėjo ir kodėl nenori vaikų.

Alanas Olbraitas buvo pernelyg nuovokus, kad jį patenkintų toks paprastas atsakymas. Jiedu su Ruta daugybę kartų šnekėjo apie sudėtingesnes priežastis, dėl kurių Ruta bijo susituokti ir turėti vaikų; anksčiau Ruta su niekuo, išskyrus Haną, tų sudėtingesnių priežasčių neaptarinėdavo. Ypač ji gailėjosi, kad niekada nekalbėjo apie tai su tėvu.

Poilsio kambaryje Ruta padėkojo Edžiui už tai, kad pačiu laiku ir vykusiai įsikišo į pokalbį su ponia Benton.

– Man berods sekasi bendrauti su tokio amžiaus moterimis, – prisipažino Edis – be jokios ironijos, kaip pastebėjo Ruta. (Ji pastebėjo ir tai, kad Edis grįžo su ponios Benton knygų krepšeliu.)

Net Alanas išreiškė savo, kaip kokio prižiūrėtojo, pritarimą, griausmingai sveikindamas Edį, didvyriškai stojusį į kovą su nepermaldaujama autografų medžiotoja:

– Puikiai padirbėjai, O’Hara, – nuoširdžiai sušuko Alanas. Jis buvo vienas iš tų šiurkštokų, bet geraširdžių vyrų, kurie kitus vyrus vadina pavardėmis. (Hana būtų pareiškusi, kad tokia pavardžių vartosena yra skiriamasis Alano „kartos“ bruožas.)

Pagaliau nustojo lyti. Kai jie visi pro užpakalines duris išėjo į lauką, Ruta Alanui ir Edžiui pasakė, kokia jaučiasi dėkinga:

– Žinau, jog abu padarėte viską, kad apsaugotumėte mane nuo manęs pačios, – tarė ji.

– Ne nuo tavęs reikia tave saugoti, – pasakė Rutai Alanas. – Nuo tų šiknių.

„Visgi labiausiai reikia saugoti nuo manęs“, – galvojo Ruta, bet ji tik nusišypsojo ir spustelėjo Alanui ranką. Edis nesakė nieko, tačiau buvo įsitikinęs, kad Rutą reikia saugoti ir nuo jos pačios, ir nuo tų šiknių – ir, ko gero, nuo Alano Olbraito.

Jei jau kalbame apie šiknius, vienas toks kaip tik laukė Rutos Antrojoje aveniu, tarp Aštuoniasdešimt ketvirtosios ir Aštuoniasdešimt penktosios gatvės; jis tikriausiai atspėjo, į kurį restoraną jie eis, arba apdairiai pasekė Karlą ir Melisą. Tai buvo tas pats salės gale sėdėjęs įžūlus jaunas vyriškis, kuris taip kandžiai klausinėjo.