Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Aš pirmiausia esu rašytoja, – tarė ponia Deš.

Taigi Džeinei buvo leista neskubėti, tyrinėti pornografiją laisvalaikiu. Ta lektūra, kad ir kokia ten jos „vertė“, ponią Deš gerokai nuvylė. Kad visa tai nepadoru, visiems atrodė savaime suprantama – tik, matyt, ne Eleonorai Holt! Tačiau vulgarumas buvo daugelio žmonių gyvenimo norma, o visokios šlykštybės bei geiduliai – pagrindinės įvairaus plauko individų varomosios jėgos; laimė, ponia Deš su tokiais nebendravo. Ji norėjo, kad žmonės būtų labiau išsilavinę, nors ir suprato, jog mokytojų pastangos išlavinti daugumą jos pažįstamų nuėjo perniek.

Nešvankioje dabar jau visam laikui uždarytos pornografijos parduotuvės kolekcijoje nebuvo santykiavimo su gyvūnais ar mažais vaikais. Ponia Deš manė, jog tai šiokia tokia paguoda: šitoks ištvirkimas dar nepasiekė į rytus nuo Manhatano esančios Safolko apygardos – bent jau ne žurnalų ar knygų pavidalu. Tačiau kitų įkalčių ji rado pakankamai: daugybę kaip visada perdėtai vaizduojamų moterų orgazmų ir aibę vyrų (būtinai su neįtikimo didumo peniais), kažkodėl labai susidomėjusių tuo, ką daro. „Niekam tikusi abiejų lyčių vaidyba“, – padarė išvadą Džeinė Deš. Begalė nuotraukų, kuriose buvo iš arti nufotografuotos moterų genitalijos, jai pasirodė anaiptol neviliojančios, bet… anatomijos požiūriu įdomios. Džeinė pirmą kartą taip detaliai apžiūrinėjo kitas moteris.

Spiriama visa tai įvertinti, Džeinė pareiškė, kad parduotuvėje esančios prekės – niekam nereikalingas šlamštas, nebent susirūpinę piliečiai, norėdami sumažinti išlaidas, išparduotų likusias knygas bei žurnalus smalsumo apimtiems vietos gyventojams. Tačiau šitaip prekiaudami Riverhede, patys susirūpinę piliečiai būtų atrodę kaip pornografijos platintojai. Taigi knygos bei žurnalai buvo sudeginti – grynas nuostolis.

Vėl pasivadinusi „pirmiausia rašytoja“, ponia Deš pasakė deginimo ceremonijoje nieku gyvu nedalyvausianti; ji nesutiko net žiūrėti. Vietos laikraščių reporteriai nufotografavo ugnį kurstančią nedidelę triumfuojančių moterų grupelę. Ugniagesiai stovėjo netoliese, sunerimę, kad liepsnojančios uoliai santykiaujančių porų bei kažkieno genitalijų nuotraukos nesukeltų didelio gaisro.

Paskui šešeri metai Safolko apygardoje praėjo be jokio tolesnio lytinio dorovingumo demonstravimo. Spermos donoro dukteriai buvo dvylika, kai į alternatyvią Bridžhamptono pagrindinę mokyklą ji atsinešė Eleonoros Holt įrankį – vibratorių su baterijomis – kaip vaizdinę priemonę vienai iš nelabai apgalvotų „Rodyk ir pasakok“ pamokų. Džeinės Deš sūnui, šešiametės gimtadienio vakarėlyje mačiusiam filmą apie tikrą gimdymą, vėl pasitaikė išskirtinė proga žvilgtelėti į tai, kas anksčiau Eleonoros gyvenime buvo grynai asmeniška.

Dvylikametė mergaitė, laimė, nemokėjo tinkamai pademonstruoti įrankio, kurį apstulbusi mokytoja tuoj pat iš jos atėmė. Vaikai beveik nieko daugiau ir neįsidėmėjo, tik tai, kad tas daiktas nežmoniškai didelis. Ponia Deš, pati jo nemačiusi, iš sūnaus pasakojimo suprato, kad vibratorius nebuvo labai panašus į tikrą vyro organą. Berniukui pasirodė, jog tai „kažkokia raketa“. Ir dar vaikas įsiminė garsą, kurį ta raketa skleidė, kai Eleonoros duktė ją įjungė. Vibratorius, žinoma, vibravo. Tai nebuvo labai pastebima, be to, mokytoja iš karto prietaisą pagriebė ir išjungė, tačiau keistas garsas nustebino visus jį girdėjusius.

– Koks tiksliai buvo tas garsas? – paklausė sūnaus Džeinė.

– Zzzt! Zzzt! Zzzt! – tarė berniukas.

„Savotiškas garsas, tarytum perspėjimas, – pamanė ponia Deš,– kažkoks zvimbimas su „t“ gale.“ Tas garsas niekaip neišėjo rašytojai iš galvos.

Ponia Deš niekada nepamirš velionio vyro žaismingumo. Kai tik jie kur nors pamatydavo Eleonorą Holt – per kokius kviestinius pietus, prekybos centre ar atvežusią dukterį į alternatyvią pagrindinę mokyklą, – vyras būtinai šnibžtelėdavo Džeinei į ausį: „Zzzt!“ Džeinei atrodė, jog jis šitaip gudriai ją perspėja, kad būtų atsargi.

Būtent linksmų vyro juokelių ponia Deš labiausiai ir pasigesdavo. Vos pamačiusi Eleonorą Holt, ji skaudžiai prisimindavo savo našlystę ir tai, ko neteko.

Praėjo dar penkeri metai, tačiau Eleonoros įrankį Džeinė prisiminė kuo puikiausiai, tarytum tai būtų nutikę vakar. Nežinia, kas apsėdo ponią Deš, bet priežastys, paskatinusios ją Eleonoros akivaizdoje išgauti garsą, labai panašų į tą, kurį skleidė vibratorius, buvo dvi: Džeinė nuoširdžiai troško kaip nors susigrąžinti velionio vyro humoro jausmą, be to, ji žinojo, kad jeigu nieko nepadarys Eleonorai tiesiogiai, bus priversta apie ją rašyti – o tai dar blogiau. Ponia Deš niekino romanistus, rašančius apie tikrus žmones; ji manė, jog tai aiškus vaizduotės trūkumas, nes šiaip jau kiekvienas romanisto vardo vertas rašytojas turėtų sugebėti kurti personažus, įdomesnius už šalia esančius asmenis. Džeinei atrodė, jog rašydama apie Eleonorą Holt, netgi norėdama pasišaipyti, ji savotiškai paglostytų jos savimeilę.

Be to, ponios Deš sumanymas pamėgdžioti Eleonoros vibratoriaus garsą tą akimirką iš tikrųjų net nebuvo „sumanymas“. Taip išėjo netyčia. Tai nebuvo, kaip Džeinės Deš romanuose, iš anksto numatytas veiksmas. Viskas įvyko per kasmetinę alternatyvios pagrindinės mokyklos iškylą – tiesą sakant, iškyla irgi buvo alternatyvi, surengta gerokai vėliau, negu baigėsi mokslo metai; organizatoriai norėjo palaukti vasaros pradžios ir šiltesnio oro, kad būtų galima maudytis. Atlanto vandenynas iki pat birželio pabaigos buvo nežmoniškai šaltas. Bet jeigu mokykla būtų nukėlusi iškylą į liepą, viešasis paplūdimys būtų buvęs pilnas vasarotojų.

Ponia Deš neketino maudytis anksčiau negu rugpjūtį; ji išvis nesimaudydavo per mokyklos iškylas, netgi kai vyras dar buvo gyvas. Kadangi jos sūnus kaip tik tais metais alternatyvią pagrindinę mokyklą baigė, jo (ir Džeinės) dalyvavimas iškyloje buvo tarytum susitikimas su buvusiais klasės draugais ir pirmas ponios Deš išėjimas į viešumą nuo tada, kai ji tapo našle. Kai kurie net nustebo, ją pamatę. Tik ne Eleonora Holt.

– Gerai padarei! – pasakė Džeinei Eleonora. – Pats laikas vėl pasirodyti visuomenei.

Tikriausiai būtent tie žodžiai ir privertė ponią Deš susimąstyti. Ji nemanė, jog dalyvavimas alternatyvios pagrindinės mokyklos iškyloje yra „pasirodymas visuomenei“, ir anaiptol nenorėjo, kad ją sveikintų Eleonora Holt.

Paskui Džeinė maloniai užsimiršo, stebėdama sūnų: kaip jis užaugo! Ir buvę jo klasės draugai… jie irgi užaugo, taip. Netgi nenuorama Eleonoros duktė atrodė gana graži mergaitė, draugiška ir ne tokia įsitempusi – tikriausiai todėl, kad jau mokėsi internatinėje mokykloje ir nebegyveno namuose, kur buvo tas šiurpus filmas apie jos gimimą ir branduolinė motinos malonumų raketa.

Susidomėjusi Džeinė stebėjo ir mažesnius vaikus. Daugelio jų nepažinojo; nepažinojo ir kai kurių jaunesnių tėvų. Mokytoja, kadaise atėmusi vibruojantį įrankį, prisėdo prie ponios Deš. Džeinė neišgirdo, ką ji sakė; rašytoja galvojo, kaip reikėtų suformuluoti klausimą, jei apskritai išdrįstų paklausti. („Kai pagriebėte tą daiktą, ar smarkiai jis vibravo? Turiu galvoje… kaip plaktuvas, kaip virtuvės kombainas, o gal… e… švelniau?“) Bet ponia Deš, be abejo, to nepaklausė; ji tik nusišypsojo. Po kurio laiko mokytoja nuėjo.

Į pavakarę, kai truputį pritemo, mažesni vaikai ėmė drebėti iš šalčio. Vandenynas dabar atrodė pilkas, o paplūdimys – rudos kiaušinio lukšto spalvos. Daugybė vaikų drebėjo ir stovėjimo aikštelėje, kai ponia Deš su sūnumi dėjo į bagažinę užkandžių krepšį, rankšluosčius bei patiesalus. Jie buvo pastatę automobilį greta Eleonoros Holt ir jos dukters. Džeinė nustebo, pamačiusi antrąjį Eleonoros vyrą – skyrybų advokatą, kuris ypač mėgo bylinėtis ir labai retai rodydavosi viešuose renginiuose.