Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Būtent Hanai Ruta kadaise vulgariai paaiškino, kaip tėvas traukia moteris, – ji pasakė: „Galėjai girdėti, kaip moterų kelnaitės slysta ant grindų.“

Vėliau, susipažinusi su Tedu Koulu, Hana Rutos paklausė:

– Koks čia garsas? Girdi?

Ruta retai kada iš karto suprasdavo, kad žmogus juokauja; ji visuomet pirmiausia manydavo, jog visi kalba rimtai.

– Koks garsas? Ne, negirdžiu, – dairydamasi aplinkui, atsakė ji.

– A, čia tik mano kelnaitės slysta ant grindų, – tarė jai Hana. Tai tapo savotišku jų kodu.

Kiekvieną kartą, kai Ruta būdavo supažindinama su kuriuo nors iš daugybės Hanos meilužių, jei Rutai jis patikdavo, ji Hanos klausdavo: „Ar girdėjai tą garsą?“ Jei vaikinas Rutai atrodydavo nevertas dėmesio, o taip dažniausiai ir būdavo, Ruta sakydavo: „Negirdėjau nieko. O tu?“

Ruta savo vaikinus su Hana supažindindavo nenoromis, nes Hana visada sušukdavo: „Koks triukšmas! Dievulėliau, berods kažkas drėgnas ką tik nukrito ant grindų, ar aš tik įsivaizduoju?“ (Žodį „drėgnas“ Hana nuolat vartojo kalbėdama apie seksą, dar nuo Ekseterio laikų.) Tiesą sakant, savo vaikinais Ruta paprastai nesididžiuodavo, todėl nenorėdavo su niekuo jų supažindinti. Be to, ji dažniausiai nedraugaudavo su vaikinu taip ilgai, kad reikėtų pristatyti jį Hanai.

Tačiau dabar, sėdėdama ant taburetės ir turėdama pakęsti ne tik jos krūtimis susižavėjusio scenos darbininko spoksojimą, bet ir alinančią įžanginę Edžio kalbą (vargšas Edis niekaip negalėjo išsikapstyti iš antrojo jos romano), Ruta pyko ant Hanos už tai, kad ji vėluoja į jos pristatymą, o gal ir iš viso neateis.

Jodvi susijaudinusios šnekėjo ne tik apie būsimą susitikimą su Edžiu O’Hara, bet ir apie dabartinį Rutos draugą; Ruta labai norėjo, kad Hana su juo susipažintų. Šįsyk Ruta jautė, kad reikia išgirsti Hanos nuomonę. Anksčiau daugybę kartų Rutai atrodė, jog būtų geriau, jei Hana savo nuomonę nutylėtų. „O dabar, kai man jos reikia, kur ji?“ – galvojo Ruta. Tikriausiai su kuo nors tvatijasi, kaip sakytų pati Hana, – bent jau taip įsivaizdavo Ruta.

Ji sunkiai atsiduso; jautė, kaip pakilo ir vėl nusileido jos krūtys ir kaip tuo susidomėjo pusgalvis scenos darbininkas. Jei Edis nebūtų taip monotoniškai dudenęs, ji būtų girdėjusi ir ištvirkusio jaunuolio atodūsį. Neturėdama ką veikti, Ruta sugavo scenos darbininko žvilgsnį ir privertė jį nusukti akis. Vaikinas buvo su skysta ožiška barzdele ir vos įžiūrimais, tarsi suodžiai panosėje, ūsiukais. „Jei nešalinčiau plaukelių vašku, – pagalvojo Ruta, – mano ūsai užaugtų didesni.“

Ji dar kartą atsiduso, lyg mesdama iššūkį tam ištvirkėliui, kad jis vėl žvilgtelėtų į jos krūtis, tačiau apšepęs jaunuolis staiga susidrovėjo ir nedrįso į ją žiūrėti. Taigi dabar Ruta tyčia stebeilijo į jį. Bet netrukus jai nusibodo. Vaikino džinsai ties vienu keliu buvo praplėšti – jo nuomone, matyt, tinkamiausi rodytis viešumoje. Riebalų dėmė ant ištampyto tamsiai rudo golfo krūtinės tikriausiai buvo likusi nuo kažkokio uždrėbto maisto, o ties alkūnėmis pūpsojo išsišovę teniso kamuoliuko dydžio maišeliai.

Bet kai tik Ruta sutelkė dėmesį į naujojo romano ištrauką, kurią ketino skaityti, – tą pačią akimirką, kai atsivertė knygą ir susirado pasirinktą vietą, – gyvuliškas scenos darbininko žvilgsnis vėl įsmigo į jos krūtis. Ruta pagalvojo, kad to vaikino kažkokios neramios akys; budrios, bet suglumusios, šiek tiek panašios į šuns – tokios pat vergiškai ištikimos, kone pataikūniškos.

Staiga Ruta persigalvojo: geriau skaitys ne tą ištrauką, kurią buvo pasirinkusi, o pirmą skyrių. Sėdėdama ant taburetės, ji susikūprino ir laikė atverstą knygą priešais save – tarsi giesmyną, iš kurio tuoj giedos; šitaip scenos darbininkas negalėjo matyti jos krūtų.

Rutai gerokai palengvėjo, kai Edis pagaliau prašneko apie trečio, naujausio jos romano siužetą – „įprastinės panelės Koul temos, žlugusios moterų draugystės, variacija“, – kaip tik sakė Edis.

„Gryniausia sofistika!“ – galvojo Ruta. Bet Edžio tezėje visgi buvo kruopelytė tiesos; panašiai šnekėjo ir Hana. „Taigi… šįkart,– pasakė Rutai Hana, – Rutos ir Hanos veikėjos iš pradžių yra priešės. Pabaigoje tampame draugėmis. Sutinku, kad viskas kitaip, bet ne visiškai kitaip.“

Naujajame Rutos romane Rutos veikėja buvo rašytoja Džeinė Deš, neseniai tapusi našle. Ruta pirmą kartą rašė apie rašytoją; šįkart ji labiau įsipainiojo į savos patirties interpretaciją – tokią, kokios nemėgo.

Hanos veikėja, vardu Eleonora Holt, romano pradžioje yra ponios Deš priešė, o pabaigoje – geriausia našlės draugė. Nuo seno priešiškai nusiteikusias moteris prieš jų valią suveda suaugę vaikai; vienos sūnus, o kitos duktė vienas kitą įsimyli ir susituokia.

Jaunikio motinai Džeinei Deš ir nuotakos motinai Eleonorai Holt tenka kartu auginti anūkus, kai vaikų tėvai žūsta lėktuvo katastrofoje. (Tai turėjo būti antrasis jaunosios poros, švenčiančios dešimtąsias vedybų metines, medaus mėnuo.) Tuo laiku, kai sudūžta lėktuvas, ponia Deš jau yra našlė (antrą kartą ji taip ir neišteka), o Eleonora Holt – dukart išsiskyrusi.

Tai buvo pirmas Rutos Koul romanas su optimistiška (kad ir nelabai laiminga) pabaiga, nors ir pabaigoje Džeinė Deš tebėra susirūpinusi dėl draugystės su Eleonora Holt – nerimą jai kelia „visiškai pasikeitęs Eleonoros charakteris, tarytum atribojęs jos praeitį“. Hana, įsitikinusi, kad Eleonora yra „Hanos veikėja“, dėl šios eilutės gerokai įsižeidė.

– Argi mano charakteris „visiškai pasikeitęs“? – primygtinai klausė Hana. – Gal tau ne visada patinka, kaip aš elgiuosi, bet kodėl manai, kad mano charakteris nepastovus ar netgi prieštaringas?

– Tavyje tikrai nėra nieko „prieštaringo“, Hana, – atsakė draugei Ruta. – Tu daug pastovesnė negu aš. Nepastebėjau jokio tavo charakterio pasikeitimo – nė menkiausio, netgi pageidaujamo , ką jau kalbėti apie „visišką“ pasikeitimą.

Haną tas atsakymas suglumino, ji taip ir pasakė, bet Ruta tik paaiškino, jog tai dar vienas įrodymas – jei Hanai reikia įrodymų,– kad Eleonora Holt nėra „Hanos veikėja“, kaip manė Hana. Tuo nemalonus Rutos ir Hanos santykių atšalimas lyg ir baigėsi – Ruta pasikvietė Haną į knygos pristatymą ir kviesdama galvojo ne tiek apie naująjį romaną, kurį Hana jau buvo skaičiusi, kiek apie jaudinančią galimybę susipažinti su Edžiu O’Hara.

Kitas žmogus, su kuriuo Hana beveik taip pat nekantravo susipažinti, buvo vyriškis, Rutos apibūdintas kaip „dabartinis“ draugas. O gal reikėjo jį vadinti „būsimu“ draugu – „kandidatu į draugus“, kaip būtų sakiusi Hana? Tas lūkuriuojantis draugas buvo naujasis Rutos redaktorius – Labai Svarbus Asmuo iš „Random House“, kurio Edis nemėgo dėl globėjiško jo širdingumo ir nesugebėjimo prisiminti, kad jiedu jau pažįstami.

Taip, Ruta Hanai sakė, kad jis – geriausias redaktorius iš visų, su kuriais jai teko dirbti. Taip, ji dar niekada nebuvo sutikusi žmogaus, su kuriuo galėtų šitaip kalbėtis. Ruta jautė, kad niekas kitas taip gerai jos nepažįsta, gal tiktai Hana. Jis ne tik teisingas ir stiprus, bet ir ją traukia – „visomis geromis prasmėmis“.

– Kokiomis „geromis“ prasmėmis? – paklausė Hana.

– Kai susipažinsi – suprasi, – atsakė Ruta. – Be to, jis džentelmenas.

– Taigi, pakankamai senas, kad būtų džentelmenas, – tarė Hana. – Turiu galvoje, kad jis iš gerai išauklėtų vyrų kartos. Kiek jis už tave – dvylika, penkiolika metų vyresnis? (Ji buvo mačiusi nuotrauką.)