Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Romane nuolat išmėginama Ekseterio merginų draugystė. Sprendimas nutraukti nėštumą ar atiduoti kūdikį įvaikinti, besikeičiančios tų laikų dorovinės nuostatos persekioja jas ir vėliau, jau suaugusias. Ruta abi merginas pavaizdavo prijaučiamai, tačiau asmeninį jos požiūrį į abortus (ji manė, kad moterys turi teisę pasirinkti) išgarsino feministės. Romanas „Ta pati prieglauda“, nors ir didaktinis, susilaukė audringo pritarimo – daugiau negu dvidešimt penkiomis kalbomis.

Tačiau buvo ir nepritariančių. Tai, kad pabaigoje apmaudžiai nutrūksta dviejų moterų draugystė, patiko ne visoms feministėms. O kai kurios, remiančios moterų teisę rinktis, pareiškė, jog tai, kad abortą pasirinkusi mergina vėliau, ištekėjusi už buvusio vaikino, negali pastoti, yra „antiabortinis mitas“, nors Ruta nė karto neužsiminė, jog ta moteris negali pastoti dėl ankstesnio aborto . „Gal ji negali pastoti todėl, kad jai trisdešimt aštuoneri?“ – sakė Ruta per vieną interviu, papiktinusį kelias moteriškes, kurios tvirtino kalbančios visų keturiasdešimtmečių ir vyresnių moterų, galinčių pastoti, vardu.

Tai buvo toks romanas, kokie nepraslysta nepastebėti. „Toje pačioje prieglaudoje“ išsiskyrusi moteris – ta, kuri išmesta iš Ekseterio pagimdo kūdikį, – siūlosi pagimdyti dar vieną vaiką ir atiduoti jį draugei. Ji būtų surogatinė motina – apvaisinta buvusio vyro sperma! Tačiau pastoti negalinti moteris pasiūlymą atmeta; ji nusprendžia verčiau būti bevaikė. Romane buvusios žmonos, sumaniusios tapti „surogatine motina“, motyvai atrodo abejotini, tačiau kelios surogatinės motinystės pradininkės, kaip ir reikėjo tikėtis, užsipuolė knygos autorę dėl to, kad ji neteisingai pavaizdavo jas.

Ruta Koul, netgi būdama dvidešimt šešerių, labai nesistengė gintis nuo kritikų. „Klausykite – čia juk romanas, – sakė ji. – Jie mano veikėjai – daro tai, ką aš noriu, kad jie darytų.“ Ji taip pat neėmė į galvą ir labiausiai paplitusio „Tos pačios prieglaudos“ apibūdinimo: kad tai romanas „apie abortą“. „Tai romanas , – vėl sakė Ruta. – Jis nėra „apie“ ką nors. Tai tiesiog gera istorija. Matome, kaip dviejų moterų pasirinkimas paveikia tolesnį jų gyvenimą. Tai, ką pasirenkame, daro mums įtaką, argi ne?“

Nemažai uolių savo skaitytojų Ruta atstūmė prisipažindama, kad niekada nėra nutraukusi nėštumo. Kai kurios abortus išgyvenusios moterys įsižeidė sužinojusios, kad Ruta tai „tik įsivaizdavo“. „Aš tikrai nesu prieš abortus ar prieš tokią išeitį pasirenkančias moteris, – sakė Ruta, – tiesiog man to dar neprireikė.“

Ruta puikiai žinojo, kad Hanai Grant aborto „prireikė“ dar porą kartų. Jodvi nusiuntė pareiškimus į tuos pačius koledžus – tik pačius geriausius. Kai Hana į daugelį jų nepateko, jos nusprendė mokytis Midlberyje. Abiem atrodė svarbiausia, kad būtų kartu (bent jau abi taip sakė), nors tai reiškė, jog ištisus ketverius metus reikės praleisti Vermonte.

Žvelgdama į praeitį, Ruta nesuprato, kodėl „būti kartu“ taip norėjo Hana – juk beveik visą laiką Midlberyje ji praleido su ledo ritulininku, kuris turėjo išimamą dirbtinį dantį; jis du kartus padarė ją nėščią, o kai jie išsiskyrė, mėgino merginti Rutą. Tai ir paskatino Rutą pareikšti Hanai savo dabar jau gerai žinomą nuomonę apie „santykių taisykles“.

– Kokias taisykles? – paklausė Hana. – Tarp draugių negali būti jokių taisyklių.

– Taisyklės ypač reikalingos tarp draugių, – tarė Ruta. – Aš, pavyzdžiui, neinu į pasimatymus su tais, kurie susitikinėjo su tavimi – arba kurie pirmiausia tau tai siūlė.

– Ir atvirkščiai? – paklausė Hana.

– Na… – (Tą žodelį Ruta buvo paveldėjusi iš tėvo.) – Turi nuspręsti pati, – pasakė ji Hanai, kuri dar niekada nebuvo tos taisyklės išbandžiusi – bent jau Ruta nežinojo. Pati Ruta savo taisyklės laikėsi be jokių išlygų.

O dabar Hana vėluoja! Stengdamasi žiūrėti į televizijos monitorių, kuriame toliau kamavosi Edis O’Hara, Ruta jautė, kad pasalūniškos išvaizdos scenos darbininkas žiūri į ją. Hana būtų pasakiusi, jog tas vaikinas „mielas“, ir neabejotinai būtų ėmusi su juo flirtuoti, o Ruta flirtuodavo retai. Be to, vaikinas buvo „ne jos tipo“ – jeigu ji išvis žinojo, koks tas „jos tipas“ yra. (Ji žinojo , todėl ir nerimavo dėl savęs labiau, negu galėjo prisipažinti.)

Ruta žvilgtelėjo į rankinį laikrodį. Edis tebešnekėjo apie pirmąjį jos romaną. „Kadangi yra dar du, mes čia sėdėsime visą naktį! – galvojo Ruta žiūrėdama, kaip Edis vėl geria jos vandenį. – Jeigu jis peršalęs, aš užsikrėsiu“, – pamanė ji.

Ruta svarstė, kad gal vertėtų kaip nors atkreipti Edžio dėmesį. Užuot tai padariusi, ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė į scenos darbininką, kuris gašliai spoksojo į jos krūtis. Jei Rutos kas būtų paklausęs, kada dauguma vyrų pasirodo esą visiški bukagalviai, ji būtų atsakiusi, jog tada, kai tarytum nesupranta, kad moteris iš karto pastebi, kai vyras ima spoksoti į jos krūtis.

– Na, manęs šitoks vyrų dėmesys nevargina, – kartą Rutai pasakė Hana. Hanos krūtys buvo mažokos – bent jau taip manė ji pati. – Kai papai tokie kaip tavo, į ką dar vyrai gali spoksoti? – klausė Hana.

Tačiau kai Ruta ir Hana būdavo kartu, vyrai paprastai pirmiausia žiūrėdavo į Haną. Ji buvo aukšta, šviesiaplaukė, grakščios figūros. Rutos nuomone, Hana buvo seksualesnė.

– Tai tik drabužiai – mano drabužiai seksualesni, – sakė Hana. – Jei pamėgintum rengtis kaip moteris, gal vyrai greičiau pastebėtų tave.

– Pakanka ir to, kad jie pastebi mano papus.

Gal, kaip kambario draugės, jos taip puikiai sutarė ir daugybę kartų drauge keliavo (o tai dar sunkiau, negu gyventi viename kambaryje) todėl, kad nenorėjo – tiesą sakant, ir negalėjo – dėvėti tų pačių drabužių.

Vyriškus drabužius Ruta Koul mėgo ne dėl to, kad užaugo be motinos; kai buvo maža, Končita Gomes ją rengė netgi labai mergaitiškai – ir į Ekseterį išsiuntė su lagaminu, pilnu visokių sijonėlių ir suknyčių, kurių Ruta nekentė.

Jai patiko džinsai, arba kelnės, prigludusios kaip džinsai. Be to, ji mėgo teniso marškinėlius ir berniukiškus bei vyriškus marškinius – ne golfus su aukštomis apykaklėmis, nes Ruta buvo nedidelio ūgio ir neturėjo kaklo, ir ne plačius megztinius, su kuriais atrodydavo stora. Iš tikrųjų ji nebuvo stora ir tik atrodė žema. Šiaip ar taip, Ekseteryje Ruta daug ką išmėgino ir prisitaikė prie berniukų rengimosi manieros; nuo to laiko tai tapo jos stiliumi.

Dabar, žinoma, jos švarkai – nors ir vyriški – būdavo siūti specialiai jai. Kai reikėdavo oficialios aprangos, Ruta vilkdavosi moterišką smokingą, irgi pasiūtą taip, kad tiktų jos figūrai. Ji turėjo vadinamąją trumpą juodą suknelę, bet niekada suknelių nenešiojo (nebent karščiausiomis vasaros dienomis). Jos įprastinis suknelės pakaitalas buvo ruožuotas tamsiai mėlynas kostiumas su kelnėmis – taip apsirengusi Ruta eidavo į pusiau oficialius priėmimus bei prašmatnius restoranus; be to, tai buvo jos laidotuvių uniforma.

Ruta nemažai pinigų išleisdavo drabužiams, bet jie visada būdavo tokie pat. Dar daugiau ji išleisdavo batams. Kadangi mėgo žemas, tvirtas pakulnes, – kad kulkšnys būtų apsaugotos beveik kaip skvošo bateliuose, – visi jos batai irgi buvo labai panašūs.

Ruta leido Hanai nurodinėti, kur jai reikėtų kirptis, bet neklausė Hanos patarimo atsiauginti plaukus. Ji vartojo labai mažai kosmetikos – tik bespalvius lūpų dažus bei blizgesį. Šiaip Rutai pakako gero drėkinamojo kremo, tinkamo šampūno ir dezodoranto. Apatinius jai pirkdavo Hana. „Viešpatie, kokia kančia pirkti tą tavo 34D! – skųsdavosi Hana. – Abu mano papai tilptų į vieną tavo sumautą dubenėlį!“