– Aštuoniolika, – ramiai pasakė Ruta.
– Tai jau tikrai džentelmenas, be abejonės, – tarė Hana. – O vaikų jis neturi? Dievulėliau, kiek metų jiems? Jie gali būti tavo amžiaus!
– Ne, vaikų neturi, – atsakė Ruta.
– Betgi šitaip ilgai buvo vedęs! – nustebo Hana. – Kodėl jis neturi vaikų?
– Jo žmona nenorėjo – bijojo, – paaiškino Ruta.
– Kaip ir tu, kažkas panašaus, – tarė Hana.
– Alanas norėjo turėti vaiką, o žmona – ne, – pasakė Ruta.
– Vadinasi, jis nori ir dabar, – padarė išvadą Hana.
– Kaip tik dėl to ir deramės, – prisipažino Ruta.
– Ko gero, jis dar kalbasi su buvusia žmona. Tikėkimės, kad tai paskutinė vyrų karta, kuriems atrodo, jog būtina kalbėtis su buvusiomis žmonomis, – lyg užbaigdama tą temą tarė Hana. Toks jau buvo jos, kaip žurnalistės, suvokimas: kiekvieno žmogaus statistiniai duomenys priklauso nuo amžiaus, nuo išsilavinimo, nuo tipo. Siutinantis mąstymo būdas, bet Ruta prikando liežuvį. – Taigi, – filosofiškai pridūrė Hana, – seksas tikriausiai… toks, kokio tikėjaisi?
– Mes dar nesimylėjome, – prisipažino Ruta.
– Kuris delsiate? – paklausė Hana.
– Abu, – pamelavo Ruta. Alanas buvo kantrus; „delsė“ Ruta. Ji labai bijojo nusivilti seksu su Alanu, todėl vis nukeldavo tai tolesniam laikui. Nenorėjo liautis maniusi, kad jis – jos gyvenimo vyras.
– Bet sakei, kad jis tau pasipiršo ! – sušuko Hana. – Jis nori tave vesti, nors jūs dar nesimylėjote? Tai netgi ne jo kartos elgesys – gal jo tėvo kartos, arba senelio !
– Jis nori, kad žinočiau, jog esu ne šiaip kokia nauja meilužė, – paaiškino Ruta.
– Tu išvis dar ne meilužė! – tarė Hana.
– Manau, jog tai labai gražu, – pasakė Ruta. – Jis mane įsimylėjo dar su manimi nepermiegojęs. Puiku, ar ne?
– Čia visai kas kita, – pripažino Hana. – Tai ko tu bijai?
– Nieko aš nebijau, – pamelavo Ruta.
– Paprastai nenori, kad susipažinčiau su tavo vaikinais, – priminė jai Hana.
– Šitas ypatingas, – tarė Ruta.
– Toks ypatingas, kad su juo net nemiegojai?
– Jis geriau už mane žaidžia skvošą, – kvailai pridūrė Ruta.
– Tavo tėvas irgi, o kiek jam metų?
– Septyniasdešimt septyneri, – pasakė Ruta. – Juk žinai, kiek mano tėvui metų.
– Viešpatie! Nejaugi? Atrodo jaunesnis, – tarė Hana.
– Dabar kalbu apie Alaną Olbraitą, ne apie tėvą, – supyko Ruta. – Alanui Olbraitui tik penkiasdešimt ketveri. Jis mane myli, nori vesti, ir aš manau, kad gyvendama su juo būčiau laiminga.
– Ar sakei, kad jį myli? – paklausė Hana. – Negirdėjau tavęs taip sakant.
– Nesakiau, – prisipažino Ruta. – Nežinau. Nežinau, kaip pasakyti, – pridūrė.
– Jeigu negali pasakyti, vadinasi, jo nemyli, – tarė Hana. – Be to, aš maniau, kad jis pagarsėjęs kaip… na, jis juk buvo mergišius?
– Taip, buvo, – lėtai ištarė Ruta. – Pats man tai sakė, ir kad dabar pasikeitė.
– Vaje, – pasakė Hana. – Argi vyrai keičiasi?
– O mes? – paklausė Ruta.
– Tu norėtum, ar ne? – tarė Hana.
– Man jau atsibodo netinkami vaikinai, – atvirai pasakė Ruta.
– Na, tu tikrai moki tokius pasirinkti. Bet maniau, jog pasirenki juos todėl, kad žinai, jog jie netinkami. Todėl, kad žinai, jog tie vaikinai pasitrauks. Gal netgi anksčiau, negu juos pavarysi.
– Tu irgi buvai pasigavusi keletą netinkamų, – tarė Ruta.
– Be abejo, daugybę kartų, – pripažino Hana. – Tačiau turėjau ir kelis tinkamus – tik tokie greitai pasprunka.
– Manau, Alanas nepaspruks.
– Žinoma, kad ne, – pasakė Rutai Hana. – Vadinasi, nerimauji, ar nepaspruksi pati – taip?
– Taip, – galiausiai prisipažino Ruta. – Būtent taip ir yra.
– Noriu, kad mane su juo supažindintum, – tarė Hana. – Pasakysiu, ar tu nepaspruksi. Žinosiu vos jį pamačiusi.
„Ir dabar ji neatėjo!“ – galvojo Ruta. Ji garsiai užvertė romaną. Laikė prisispaudusi knygą prie krūtinės ir jautė, jog tuoj apsipils ašaromis – taip buvo supykusi ant Hanos; bet staiga pastebėjo, kad netikėtas jos judesys gerokai išgąsdino raguotą scenos darbininką; jo išgąstis Rutą šiek tiek pralinksmino.
– Publika girdi, kas vyksta užkulisiuose, – pašnibždomis tarė jaunasis slapūnas. Jo šypsena buvo arogantiška.
Ruta atsakė ne iš karto; ji beveik visada kalbėdavo gerai pagalvojusi:
– Jeigu jums įdomu, – pašnibždėjo ji scenos darbininkui, – aš dėviu 34D.
– Ką? – nustebo vaikinas.
„Pernelyg kvailas, kad suvoktų“, – nusprendė Ruta. Be to, publika staiga ėmė garsiai ploti. Ruta neišgirdo, ką pasakė Edis, bet suprato, kad jis pagaliau baigė.
Scenoje Ruta stabtelėjo, paspaudė Edžiui ranką ir prisiartino prie pakylos. Susipainiojęs Edis, užuot atsisėdęs į jam paliktą vietą salėje, nuėjo į užkulisius, o paskui jau nedrįso grįžti atgal. Užkulisiuose Edis bejėgiškai žvilgtelėjo į nedraugišką scenos darbininką, nė neketinantį užleisti savo vietos jam.
Ruta palaukė, kol nutilo aplodismentai. Ji paėmė tuščią vandens stiklinę ir tuoj pat padėjo atgal. „O tu Dieve, išgėriau jos vandenį!“ – suprato Edis.
– Tai bent papai, a? – pašnibždomis tarė Edžiui scenos darbininkas, o Edis neatsakė nieko, tik atrodė labai nusikaltęs. (Jis negirdėjo, ką sako vaikinas; pamanė, kad kažką apie vandenį.)
Scenos darbininkas, šiame renginyje vaidinantis tikrai nežymų vaidmenį, staiga pasijuto dar menkesnis negu paprastai; vos ištaręs žodį „papai“, bukagalvis jaunuolis suvokė, ką jam pašnibždėjo garsioji rašytoja. „Ji dėvi 34D! – galvojo tas nenuovokus kvailys. – Bet kodėl man tai pasakė? Gal ji nori mane pakabinti, ar ką?“
Kai aplodismentai pagaliau pritilo, Ruta tarė:
– Gal galėtumėte truputį ryškiau apšviesti salę? Noriu matyti savo redaktorių. Jeigu jis susigūš, žinosiu, kad prašoviau pro šalį – arba kažką pražiūrėjo jis.
Savaime suprantama, visi nusijuokė, nors Ruta tai pasakė ne tik norėdama pralinksminti klausytojus. Jai nereikėjo matyti Alano Olbraito veido; ir taip visą laiką apie jį galvojo. Iš tikrųjų Ruta norėjo matyti laisvą vietą šalia Alano – vietą, paliktą Hanai Grant. Tiesą sakant, šalia Alano buvo ne viena laisva vieta, o dvi, nes Edis įstrigo užkulisiuose, bet Ruta pastebėjo tik tai, kad nėra Hanos.
„Velniai tave griebtų, Hana!“ – galvojo Ruta, tačiau dabar ji stovėjo scenoje. Reikėjo tik žvilgtelėti į atverstą puslapį ir sutelkti dėmesį. Iš pažiūros ji atrodė tokia, kokia Ruta Koul atrodydavo visada: susikaupusi. Pradėjusi skaityti, iš tikrųjų susikaups savyje.
Gal ji ir nežinojo, kaip elgtis su vyrais – ypač su norinčiu ją vesti, – gal ir nemokėjo bendrauti su tėvu, nes jos jausmai buvo skaudžiai susipainioję. Gal ir negalėjo apsispręsti, nekęsti geriausios draugės, Hanos, ar jai atleisti. Bet jei kalbėtume apie kūrybą, tai Ruta Koul buvo puikiausias susikaupimo ir pasitikėjimo savimi pavyzdys.
Ir dabar, rengdamasi skaityti pirmą skyrių, kurio antraštė buvo „Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“, Ruta taip susikaupė, kad net pamiršo pasakyti naujojo romano pavadinimą. Nesvarbu; dauguma klausytojų jį jau žinojo. (Daugiau negu pusė salėje sėdinčių žmonių buvo perskaitę visą knygą.)
Pirmas romano skyrius atsirado gana keistai. Ruta buvo paprašyta atsiųsti apsakymą Vokietijos laikraščio „Süddeutsche Zeitung“ priedui – metiniam literatūros žurnalui. Apsakymus Ruta kurdavo retai; ji nuolatos galvodavo apie kokį nors romaną, net jei dar nebūdavo pradėjusi jo rašyti. Tačiau šįkart ją sudomino „Süddeutsche Zeitung“ nurodytos taisyklės: visų tame žurnale spausdinamų apsakymų pavadinimai buvo „Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“, ir kiekviename iš tikrųjų bent kartą turėjo būti paminėtas būtent toks čiužinys. (Be to, čiužinys toje istorijoje turėjo būti pakankamai reikšmingas – kad pateisintų pavadinimą.)
Читать дальше