Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ruta manė, jog yra per sena, kad rimtai galvotų apie krūtų sumažinimo operaciją. Tačiau kai buvo paauglė, maldavo, kad tėvas leistų kreiptis į chirurgus. Jai trukdė ne tik krūtų dydis, bet ir jų svoris; per žemai nukabę ir per dideli speneliai (bei jų vainikėliai) varė Rutą į neviltį. Tėvas nenorėjo apie tai nė girdėti; jis sakė, kad būtų tikra kvailystė „darkyti Dievo duotą gerą figūrą“. (Tedui Koului jokios krūtys neatrodė per didelės.)

„O, tėti, tėti, tėti!“ – piktai galvojo Ruta, matydama, kad scenos darbininkas lyg apkerėtas neatplėšia akių nuo jos krūtų.

Ji suprato, kad Edis O’Hara per daug ją giria; jis kažką šnekėjo apie visiems žinomą Rutos tvirtinimą, kad ji nerašo autobiografinių kūrinių. Bet Edis tebebuvo įklimpęs į pirmąjį Rutos Koul romaną. Ilgiausia įžanginė kalba, kokią tik galima įsivaizduoti! Kai Rutai reikės eiti į sceną, klausytojai jau miegos.

Hana Grant buvo Rutai sakiusi, kad jai nederėtų taip riesti nosies ir šnekėti, jog nerašo autobiografinių kūrinių.

– Dėl Dievo meilės, argi aš ne autobiografinė? – klausė Hana.– Tu visada rašai apie mane !

– Pasiskolinu šį tą iš tavo patirties, Hana, – atsakė Ruta. – Šiaip ar taip, tu gi daugiau visko patyrusi negu aš. Bet tikrai nerašau „apie“ tave. Ir veikėjus, ir siužetus aš išgalvoju.

– Kaskart iš naujo išgalvoji mane , – ginčijosi Hana. – Gal būnu truputį kitokia, bet vis tiek aš – visada aš. Tavo kūryboje autobiografinių elementų daugiau, negu tau atrodo, vaikeli. (Ruta negalėjo pakęsti to Hanos kreipinio „vaikeli“.)

Hana buvo žurnalistė. Ji laikėsi nuomonės, kad visi romanai iš esmės autobiografiniai. Ruta buvo romanų rašytoja; ji žiūrėjo į savo knygas ir matė, ką pati išgalvojo. Hana žiūrėjo į jas ir matė, kas yra tikra – būtent įvairūs jos, Hanos, variantai. (Tiesa, žinoma, buvo kažkur per vidurį.)

Rutos romanuose paprastai būdavo moteris, ieškanti nuotykių – Hanos veikėja, kaip ją vadino Hana. Ir kita moteris, dažniau susilaikanti. „Ne tokia drąsi“, – apibūdino ją Ruta. „ Rutos veikėja“, – sakė Hana.

Ruta ir žavėjosi, ir šiurpo nuo Hanos drąsos. O Hana į Rutą žiūrėjo pagarbiai, bet nuolatos ją kritikavo. Hana pripažino Rutos sėkmę, nors jos romanus ir nuvertino iki savotiškos negrožinės literatūros. Ruta ypač jautriai reagavo į draugės pastabas apie Rutos ir Hanos veikėjas.

Antrajame Rutos romane, „Prieš Saigono žlugimą“ (1985), vadinamosios Rutos ir Hanos veikėjos yra kambario draugės Midlberyje Vietnamo karo metu. Hanos veikėja, įkūnyta drąsa, sudaro sandėrį su savo vaikinu: ji už jo ištekės ir pagimdys kūdikį, taigi kai vaikinas baigs koledžą ir jam nebebus atidedama karo prievolė, jis vis tiek bus apsaugotas nuo šaukimo į kariuomenę, nes pateks į kitą šaukiamųjų grupę – 3A, vedęs ir turi vaiką. Mergina priverčia draugą pažadėti, kad, jei santuoka nenusiseks, jis su ja išsiskirs ir sutiks su visomis jos sąlygomis. (Ji gaus teisę globoti vaiką; jis mokės alimentus.) Tačiau bėda ta, kad ji negali pastoti.

– Kaip drįsti ją vadinti „Hanos veikėja“? – ne kartą prisispyrusi klausė Ruta. – Tu koledže stengeisi nepastoti ir vis tiek pastodavai kone kas minutę!

Bet Hana sakė, kad tos veikėjos „gebėjimas rizikuoti“ yra visai kaip jos.

Romane moteris, negalinti tapti nėščia ( Hanos veikėja), sudaro kitą sandėrį – šįkart su kambario drauge ( Rutos veikėja). Hanos veikėja įtikina Rutos veikėją sugulti su jos vaikinu ir nuo jo pastoti; sandėrio esmė ta, kad kambario draugė ( Rutos veikėja) paskui ištekės už Hanos veikėjos vaikino ir apsaugos jį nuo Vietnamo. Kai karas (arba šaukimas į kariuomenę) baigsis, pareiginga kambario draugė, kuri prieš tą pasibaisėtiną sumanymą yra nekalta, su vaikinu išsiskirs; jis tuoj pat ves Hanos veikėją ir jiedu kartu augins jos kambario draugės kūdikį.

Tai, kad Hana tą nekaltą kambario draugę drįsta vadinti Rutos veikėja, kėlė Rutai apmaudą; ji juk neprarado nekaltybės koledže – ir juo labiau netapo nėščia nuo Hanos vaikino! (Hana Grant buvo vienintelė Rutos draugė, žinojusi, kaip ir kada Ruta nekaltybę prarado, tačiau tai jau kita istorija.) Bet Hana sakė, jog tos kambario draugės „nerimas dėl nekaltybės praradimo“ toks pat kaip Rutos.

Romane, savaime suprantama, Rutos veikėja kambario draugės vaikiną niekina; vienintelė jų sueitis jai yra didžiulė psichinė trauma; tačiau vaikinas ją įsimyli ir nenori skirtis, kai Vietnamo karas pagaliau baigiasi.

Saigono žlugimas septyniasdešimt penktųjų balandžio mėnesį yra tarytum romano pabaigos fonas; kambario draugė (įkalbėta pagimdyti draugės vaikino kūdikį) staiga suvokia, kad negali to kūdikio atiduoti. Nors ir šlykštėdamasi jo tėvu, ji sutinka po skyrybų kartu rūpintis vaiku. Hanos veikėja, supiršusi savo vaikiną ir geriausią draugę, dabar netenka ir vaikino, ir kūdikio – ką jau kalbėti apie bičiulystę su buvusia kambario drauge.

Šis romanas – seksualinis farsas, tik su skaudžiomis pasekmėmis, o komiškus elementus atsveria slegiantys nesutarimai tarp veikėjų – tai tarsi mikrokosmas, kuriame aiškiai matyti, kaip visą šalį suskaldė karas Vietname ir (jei kalbėtume apie Rutos kartos jaunuolius) klausimas, kaip elgtis, kai artėja šaukimas į kariuomenę. „Keistas moters požiūris į mėginimą išvengti šaukimo“, – rašė vienas kritikas.

Hana Rutai pasakė, kad kažkada būtent su tuo kritiku yra miegojusi; ji atsitiktinai žinojo, kaip jis išsisuko nuo šaukimo. Vyriškis pareiškė esąs psichiškai traumuotas, nes lytiškai santykiavęs su motina. Jo motina tai patvirtino; tiesą sakant, ji ir sugalvojo šitaip pameluoti. Sūnus sėkmingai išvengė šaukimo, bet galiausiai iš tikrųjų pasimylėjo su motina.

– Ko gero, jis supranta, kas yra „keistas požiūris“, – tarė tada Ruta. Haną nervino tai, kad Ruta neigiamomis recenzijomis nesipiktina taip garsiai kaip ji. – Recenzijos yra nemokama reklama,– sakydavo Ruta. – Netgi neigiamos.

Tam tikras tarptautinio Rutos Koul pripažinimo ir šlovės matas buvo entuziastingas trečiojo, naujausio, jos romano laukimas tose Europos šalyse, kuriose žmonės jau skaitė išverstus jos kūrinius, – toks entuziastingas, kad dabar du vertimai turėjo pasirodyti tuo pačiu laiku, kaip ir leidimai Amerikoje bei Didžiojoje Britanijoje.

Kitą dieną po romano pristatymo Kaufmano koncertų salėje Ruta buvo nusprendusi praleisti Niujorke; dėl reklamos ji sutiko pasikalbėti su keletu žurnalistų. Paskui, prieš išvykdama į Vokietiją, į Frankfurto knygų mugę, vieną parą norėjo paviešėti pas tėvą Sagaponake. (Iš Frankfurto, kur turėjo reklamuoti romano vertimą į vokiečių kalbą, ji ketino vykti į Amsterdamą – ten kaip tik buvo išleistas vertimas į olandų kalbą.)

Pas tėvą Sagaponake Ruta lankydavosi retai, tačiau šįkart nuoširdžiai norėjo ten nuvažiuoti. Be abejo, bus šiek tiek skvošo daržinėje, daug ginčų – beveik dėl visko – ir gal pavyks truputį pailsėti. Hana buvo žadėjusi važiuoti kartu. Ruta visuomet vengė būti su tėvu viena; draugė ar draugas – netgi kuris nors iš nedaugelio nuolatos netinkamai pasirenkamų vaikinų – sumažindavo įtampą.

Bet Hana flirtuodavo su Rutos tėvu, Ruta už tai ant jos pyko. Ji įtarė, kad Hana todėl ir flirtuoja, kad ji pyksta. O Rutos tėvas, kuris nežinojo, kaip dar galėtų elgtis su moterimis, į flirtą mielai atsakydavo.