Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Lauke… lyja, – pasakė Edis Karlui. Poilsio kambaryje stumdėsi koks pustuzinis žmonių. Dabar visi griausmingai nusikvatojo. Štai tokio tarytum netyčia išsprūdusio aukščiausios rūšies humoro jie tikėjosi, skaitydami Edžio O’Haros romanus! Bet Edis tiesiog nežinojo, ką daugiau sakyti. Jis tik spaudė visiems rankas, drabstydamas vandens lašus kaip sulytas šunelis.

Labai Svarbus Asmuo iš „Random House“, Rutos redaktorius, irgi buvo čia. (Dviejų pirmųjų Rutos romanų redaktorė, moteris, neseniai mirė, taigi ją pakeitė šis vyras.) Edis jau buvo tris ar keturis kartus jį matęs, bet niekaip negalėjo įsiminti pavardės. O Rutos redaktorius, kad ir kokia ten jo pavardė, kaskart pamiršdavo, kad jiedu jau pažįstami. Anksčiau Edis dėl to neįsižeisdavo.

Poilsio kambario sienos buvo nusagstytos žymiausių pasaulio rašytojų nuotraukomis; iš visų pusių Edį supo tarptautinį pripažinimą bei šlovę pelnę kūrėjai. Rutos nuotrauką jis pamatė anksčiau, negu pastebėjo pačią Rutą; jos portretas šalia keleto Nobelio premijos laureatų neatrodė ne vietoje. (Edžiui, žinoma, nė į galvą neatėjo dairytis ten savo nuotraukos; tiesą sakant, jis ir nebūtų jos radęs.)

Kaip tik naujasis redaktorius tiesiogine prasme pastūmėjo Rutą Edžio link. Tas vyriškis iš „Random House“ buvo širdingas ir atkaklus – tokie mėgsta elgtis globėjiškai. Jis nesivaržydamas įrėmė didelę savo plaštaką Rutai tarp menčių ir išstūmė iš kampo, kuriame ji lindėjo. Ruta nebuvo drovi; Edis tai žinojo iš daugybės jos interviu. Bet pirmą kartą pamatęs ją suaugusią, Edis suprato, kad Ruta Koul kažkokia sąmoningai maža. Tarytum prisivertusi būti maža.

Iš tikrųjų ji nebuvo žemesnė už tą banditą Medisono aveniu autobuse. Ruta buvo tėvo ūgio – kaip moteris, ne tokia jau žema, bet ir ne tokia aukšta kaip Merion. Tačiau jos mažumas, šiaip ar taip, nepriklausė nuo ūgio; kaip ir Tedas, ji buvo tvirto, atletiško sudėjimo. Ruta vilkėjo kone skiriamąja jos žyme tapusiais juodais teniso marškinėliais, todėl Edis iš karto atkreipė dėmesį į geriau išsivysčiusius dešinės jos rankos raumenis. Ir dešinys dilbis, ir bicepsas buvo pastebimai didesni ir stipresni negu atitinkamos plonos kairės jos rankos dalys. Taip atrodo žmogus, dažnai žaidžiantis tenisą arba skvošą.

Vos žvilgtelėjęs į Rutą, Edis pamanė, kad ji galėtų sumalti Tedą į miltus. Ji iš tikrųjų galėjo tai padaryti – bet kurioje įprastų matmenų skvošo salėje. Edis net neįsivaizdavo, kaip Ruta norėjo sumalti tėvą į miltus; be to, jis nežinojo, kad senis vis dar įveikdavo savo kietai atrodančią dukterį toje neteisėtą pranašumą jam teikiančioje daržinėje.

– Sveika, Ruta… labai norėjau tave pamatyti, – tarė Edis.

– Sveikas… dar kartą, – atsakė Ruta, spausdama jam ranką. Ji buvo paveldėjusi trumpus ir tvirtus tėvo pirštus.

– O, – nustebo „Random House“ redaktorius. – Nežinojau, kad judu pažįstami. – Ruta buvo paveldėjusi ir ironišką tėvo šypseną; nuo jos šypsenos Edis neteko žado.

– Gal pirmiausia norėtum užeiti į tualetą? – paklausė Ruta. Dabar jau Edis tarp menčių pajuto, ko gero, pernelyg familiariai įremtą didelę globėjiško redaktoriaus plaštaką.

– Taip, taip – tegu ponas O’Hara greitai apsitvarko, – tarė naujasis Rutos redaktorius.

Tik vienas užsidaręs tualete Edis suprato, kad jam tikrai derėtų „apsitvarkyti“. Buvo ne tik šlapias ir purvinas: kažkoks celofaninis apvalkalas, gal nuo cigarečių pakelio, laikėsi prikibęs prie kaklaraiščio; spalvotas gumos popierėlis buvo prilipęs prie kelnių praskiepo – prisilenkęs arčiau, Edis pamatė, kad ne tik popierėlis, bet ir gerai iškramtyta guma. Marškiniai permirkę kiaurai. Žiūrėdamas į veidrodį, Edis iš pradžių nesuvokė, jog mato savo spenelius: mėgino juos nukrapštyti, tarytum tai būtų buvę dar du gumos gumulėliai.

Edis nusprendė, kad geriausia išeitis bus nusivilkti švarką bei marškinius ir juos išgręžti; sukdamas išsunkė vandenį ir iš kaklaraiščio, tačiau vėl apsirengęs pamatė, kad ir kaklaraištis, ir marškiniai keistai susiraukšlėjo, be to, marškiniai nebe balti, o rausvi, su rožiniais dryžiais. Žvilgtelėjo į rankas, išterliotas raudonu mėgstamo plunksnakočio („mokytojo numylėtinio“) rašalu, ir – net gerai nepažiūrėjęs į portfelį – suprato, kad jo rankraščio taisymai bus pirmiausia nubėgę raudonai, o paskui kaip viena didelė rausva dėmė išskidę ant šlapių puslapių.

Paskubomis peržvelgęs savo įžanginę kalbą, Edis įsitikino, kad visi ranka prirašyti žodžiai nusitrynę arba neįskaitomai susilieję, o pirminis mašinėle spausdintas tekstas, dabar jau rausvame fone, nebe toks ryškus kaip anksčiau. Šiaip ar taip, anksčiau jis buvo ant švaraus, balto lapo.

Sauja smulkių svėrė kišenę, todėl vienas švarko skvernas buvo nutįsęs žemyn. Tualete Edis nerado šiukšlių dėžės; vildamasis, kad tai jau kvailumo viršūnė ir daugiau taip neapdairiai elgtis nereikės, jis sumetė pinigus į klozetą. Paskui nuleido vandenį ir kaip visuomet susitaikęs su likimu pamatė, jog dvidešimt penkių centų monetos tebeguli įduboje klozeto dugne.

Ruta užsuko į tualetą po Edžio. Vėliau, kai jis paskui ją ėjo į užkulisį, – dauguma kitų susirado savo vietas salėje, – ji žvilgtelėjo per petį ir pasakė:

– Keista vieta, į kurią norėtum sugrįžti, ar ne?

Edis ne iš karto suvokė, kad ji kalba apie monetas klozete; jis, be abejo, nesuprato, ar ji žino, kad tie pinigai jo .

Paskui be užuolankų – ir nė kiek nesišaipydama – ji tarė:

– Po visko papietausime – tikiuosi, galėsime pasišnekėti.

Edžiui smarkiau sutvaksėjo širdis. Ar ji nori pasakyti, kad jie pietaus vieni? Net Edis nebuvo toks kvailas, kad to tikėtųsi. Ji turi galvoje pietus su Karlu, Melisa, su tuo globėju iš „Random House“ – naujuoju redaktoriumi – ir, žinoma, su jo didžiulėmis, pernelyg drąsiai visur lendančiomis letenomis. Tačiau gal Edžiui pasiseks ir bent akimirką jie liks vienu du; jei ne, gal pavyks susitarti dėl kito, ne tokio oficialaus pasimatymo?

Jis kvailai šypsojosi, negalėdamas atplėšti akių nuo jos patrauklaus, kai kas gal sakytų „gražaus“, veido. Plona Rutos viršutinė lūpa buvo tokia pat kaip Merion; putlios, šiek tiek nukabusios krūtys irgi kaip mamos. Tačiau be ilgo Merion liemens Rutos krūtys atrodė per didelės. Iš tėvo ji buvo paveldėjusi trumpas, tvirtas kojas.

Juodi Rutos marškinėliai – Edžio manymu, pasiūti iš kažkokio tarytum šilkinio audinio, plonesnio už medvilnę – buvo brangūs ir jai labai tiko. Džinsai irgi atrodė geresni negu šiaip džinsai. Jie taip pat buvo juodi ir taip pat labai jai tiko. Be to, Edis matė, kaip ji padavė redaktoriui savo švarką; tai buvo specialiai jai siūtas juodo kašmyro švarkas, puikiai derantis prie marškinėlių bei džinsų. Skaitydama ištraukas iš naujo romano, Ruta norėjo būti be švarko; Edis padarė išvadą, kad marškinėlių reikalauja jos gerbėjai. Ji neabejotinai buvo rašytoja, turinti ne tik skaitytojų. Ruta Koul turėjo gerbėjų . Edis nuoširdžiai bijojo į juos kreiptis.

Išgirdęs, kad Karlas jau pristato jį, Edis nusprendė neklausyti. Bloga lemiančios išvaizdos scenos darbininkas pasiūlė Rutai savo taburetę, bet Ruta nesėdo – stovėjo vis perkeldama svorį nuo vienos kojos ant kitos, tarytum pasirengusi žaisti skvošą, o ne skaityti ištraukas iš romano.

– Mano kalba… – pasakė Edis Rutai. – Nesu labai ja patenkintas. Išsiliejo visas rašalas…

Ruta prisidėjo savo trumpą, tvirtą smilių prie lūpų. Kai Edis nutilo, ji palinko arčiau ir sušnibždėjo jam į ausį: