Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip romanistas, jis tik pasiskolino jų namų bei butų aplinką, pasinaudojo galimybe liesti jų drabužius; kartais aprašydavo jų svetainėse stovinčių sofų apmušalus – kaip ir rožių krūmų piešiniais išmargintas vienišos bibliotekininkės paklodes bei pagalvių užvalkalus, bet ne pačią bibliotekininkę. (Ne visai ją, nors apgamą ant kairės jos krūties jis visgi panaudojo.)

Taigi Edis susipyko su keliomis pagyvenusiomis moterimis, įžvelgusiomis save kuriame nors iš keturių jo romanų, ir nuoširdžiai susidraugavo su daugybe kitų – net su kai kuriomis buvusiomis savo meilužėmis. Viena moteris kartą Edžiui pasakė, kad vyras, draugaujantis su buvusiomis meilužėmis, jai visuomet atrodo įtartinas; tai reiškia, kad jis niekada nebuvo tikras meilužis, tik šiaip mielas vaikinas. Tačiau Edis O’Hara jau seniai buvo apsipratęs su mintimi, kad yra „tik šiaip mielas vaikinas“; daugybė moterų Edį tikino, jog būti mielu vaikinu visai pakanka. („Tokių labai mažai“,– sakė tos moterys.)

Edis dar kartą nusibraukė plaukus nuo dešinės akies. Lietingo pavakario prieblandoje jis pažvelgė į baro veidrodį ir atpažino jame atsispindintį aukšto, iš pažiūros pavargusio ir šią akimirką labai savimi nepasitikinčio vyriškio veidą. Paskui, siurbčiodamas dietinę kolą, vėl sutelkė dėmesį į ant baro gulinčius lapus. Tai buvo beveik dvidešimties spausdintų puslapių rankraštis, daug kur pataisytas raudonu Edžio plunksnakočiu; tą plunksnakotį jis vadino „mokytojo numylėtiniu“. Pirmo rankraščio puslapio viršuje Edis buvo užsirašęs skvošo partijų su Džimiu rezultatus: 15 – 9, 15 – 5, 15 – 3. Kiekvieną kartą, kai Edį taip nualindavo Džimis, Edis įsivaizduodavo, jog vėl pralaimėjo Tedui Koului. Apytikriu Edžio skaičiavimu, Tedui turėjo būti jau daugiau negu septyniasdešimt penkeri, maždaug tiek pat, kiek Džimiui.

Per devynerius Bridžhamptone praleistus metus Edis, žinoma, neatsitiktinai nė karto nepravažiavo pro Tedo namą; kad gyvendamas Meiplo alėjoje Bridžhamptone užsimiršęs nepasuktum į Pasanidžo alėją Sagaponake, turi nuolatos iš anksto viską apgalvoti. Tačiau Edis stebėjosi, kad nė karto su Tedu nesusitiko nei kokiame nors pusiau oficialiame priėmime ar pobūvyje, nei Bridžhamptono prekybos centre – galima buvo suprasti, jog Tedui viską perka Končita Gomes (irgi jau bebaigianti aštuntą dešimtį). Tedas niekada nevaikščiojo po parduotuves.

Dėl pobūvių: Edis ir Tedas buvo skirtingų kartų žmonės; jie lankėsi skirtinguose pobūviuose. Be to, nors Tedo Koulo knygos vaikams tebebuvo daugelio mielai skaitomos, pats Tedas (septyniasdešimt septynerių) nebeatrodė toks populiarus – bent jau Hamptonuose. Edžiui malonu buvo žinoti, jog Tedas – toli gražu ne tokia garsenybė, kokia yra jo duktė.

Taigi Tedo Koulo šlovė blėso, bet skvošą – ypač apgaulingoje savo daržinėje – jis žaidė nė kiek ne prasčiau už Džimį. Septyniasdešimt septynerių metų Tedas tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų rudenį galėjo sutriuškinti Edį taip pat lengvai, kaip sutriuškino penkiasdešimt aštuntųjų vasarą. Edis iš tikrųjų žaidė nekaip. Nerangus ir lėtas, jis niekada nenuspėdavo, kur lėks priešininko muštas kamuoliukas; smūgį atremdavo per vėlai, jei išvis spėdavo pribėgti, o pats mušdavo skubotai. Net aukštas padavimas, kuris šiaip Edžiui sekėsi geriausiai, Tedo daržinėje nebūtų pavykęs, nes atstumas nuo grindų iki lubų ten buvo mažesnis negu penkiolika pėdų.

Beje, ir Ruta, pakankamai gera žaidėja, kadaise pripažinta trečiąja Ekseterio berniukų komandoje, dar nebuvo įveikusi tėvo toje iš proto varančioje jo daržinėje; aukštas padavimas jai irgi sekėsi geriausiai. Tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimtųjų rudenį Rutai buvo trisdešimt šešeri; namo į Sagaponaką ji retkarčiais parvažiuodavo tik todėl, kad norėjo nugalėti tėvą jo daržinėje, kol jis dar nenumirė. Tačiau Tedas Koulas, netgi septyniasdešimt septynerių, berods nė nesirengė mirti.

Anapus „Niujorko sporto klubo“ durų, Centrinio Parko Pietinės ir Septintosios aveniu kampe, lietus barbeno į kremo spalvos brezentinį stogelį; jei Edis būtų žinojęs, kiek daug klubo narių, išsirikiavusių po tuo stogeliu, jau laukia taksi, būtų seniai išėjęs iš baro ir stojęs į eilę. Bet jis daugybę kartų skaitė ir taisė savo nežmoniškai ištęstą ir subraukytą rankraštį, nė nenujausdamas, kad nerimauti reikėtų ne tiek dėl pačios kalbos, kiek dėl to, kad nespės laiku nuvykti jos pasakyti.

Nuo Penkiasdešimt devintosios gatvės ir Septintosios aveniu kampo iki koncertų salės Devyniasdešimt antrojoje (prie Leksingtono) pėsčiomis eiti buvo per toli – ypač per lietų, nes Edis neturėjo nei skėčio, nei lietpalčio. Be to, jam derėjo žinoti, kaip smarkiai lietus Niujorke sumažina tikimybę nutverti taksi, ypač vakare. Tačiau Edis buvo pernelyg įsijautęs į rankraščio taisymą; jis visada pesimistiškai vertino savo sugebėjimus, o dabar apskritai gailėjosi, kad sutiko sakyti tokią kalbą.

Kas aš toks , liūdnai galvojo jis, kad pristatyčiau Rutą Koul ?

Jei ne barmenas, Edis gal būtų išvis pražiopsojęs tą bauginantį renginį.

– Dar dietinės kolos, pone O’Hara? – paklausė barmenas.

Edis dirstelėjo į rankinį laikrodį. Jei tą akimirką Merion būtų buvusi bare ir mačiusi Edžio veido išraišką, buvusio meilužio akyse ji būtų įžvelgusi tą pačią šešiolikmečio neviltį.

Laikrodis rodė 7:20; po dešimties minučių Edis turėjo būti koncertų salėje. Iki Leksingtono ir Devyniasdešimt antrosios reikėjo važiuoti mažiausiai dešimt minučių, net jei taksi Edis būtų pasigavęs iš karto, kai tik išėjo pro duris. Tačiau lauke jis pamatė suirzusių klubo narių eilę. Ant kremo spalvos brezentinio stogelio nupiešta kraujo raudonumo „N. S. K.“ emblema – sparnuota pėda – buvo permirkusi kiaurai.

Knygas bei kalbos rankraštį Edis įsidėjo į didžiulį rudą portfelį. Jei lauks taksi – pavėluos. Buvo aišku, kad gerokai sušlaps, bet ir prieš ėjimą į lietų Edžio drabužiai atrodė profesoriškai netvarkingi. Nors pagal „Niujorko sporto klubo“ aprangos reikalavimus visi turėjo dėvėti švarkus bei kaklaraiščius ir nors Edis buvo pakankamai subrendęs ir išsilavinęs, kad su švarku bei kaklaraiščiu jaustųsi patogiai, – šiaip ar taip, jis buvo eksonietis, – klubo durininkas į jo drabužius visuomet žiūrėdavo kaip į didžiausią tvarkos pažeidimą.

Taip ir neapsisprendęs, ką daryti, Edis risnojo Centrinio Parko Pietine gatve – dabar jau per liūtį. Artėdamas iš pradžių prie „St Moritzo“, paskui prie „Plazos“, jis lyg ir tikėjosi pamatyti viešbučio svečių laukiančią taksi virtinę. Tačiau pamatė dvi eiles ryžtingai nusiteikusių viešbučių svečių, laukiančių taksi.

Edis įlėkė į „Plazą“, pripuolė prie registravimo stalo ir paprašė iškeisti į smulkius – į krūvą smulkių – dešimties dolerių banknotą. Medisono aveniu jis galėjo pavažiuoti autobusu, jei būtų turėjęs smulkių pinigų bilietui. Bet nespėjus jam išlementi, ko nori, registratorė paklausė, ar jis gyvena šiame viešbutyje. Kartais, nevalingai, Edis sugebėdavo pameluoti, tačiau ne tada, kai norėdavo.

– Ne, negyvenu… man tik reikia pinigų autobusui, – prisipažino jis.

Moteris papurtė galvą:

– Prisidaryčiau rūpesčių, jei negyvenate, – pasakė.

Edžiui teko bėgti Penktąja aveniu, kol ties Šešiasdešimt antrąja gatve pasitaikė proga pereiti į kitą pusę. Toliau jis skuodė Medisono aveniu ir galų gale rado kavinukę, kur galėjo nusipirkti dietinės kolos – vien tam, kad gautų smulkių. Dietinę kolą paliko prie kasos kartu su neproporcingai dideliais arbatpinigiais, tačiau kasininkei arbatpinigių pasirodė per mažai. Jos supratimu, Edis paliko kolą, kad ji išpiltų, o tai jau ne tik žeminantis, bet ir pernelyg sunkus jai užkraunamas darbas.