Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kaip gaila, kad jis apie ją šitaip parašys! Galima sakyti, jog tai bus blogesnio, negu paprastai būna, „antrojo romano“ pavyzdys, nes antrasis Edžio romanas bus pats prasčiausias; be jokios abejonės, po palyginti neblogai įvertinto „Vasaros darbo“ išleistas antrasis Edžio romanas bus didžiausia jo nesėkmė. Vėliau viešoji nuomonė apie jį, kaip rašytoją, šiek tiek pagerės ir nuo to laiko nebesikeis – bus tokia nei gera, nei bloga.

Edis, ko gero, per daug galvos apie Roberto Andersono pjesę „Arbata ir užuojauta“; pagal ją bus sukurtas filmas, kuriame pagrindinį vyresnės moters vaidmenį vaidins Debora Ker; ta pjesė ir filmas neabejotinai padarys neišdildomą įspūdį Edžiui O’Harai. „Arbata ir užuojauta“ Ekseterio bendruomenėje bus ypač gerai žinoma todėl, kad Robertas Andersonas – trisdešimt penktųjų laidos eksonietis; tai dar viena priežastis, dėl kurios ponia Heivlok taip nesmagiai jausis, kai išeis antrasis Edžio romanas – „Kava ir spurgos“.

Romane „Kava ir spurgos“ Ekseterio moksleivis dažnai nualpsta, atsidūręs šalia mėgstamo anglų kalbos mokytojo žmonos. Ta žmona, – iš kurios laisvai siūbuojančių krūtų ir prižėlusių, neskustų pažastų visi nesunkiai atpažins ponią Heivlok, – maldauja, kad vyras ją išsivežtų iš uždaros mokyklos. Moteris jaučiasi pažeminta, jai nepatinka būti šitokios daugybės berniukų aistros objektu, be to, labai gaila to vargšelio, kuris dėl nevalingo jos seksualumo jau baigia pražūti.

Tai bus, kaip vėliau sūnui pasakys Mėtinis O’Hara, „pernelyg taiklus smūgis“. Net Edžio motina, Dot O’Hara, su užuojauta žiūrės į persimainiusį Anos Heivlok veidą, kai knygynuose pasirodys „Kava ir spurgos“. Rašydamas tą knygą, Edis naiviai tikėsis išreikšti susižavėjimą „Arbata ir užuojauta“ ir viešai pagerbti tiek daug jam padėjusius Heivlokus. Tačiau romane į ponią Heivlok panaši veikėja miega su iš meilės apkvaišusiu paaugliu; tik taip ji gali įtikinti nejautrų savo vyrą, kad šis ją išsivežtų iš besimasturbuojančių moksleivių apsupties. (Kodėl Edis O’Hara tarėsi tuo romanu reiškiąs Heivlokams pagarbą, galima tik spėlioti.)

Gerai bent jau tai, kad po „Kavos ir spurgų“ publikacijos pagaliau bus patenkintas ponios Heivlok noras. Vyras išsiveš ją atgal į Didžiąją Britaniją, kaip ji ir prašė. Artūras Heivlokas toliau mokytojaus kažkur Škotijoje – šalyje, kur jiedu su Ana susipažino. Nors Edžio parašyto romano istorija Heivlokams nejučia baigsis sėkmingai, Edžiui jie už tą į keblią padėtį juos įstūmusią knygą nepadėkos; tiesą sakant, jie daugiau niekada su juo nekalbės.

Berods vienintelis asmuo, kuriam „Kava ir spurgos“ patiks, bus kažkas, apsimetęs trisdešimt penktųjų laidos eksoniečiu Robertu Andersonu; tariamas „Arbatos ir užuojautos“ autorius atsiųs Edžiui stilingą laišką, kuriame parašys suprantąs ir norėtą parodyti pagarbą, ir pasišaipymą. (Edis bus sugniuždytas, kai skliausteliuose po Roberto Andersono pavarde pamatys apsimetėlio prierašą: „Juokauju!“)

Tą šeštadienį, kai Edis su moliuskų sunkvežimio vairuotoju sėdėjo viršutiniame per sąsiaurį plaukiančio kelto denyje, jo nuotaika atrodė nekokia. Tarytum jis būtų galėjęs numatyti ne tik visą vasarą truksiantį meilės ryšį su Peni Pirs, bet ir kandų laišką, kurį ji atsiųs, perskaičiusi „Vasaros darbą“. Peni nepatiks tame romane vaizduojama Merion – Peni, be abejo, manys, kad tai ji, Peni.

Atvirai kalbant, ponia Pirs Edžiu O’Hara nusivils gerokai anksčiau, negu perskaitys „Vasaros darbą“. Šešiasdešimtųjų vasarą ji su Edžiu miegos ištisus tris mėnesius – beveik dvigubai ilgiau, negu su juo miegojo Merion, tačiau ponią Pirs Edis pamylės toli gražu ne šešiasdešimt kartų.

– Žinai, ką prisiminiau, vaike? – staiga tarė moliuskų sunkvežimio vairuotojas. Kad atkreiptų vaikino dėmesį, jis iškišo alaus butelį iš už locmano kabinos; atsuktas prieš vėją, butelis sutūtavo.

– Ne, o ką jūs prisiminėte? – paklausė Edis.

– Tą bobą , su kuria tave mačiau, – atsakė moliuskų sunkvežimio vairuotojas. – Tą, rausvu megztiniu. Buvo tavęs atvažiavusi tokiu mielu „Mersiuku“. Juk ne jos padėjėju dirbai, a?

Edis patylėjo, paskui tarė:

– Ne, jos vyro. Rašytojas buvo jos vyras.

– Tai bent pasisekė! – pasakė moliuskų sunkvežimio vairuotojas. – Bet suprask mane teisingai. Į kitas moteris aš tik žiūriu, su niekuo neprasidedu. Jau beveik trisdešimt penkeri metai, kai esu vedęs – savo paną dar iš vidurinės mokyklos. Manau, esam ganėtinai laimingi. Ji ne kokia gražuolė, bet, šiaip ar taip, mano žmona. Čia kaip su moliuskais.

– Atsiprašau? – tarė Edis.

– Žmona, moliuskai… Supranti, jaudulio gal ir nedaug, bet šis tas išeina, – paaiškino moliuskų sunkvežimio vairuotojas. – Visada svajojau užsiimti prekių gabenimo verslu, bent jau turėti nuosavą sunkvežimį. Nenorėjau būti samdomu vairuotoju. Vežiojau visokiausius daiktus, bet buvo gana sudėtinga. Kai pamačiau, kad galiu išsiversti vien su moliuskais, pasidarė lengviau. Taip ir įpuoliau į tuos moliuskus, galima sakyti.

– Suprantu, – tarė Edis. Žmona, moliuskai… būsimasis romanistas galvojo, jog analogija groteskiška, kad ir kaip ją išreikši. Beje, neteisinga būtų sakyti, kad Edis O’Hara, kaip rašytojas, literatūros pasaulyje taip pat įpuls į moliuskus. Jis nebus toks prastas rašytojas.

Moliuskų sunkvežimio vairuotojas vėl iškišo alaus butelį iš už locmano kabinos; dabar jau tuščias, butelis sutūtavo žemesne gaida negu anksčiau. Artėdamas prie elingo, keltas mažino greitį.

Edis su vairuotoju nuėjo į viršutinio denio pirmagalį; vėjas pūtė jiems tiesiai į veidus. Prieplaukoje lyg pakvaišę mojavo Edžio motina ir tėvas; pareigingas sūnus irgi pamojo. Ir Mėtinis, ir Dot verkė; jie glėbesčiavosi ir šluostė vienas kitam ašaras, tarytum Edis būtų saugiai grįžęs iš karo. Ir šįkart Edis nesusidrovėjo, nepajuto nė menkiausios gėdos dėl tokio isteriško tėvų elgesio – jis staiga suvokė, kaip juos myli ir koks yra laimingas, kad turi tokius tėvus, kokių niekada nepažins Ruta Koul.

Paskui ėmė garsiai džerškėti nuleidžiamo trapo grandinės; perrėkdami triukšmą, šūkavo uosto krovikai.

– Malonu buvo pasišnekėti, vaike! – surėkė moliuskų sunkvežimio vairuotojas.

Edis iš uosto paskutinį kartą, kaip manė, žvilgtelėjo į banguotus Long Ailando sąsiaurio vandenis. Vaikinas nė neįtarė, kad kelionė keltu per sąsiaurį jam bus toks pat įprastas dalykas, kaip ir vaikščiojimas pro pagrindinio mokyklos korpuso duris, po lotynišku užrašu, kvietusiu ateiti ir tapti vyru.

– Edvardas! Mano Edvardas! – šaukė tėvas. Mama taip sriūbavo, kad neįstengė kalbėti. Vos į juos pažvelgęs, Edis suprato, kad niekada negalės jiems pasakyti, kas jam atsitiko. Jei būtų sugebėjęs geriau nujausti ateitį, Edis tikriausiai – tą pačią akimirką – būtų suvokęs ir savo, kaip grožinės literatūros rašytojo, ribotumą: jis visada bus nekoks melagis. Edis ne tik negalės pasakyti tėvams tiesos apie santykius su Tedu, Merion ir Ruta – jis nemokės ir įtikimai pameluoti.

Dažniausiai Edis meluos kai ką praleisdamas – paprasčiausiai sakys, kad vasara buvo liūdna, nes ponas ir ponia Koulai kaip tik rengėsi skirtis; dabar Merion paliko Tedą su ta maža mergyte, štai ir viskas. Rimtesnė proga pameluoti Edžiui pasitaikys tada, kai mama ras sūnaus spintoje kabantį rausvą Merion megztinį.

Tąkart Edžio melas bus nevalingas ir tikrai įtikimesnis negu dauguma jo prasimanymų romanuose. Jis mamai paaiškins, kad vieną sykį, kai su ponia Koul buvo nuvažiavęs apsipirkti, ji parodė jam tą megztinį nedidelėje Ist Hamptono krautuvėlėje ir pasakė, jog seniai yra jį nusižiūrėjusi ir tikėjosi, kad vyras nupirks; tačiau jie rengėsi skirtis, taigi ponia Koul leidusi Edžiui manyti, jog ponas Koulas greičiausiai pataupys pinigus.