Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Reikia man čia tų rūpesčių! – sušuko kasininkė Edžiui pavymui. Tikriausiai ji nemėgo skaičiuoti grąžos smulkiais.

Per lietų Edis laukė Medisono aveniu kursuojančio autobuso. Jis buvo kiaurai permirkęs ir jau penkias minutes vėlavo. Laikrodis rodė 7:35. Renginys turėjo prasidėti lygiai aštuntą. Rutos Koul romano pristatymo organizatoriai norėjo, kad Edis su Ruta susitiktų koncertų salės užkulisiuose ir dar spėtų šiek tiek apsiprasti – „susipažinti“. Niekas, juo labiau Ruta ar Edis, nepasakė „susipažinti iš naujo “. (Kaip galima iš naujo susipažinti su keturmete mergyte, kai jai jau trisdešimt šešeri?)

Kiti autobuso laukę žmonės suprato, kad reikia atsitraukti nuo šaligatvio krašto, o Edis liko kur stovėjęs. Prieš sustodamas autobusas nešvariu patvinusio nutekamojo griovelio vandeniu aptėškė Edžiui visą krūtinę ir pilvą. Dabar Edis buvo ne tik šlapias, bet ir purvinas; rudas balos vanduo teliūskavo jo portfelio dugne.

Edis turėjo Rutai užrašęs savo romaną „Šešiasdešimt kartų“, nors knyga buvo išleista jau prieš trejus metus, ir jei Ruta būtų norėjusi ją perskaityti, būtų seniai tai padariusi. Edis dažnai įsivaizduodavo, ką Tedas Koulas galėjo pasakyti dukteriai apie „Šešiasdešimt kartų“. „Fantazijos, – greičiausiai sakė Tedas. Arba: – Gerokai perdėta – tavo mama beveik ir nepažinojo to vaikino.“ Tai, ką Tedas Rutai pasakė iš tikrųjų, buvo daug įdomiau, be to, gryna tiesa apie Edį:

– Tas vargšas vaikas taip ir neatsipeikėjo po tavo mamos dulkinimo.

– Jis nebe vaikas, tėti, – tarė Ruta. – Man jau per trisdešimt, vadinasi, Edžiui O’Harai daugiau negu keturiasdešimt, ar ne?

– Jis vis tiek vaikas, Ruti, – pasakė Tedas. – Edis visada bus vaikas.

Braudamasis į Medisono aveniu autobusą, susikrimtęs ir vis labiau nerimaujantis Edis tikrai atrodė kaip keturiasdešimt aštuonerių metų paauglys. Vairuotojas supyko ant jo už tai, kad jis tiksliai nežinojo, kiek kainuoja bilietas; pūpsančioje kišenėje Edis turėjo visą saują smulkių, bet kelnės buvo tokios šlapios, kad monetas jis galėjo traukti tik po vieną. Užpakalyje stovintys žmonės – dauguma vis dar merkiami lietaus – irgi pyko ant Edžio.

Paskui, sumanęs išlieti portfelyje kliuksintį balos vandenį, Edis rudu purvu apipylė senyvo vyriškio, nekalbančio angliškai, batą. Edis nesuprato, ką tas vyriškis jam sako; jis net nežinojo, kokia tai kalba. Autobuse apskritai buvo sunku ką nors išgirsti ir neįmanoma suprasti, ką retkarčiais praneša vairuotojas, – su Medisono aveniu susikertančių gatvių, stotelių, o gal galimų stotelių, pro kurias jie važiuoja, pavadinimus?

Edis nieko negirdėjo todėl, kad ant vienos šoninės sėdynės buvo įsitaisęs jaunas negras su didele portatyvine magnetola ant kelių. Rėksminga, nešvanki daina drebino visą autobusą; vieninteliai daugmaž suprantami žodžiai buvo nuolat kartojama frazė: „Tu nepažinsi tiesos, jei ji sėdės tau ant veido!“

– Atsiprašau, – kreipėsi Edis į jaunuolį. – Gal galėtumėte truputį pritildyti? Negirdžiu, ką sako vairuotojas.

Jaunuolis žavingai nusišypsojo ir tarė:

– Negirdžiu, ką sakai, žmogau, ta sušikta dėžė baisiai rėkia!

Kai kurie keleiviai nusijuokė – nežinia, ar iš baimės, ar todėl, kad jiems tikrai patiko. Edis, palinkęs virš šalia sėdinčios matroniško sudėjimo negrės, delnu trynė aprasojusį langą. Tikėjosi, kad pavyks pamatyti, prie kokios skersinės gatvės artėja. Tačiau išsipūtęs rudas jo portfelis staiga nuslydo nuo peties (ilga odinė rankena buvo tokia pat šlapia, kaip ir Edžio drabužiai) ir trenkėsi moteriai į veidą.

Nuo smūgio šlapiu portfeliu nulėkė moters akiniai; laimė, ji sugavo juos sterblėje, bet gaudydama šiek tiek persistengė – išspaudė iš rėmų vieną stiklą. Žlibomis akimis negrė pažvelgė į Edį, lyg apdujusi nuo daugybės nusivylimų ir širdgėlos.

– Kodėl dabar pridirbai man rūpesčių? – paklausė.

Griausminga daina apie tiesą, sėdinčią kažkam ant veido, akimirksniu nutilo. Jaunas negras kitoje pusėje atsistojo, suspaudęs glėbyje išjungtą savo dėžę kaip kokį akmens luitą.

– Čia mano mama, – pasakė. Vaikinas buvo žemo ūgio – jo viršugalvis vos siekė Edžio kaklaraiščio mazgą, – tačiau sprandas atrodė tokio pat storumo kaip Edžio šlaunis, o pečiai – dvigubai platesni ir stambesni negu Edžio.

– Kodėl pridirbai mano mamai rūpesčių? – paklausė stipruolis.

Nuo to laiko, kai išėjo iš „Niujorko sporto klubo“, Edis jau ketvirtą kartą girdėjo žmones kalbant apie rūpesčius. Todėl jis niekada ir nenorėjo gyventi Niujorke.

– Aš tik žiūrėjau, kur bus stotelė… kur turėčiau išlipti, – tarė Edis.

– Tavo stotelė čia, – šiurkščiai pasakė vaikinas, spausdamas avarinio stabdymo mygtuką. Autobusas staiga sustojo, ir Edis neteko pusiausvyros. Sunkus portfelis vėl nuslydo jam nuo peties, bet šį kartą nieko neužgavo, nes Edis abiem rankom jį sugriebė. – Čia ir išlipsi, – tarė kvadratinis vyrukas. Motina bei keletas arčiau sėdinčių keleivių jam pritarė.

„Ką gi, – lipdamas lauk galvojo Edis, – gal jau netoli ir Devyniasdešimt antroji.“ (Iš tikrųjų buvo dar tik Aštuoniasdešimt pirmoji.) Edis girdėjo, kaip autobusui nuvažiuojant kažkas šūktelėjo: „Laimingos kelionės!“

Po kelių minučių Edis Aštuoniasdešimt devintąja gatve bėgo rytinės Parko aveniu pusės link; ten jis pamatė laisvą taksi. Nė nepagalvojęs, kad iki tikslo likę tik trys kvartalai į priekį ir vienas į šoną, Edis tą taksi sustabdė, įlipo ir pasakė, kur važiuoti.

– Devyniasdešimt antrosios ir Lekso kampas? – tarė vairuotojas. – Viešpatie! Verčiau būtumėte ėjęs pėsčiom – vis tiek jau sušlapote!

– Bet aš vėluoju, – sumikčiojo Edis.

– Visi vėluoja, – pasakė vairuotojas.

Mokėti reikėjo tiek mažai, kad Edis mėgino vairuotojui atsilyginti, duodamas visą saują smulkių.

– Viešpatie! – šaukė vairuotojas. – Ką aš su šitiek darysiu?

„Bent jau nesako, kad turės rūpesčių“, – pagalvojo Edis ir susibruko monetas į švarko kišenę. Visi banknotai Edžio piniginėje buvo šlapi; vairuotojui tai nepatiko.

– Jūs ne tik vėluojate ir esate šlapias, – pasakė jis Edžiui. – Per jus vieni rūpesčiai .

– Ačiū, – tarė Edis. (Kartą filosofiškai nusiteikęs Mėtinis O’Hara buvo sūnui pataręs niekada neniekinti komplimentų – ne tiek daug žmogus jų išgirsta.)

Taigi visas purvinas ir permirkęs Edis O’Hara priėjo prie merginos, tikrinančios bilietus sausakimšame koncertų salės vestibiulyje.

– Aš į pristatymą. Žinau, kad truputį vėluoju… – tarė jis.

– Kur jūsų bilietas? – paklausė mergina. – Mes nebeturime. Visi išpirkti jau prieš keletą savaičių.

Išpirkti! Edis retai matydavo tokią minią su bilietais į renginį Kaufmano koncertų salėje. Jis klausėsi, kai ištraukas iš naujų knygų čia skaitė keletas garsių rašytojų; porą kartų netgi sakė įžanginę kalbą. Pats Edis savo romanus visuomet pristatydavo drauge su kitais rašytojais, ne vienas; tik žymūs rašytojai, tokie kaip Ruta Koul, galėjo tai daryti vieni. Kai Edis paskutinį kartą čia skaitė ištraukas iš savo kūrinio, renginys vadinosi „Romanų ir papročių vakaras“… o gal „humoristinių romanų apie papročius“? Ar „komiškų papročių“? Edis prisiminė tik tai, kad kitų dviejų romanistų skaitytos ištraukos buvo juokingesnės negu jo.

– A… – tarė Edis bilietus tikrinančiai merginai. – Man nereikia bilieto, nes aš sakau įžanginę kalbą. – Jis grabaliojo sumirkusiame portfelyje, ieškodamas Rutai Koul užrašyto romano „Šešiasdešimt kartų“. Norėjo parodyti merginai nuotrauką ant aplanko, kad įtikintų, jog tikrai yra tas, kas sakosi esąs.