Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Sakote ką ? – paklausė mergina. Paskui ji pamatė po nosimi pakištą varvančią knygą:

Šešiasdešimt kartų

Romanas

Edas O’Hara

(Edžiui galiausiai pavyko pasiekti, kad bent jau ant knygų viršelių būtų „Edas“. Tėvas tebevadino jį Edvardu, o visi kiti – Edžiu. Net skaitydamas nelabai palankias recenzijas, Edis džiaugdavosi, kai apie jį rašydavo kaip apie „Edą O’Harą“.)

– Sakau įžanginę kalbą, – pakartojo Edis. – Esu Edas O’Hara.

– O tu Dieve! – sušuko mergina. – Jūs – Edis O’Hara! Jūsų seniausiai laukia. Jūs labai vėluojate.

– Atsiprašau… – buvo besakąs Edis, bet mergina jau tempė jį per minią.

„Išpirkti, – galvojo Edis. – Kokia grūstis. Kokie visi jauni.“ Dauguma atrodė kaip studentai. Tai nebuvo tipiška šios salės publika, nors Edis matė ir įprastų žmonių. „Įprastais žmonėmis“ Edis vadino iš pažiūros orius literatus, iš anksto nepritariančius viskam, ką išgirs. Tai buvo ne Edžio O’Haros auditorija: jis nepastebėjo nei trapių pagyvenusių moterų, kurios visada ateina vienos arba su nuoširdžiai susirūpinusiomis draugėmis, nei psichiškai traumuotų drovių vaikinų, Edžio manymu, pernelyg dailių ir nevyriškų. (Būtent tokia buvo Edžio nuomonė apie save: pernelyg dailus ir nevyriškas.)

„Dieve švenčiausias, ką aš čia darau? – galvojo nevilties apimtas Edis. – Kodėl sutikau pristatyti Rutą Koul? Kodėl jie manęs paprašė? Ar to norėjo pati Ruta?“

Koncertų salės užkulisiuose buvo taip tvanku, kad Edis nežinojo, prakaitas ar lietus labiau pakenkė jo drabužiams, – ką jau kalbėti apie tą didžiulę purviną balą.

– Prie poilsio kambario yra tualetas… – tarė mergina, – jei norėtumėte… apsivalyti.

„Atrodau bjauriai ir negaliu nieko įdomaus pasakyti“, – padarė išvadą Edis. Daugybę metų jis įsivaizdavo, kaip vėl susitiks su Ruta. Tačiau manė, kad susitikimas bus visai kitoks – konfidencialesnis, gal prie pietų ar priešpiečių stalo. Tikriausiai ir Ruta, bent jau retkarčiais, įsivaizduodavo susitikimą su juo. Šiaip ar taip, Tedas turėjo dukteriai papasakoti apie motiną bei penkiasdešimt aštuntųjų vasaros įvykius; vargu ar jis galėjo susilaikyti. Savaime suprantama, Edis buvo tos istorijos dalis, gal netgi pagrindinis neigiamas veikėjas.

Taigi galima buvo numatyti, jog Edis su Ruta turės apie ką pasišnekėti, – kad ir apie juos abu labiausiai dominantį žmogų, apie Merion. Be to, jie abu rašė romanus, nors jų romanai skyrėsi kaip diena nuo nakties – Ruta buvo superžvaigždė, o Edis… „Dieve, kas aš esu? – galvojo Edis. – Palyginti su Ruta Koul, esu niekas.“ Gal nuo to ir reikėjo pradėti įžanginę kalbą?

Tačiau kai Edžiui pasiūlė pristatyti Rutą Koul, jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, jog turi pakankamai gerą priežastį, dėl kurios privalo sutikti. Jau šešerius metus Edis saugojo paslaptį, kurią norėjo atskleisti Rutai. Šešerius metus jis slėpė daiktinį įrodymą. Dabar, šį nelemtą vakarą, Edis nešėsi įrodymą savo didžiuliame rudame portfelyje. Na ir kas, kad tas įrodymas šiek tiek sušlapo!

Portfelyje buvo dar viena knyga; Edis neabejojo, kad Rutai ji daug svarbesnė negu jo „Šešiasdešimt kartų“. Prieš šešerius metus, kai Edis perskaitė tą kitą knygą, jam knietėjo tuoj pat duoti žinią Rutai; jis netgi svarstė, ar nereikėtų pranešti jai anonimiškai. Bet paskui per televiziją pamatė interviu su Ruta; kai kurie jos žodžiai privertė Edį apsigalvoti ir šiek tiek palaukti.

Ruta niekada nesileisdavo į kalbas apie tėvą – arba apie tai, ar ji ketina kada nors parašyti knygą vaikams. Kai žurnalistai klausdavo, ar tėvas mokė ją rašyti, ji atsakydavo: „Jis šiek tiek mane pamokė, kaip reikia pasakoti istorijas ir žaisti skvošą. O rašyti… ne, rašyti jis manęs tikrai nemokė.“ Kai Rutos klausdavo apie motiną – ar motina tebėra „dingusi“, ar tai, kad motina paliko ją vaikystėje, smarkiai ją paveikė (kaip rašytoją ir kaip moterį), – Ruta atrodydavo gana abejinga.

– Taip, galima sakyti, kad mano motina tebėra „dingusi“, nors aš jos ir neieškau. Jeigu ji ieškotų manęs, būtų seniai radusi. Kadangi išvyko ji, o ne aš, niekada primygtinai jai nesisiūlysiu. Jeigu ji norės mane susirasti, jai nebus sunku tai padaryti, – sakė Ruta.

Būtent per tą interviu, dėl kurio Edis apsigalvojo ir nebesistengė susisiekti su Ruta prieš šešerius metus, žurnalistas mėgino savaip interpretuoti Rutos Koul romanus: „Tačiau jūsų knygose – visose jūsų knygose – nėra motinų.“ („Nėra ir tėvų“, – atsakė Ruta.) „Taip, bet… – toliau šnekėjo žurnalistas, – jūsų romanuose moterys turi ir draugių, ir draugų… na, meilužių … tačiau tos moterys nepalaiko jokių santykių su savo motinomis. Apie jų motinas beveik ir neužsimenama. Ar jums neatrodo, jog tai…e… keista?“ – paklausė žurnalistas. („Motinos neturinčiam žmogui – ne“,– atsakė Ruta.)

Edis padarė išvadą, jog Ruta nenori nieko žinoti apie motiną. Todėl jis taip ilgai ir laikė tą „įrodymą“, neatidavė jai. Bet vėliau, gavęs kvietimą dalyvauti Rutos Koul knygos pristatyme Kaufmano koncertų salėje, Edis nusprendė, kad Ruta, be abejo, nori žinoti apie motiną! Todėl jis ir sutiko sakyti įžanginę kalbą. Todėl sumirkusiame portfelyje dabar nešėsi tą paslaptingą knygą, kurios vos neįsiūlė Rutai prieš šešerius metus.

Edis O’Hara buvo įsitikinęs, jog tą knygą parašė Merion.

Buvo jau po aštuonių. Kaip didžiulis ir nenustygstantis narve uždarytas žvėris, milžiniška koncertų salėje susirinkusi auditorija nerimavo; Edis aiškiai jautė jos buvimą, nors žmonių nebematė. Paėmusi už šlapios parankės, mergina vedė jį tamsiu, apipelijusiu koridoriumi tolyn, paskui sraigtiniais laiptais į viršų, pro aukštai pakabintą uždangą už neryškiai apšviestos scenos. Ten Edis pastebėjo ant taburetės sėdintį scenos darbininką. Bloga lemiančios išvaizdos jaunuolis atrodė sustingęs prie televizijos monitoriaus; kamera buvo nukreipta į pakylą scenos viduryje. Edžio dėmesį patraukė šalia mikrofono stovinti vandens stiklinė. Jis pagalvojo, kad jokiu būdu nereikia iš jos gerti. Tas vanduo juk Rutai, o ne kukliam įžanginę kalbą sakančiam žmogeliui.

Paskui Edis buvo įstumtas į poilsio kambarį, kur akinamai blizgėjo veidrodžiai ir plieskė makiažo lempos. Edis ilgai repetavo, ką pasakys Rutai, kai jiedu susitiks: „Dievulėliau, kokia didelė tu užaugai!“ Kaip humoristinių romanų autorius, jis nelabai mokėjo juokauti. Visgi tie žodžiai sukosi jam ant liežuvio – jis atitraukė šlapią dešinę ranką nuo ilgosios portfelio rankenos, – tačiau artyn žengusi moteris buvo ne Ruta, sveikindamasi ji nepaspaudė ištiestos Edžio rankos. Su ta labai malonia moterimi, viena iš pristatymo rengėjų, Edis jau buvo keletą kartų susitikęs. Ji visuomet atrodė draugiška, nuoširdi ir labai stengėsi Edį nuraminti, nors tai buvo neįmanoma. Melisa – toks jos vardas. Ji pabučiavo Edį į drėgną skruostą ir pasakė: „Labai dėl jūsų nerimavome!“

O Edis tarė:

– Dievulėliau, kokia didelė tu užaugai!

Melisa, kuri nebuvo užaugusi – ir ne nėščia, – išvertė akis. Tačiau ir dabar ta maloni moteris neįsižeidė, tik susirūpino, ar Edis gerai jaučiasi, nors pats Edis iš apmaudo dėl Melisos vos neapsiverkė.

Paskui kažkas paspaudė ištiestą Edžio ranką; tokia stambi, stipri plaštaka negalėjo būti Rutos, taigi Edis šiaip taip susilaikė, nebesakė: „Dievulėliau, kokia didelė tu užaugai!“ Tai buvo Karlas, dar vienas geras žmogus; jis rūpinosi Unterbergo Poezijos centro veikla. Karlas buvo poetas; be to, jis buvo sumanus, toks pat aukštas kaip Edis ir Edžiui visuomet labai palankus. (Būtent Karlo dėka Edis dalyvavo daugelyje Kaufmano koncertų salėje vykusių renginių, netgi tuose, kuriuose nesijautė nusipelnęs dalyvauti – kaip ir šitame.)