Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Edis atseit grįžo į krautuvėlę ir nupirko tą brangų megztinį. Bet ponia Koul išvyko – paliko vyrą, namus, vaiką… viską – ir Edis nespėjo jai to megztinio atiduoti! Vaikinas mamai pasakys, kad nori jį kol kas palaikyti – gal kada nors dar sutiks Merion.

Dot O’Hara didžiuosis gražiai pasielgusiu sūnumi. Kartkartėmis, gerokai trikdydama Edį, rausvąjį kašmyro megztinį ji rodys į svečius atėjusioms kitų mokytojų šeimoms – pasakojimas apie Edžio dėmesingumą vargšei poniai Koul, Dot supratimu, bus tinkama pokalbio tema per kviestinius pietus. O dar vėliau Edžio melas atsigręš prieš jį patį. Šešiasdešimtųjų vasarą, kai Edis nesėkmingai mėgins pamylėti Peni Pirs būtinus šešiasdešimt kartų, Dot O’Hara susipažins su vieno Ekseterio mokytojo žmona, kuriai Merion megztinis bus kaip tik. Kai Edis antrą kartą grįš namo iš Long Ailando, rausvąjį Merion megztinį mama jau bus atidavusi.

Visgi Edžiui pasiseks: mama niekada neras alyvų spalvos liemenėlės ir prie jos priderintų kelnaičių; šią Merion dovaną Edis laikys sportinės aprangos stalčiuje, pakišęs po elastiniais tvarsčiais ir skvošo šortais. Vargu ar Dot O’Hara būtų pagyrusi sūnų už tai, kad buvo „dėmesingas“ ir nupirko poniai Koul tokius provokuojančius apatinius.

Tą penkiasdešimt aštuntųjų rugpjūčio šeštadienį Niu Londono prieplaukoje Edis tėvą apkabino taip tvirtai, kad Mėtinis nedvejodamas padavė sūnui automobilio raktelius. Ir nė žodžio nepasakė apie eismą, kuris „bus ne toks kaip Ekseteryje“. Mėtinis nebesijaudino; jis matė, kad Edis subrendo. („Džo… jis jau visai suaugęs!“ – pašnibždėjo vyrui Dot O’Hara.)

Automobilį Mėtinis buvo pastatęs toliau nuo prieplaukos, prie Niu Londono geležinkelio stoties. Šiek tiek pasiginčiję, kuris iš jų, Dot ar Mėtinis, sėdės priekyje ir per visą ilgą kelionę namo bus Edžio „šturmanas“, Edžio tėvai patikliai kaip vaikai susėdo į automobilį. Niekas neabejojo, kad vadovauja Edis.

Tik išvažiuodamas iš geležinkelio stoties stovėjimo aikštelės Edis pastebėjo Merion pomidoro raudonumo „Mersedesą“, paliktą netoli perono, kad būtų galima nueiti pėsčiomis. Rakteliai turbūt paštu jau keliavo pas jos advokatą, kuris Tedui pakartos Merion reikalavimų sąrašą.

Taigi tikriausiai ji išvyko ne į Niujorką. Tai supratęs, Edis labai nenustebo. Beje, palikusi automobilį prie geležinkelio stoties Niu Londone, Merion nebūtinai turėjo važiuoti į Naująją Angliją – ji galėjo keliauti dar toliau į šiaurę. (Gal į Monrealį? Edis žinojo, kad ji kalba prancūziškai.)

„Bet apie ką ji mąsto? – galvojo Edis; jis šitaip apie Merion galvos ištisus trisdešimt septynerius metus. – Ką veikia? Kur iškeliavo?“

II

TŪKSTANTIS

DEVYNI ŠIMTAI

DEVYNIASDEŠIMTŲJŲ

RUDUO

Edis keturiasdešimt aštuonerių

Buvo lietingo rugsėjo pirmadienio pavakarys. Edis O’Hara įsitempęs stovėjo prie baro „Niujorko sporto klube“. Jam buvo keturiasdešimt aštuoneri, tamsiai ruduose jo plaukuose švietė daugybė sidabrinių gijų; kadangi stovėdamas jis mėgino skaityti, stora plaukų sruoga vis krito ant vienos akies. Ilgais pirštais – tarsi šukomis – Edis braukė plaukus atgal. Jis niekada nesinešiojo šukų, purūs jo plaukai visuomet būdavo išsidraikę, tarytum ką tik ištrinkti; tiesą sakant, tai buvo vienintelis dalykas, kurio Edis nekontroliavo.

Edis buvo aukštas ir liesas. Sėdėdamas ar stovėdamas, jis nenatūraliai ištiesdavo pečius; visas jo kūnas atrodydavo sustingęs, kone kariškai įtemptas. Jį kamavo įsisenėjęs juosmens radikulitas. Edis ką tik pralaimėjo tris skvošo partijas iš eilės mažam plikam žmogeliui, vardu Džimis. Jis niekaip negalėjo įsiminti Džimio pavardės. Džimis buvo pensininkas – sklido kalbos, kad jau įžengęs į aštuntą dešimtį, – ir kiekvieną popietę sukiodavosi „Niujorko sporto klube“, laukdamas, kada pasitaikys proga sužaisti bent partiją su kokiu jaunesniu varžovu, kurio priešininkas neatėjo.

Edis, geriantis dietinę kolą (jis nieko daugiau ir negerdavo), pralaimėjo Džimiui ne pirmą kartą; savaime suprantama, jo priešininkai neateidavo ir anksčiau. Edis turėjo keletą artimų draugų Niujorke, bet nė vienas iš jų nežaidė skvošo. Klubo nariu Edis buvo tapęs vos prieš trejus metus – tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintaisiais, kai išėjo ketvirtasis jo romanas, „Šešiasdešimt kartų“. Nors kritikų atsiliepimai (kad ir šaltoki) apskritai buvo palankūs, romano tema nepatiko vieninteliam jį skaičiusiam Narystės komiteto nariui. Kitas to komiteto narys vėliau Edžiui kaip paslaptį pasakė, kad jo priėmimui į klubą galiausiai buvo pritarta dėl pavardės, o ne dėl parašytų romanų. („Niujorko sporto klubui“ nuo senų laikų priklausė O’Haros, nors nė vienas iš jų nebuvo Edžio giminaitis.)

Nepaisydamas neabejotinai atrankaus ir šykštaus klubo draugiškumo, Edis džiaugėsi, kad yra jo narys. Čia galėdavo nebrangiai apsistoti, kai tik atvažiuodavo į miestą. Jau beveik dešimt metų – nuo to laiko, kai buvo išleistas trečiasis jo romanas, „Išvykimas iš Long Ailando“, – Edis į miestą atvažiuodavo gana dažnai – kad ir vienai ar dviem naktims. Aštuoniasdešimt pirmaisiais jis nusipirko savo pirmą ir vienintelį namą – Bridžhamptone, maždaug penkios minutės kelio automobiliu nuo Tedo Koulo namų Sagaponake. Per devynerius metus sąžiningai mokesčius mokantis nuolatinis Safolko apygardos gyventojas Edis O’Hara nė karto nepravažiavo pro Tedo namą Pasanidžo alėjoje.

Edžio namas buvo Meiplo alėjoje – taip arti prie Bridžhamptono geležinkelio stoties, kad į peroną Edis galėjo nueiti pėsčiomis, nors beveik niekada to nedarė. Edis nekentė traukinių. Traukiniai dundėjo pro pat jo namą; kartais Edis jausdavosi, tarytum gyventų traukinyje. Net pati nekilnojamojo turto pardavimo agentė kalbėdama su Edžiu pripažino, jog vieta Meiplo alėjoje ne per geriausia, tačiau namas buvo įperkamas ir dar ne toks nutriušęs, kad Edžiui kada nors nebūtų pavykę jo išnuomoti. Edžiui nepatiko liepa ir rugpjūtis Hamptonuose; už tikrai kuklaus namelio nuomą tais beprotiškais mėnesiais jis lupdavo nemažus pinigus.

Kadangi Edis šiek tiek užsidirbdavo rašydamas ir vasarą išnuomodamas savo namą, dėstytojauti jam reikėjo tik vieną semestrą kiekvienais mokslo metais. Kaip kviestinis lektorius, jis laikinai įsikurdavo tai viename, tai kitame universitete ar koledže. Be to, Edžiui tekdavo keliauti į visokias rašytojų konferencijas ir kiekvieną vasarą susirasti pigesnį būstą negu tas, kurį būdavo išnuomojęs Hamptonuose. Edis tokiu gyvenimu niekada nesiskundė; visur, kur tik lankydavosi, jis buvo mėgstamas, visi juo pasikliovė kaip dėstytoju, nemiegančiu su studentėmis. Bent jau su jaunesnėmis .

Kaip ir buvo Merion sakęs prieš trisdešimt dvejus metus, Edis O’Hara nė karto nemiegojo su savo amžiaus moterimi – ar jaunesne. Nors daugelis rašytojų konferencijose dalyvaujančių literatūros paskaitų klausytojų buvo pagyvenusios moterys – išsiskyrėlės ir našlės, kurioms rašymas – savotiška psichoterapija, – niekas nemanė, jog tos moterys tokios naivios ir bejėgės, kad reikėtų jas saugoti nuo dėstančių rašytojų lytinių polinkių. Be to, Edžio atveju pirmą žingsnį visuomet žengdavo vyresnė moteris; šia prasme Edis jau buvo pagarsėjęs.

Apskritai galima sakyti, jog Edis buvo žmogus, turintis labai mažai priešų; jo nekentė gal tik tos pagyvenusios moterys, kurios įsižeidė, kad jis apie jas parašė. Bet jos klydo, taip jautriai reaguodamos į Edžio sukurtus personažus. Jis tik pasinaudojo jų kūnais ir jų plaukais, jų gestais ir mėgstamais posakiais. O neblėstanti meilė, kurią kiekviename Edžio romane jaunuolis jautė vyresnei moteriai, visuomet būdavo tik dar vienas mėginimas perteikti tai, ką Edis jautė Merion; tokios meilės jis nejautė jokiai kitai vyresnei moteriai.