Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Visos jos bus Rutos, ir visose – kaip ir tame pustuzinyje portretų, kuriuos Edis matys šešiasdešimtųjų vasarą, – jos poza bus nenatūrali. Rutos atvaizduose nebus to nesuvaidinto žavesio, kuris traukė akį daugybėje momentinių Tomo ir Timočio nuotraukų. Ruta bus rimtas, paniuręs vaikas, įtariai žiūrintis į objektyvą; net jei retkarčiais pavyks išgauti iš jos šypseną, jai stigs spontaniškumo.

Po dvejų metų Ruta atrodys gerokai paaugusi; jos plaukai, tamsesni ir ilgesni, supinti į dvi kasytes. Peni Pirs atkreips Edžio dėmesį į tai, kad kasytės supintos meistriškai, be to, abiejų galuose dailiai užrišti kaspinai. Peni sakys, jog tai tikrai ne Tedo darbas – ir ne pačios šešiametės. (Kasytėmis bei kaspinais rūpinsis Končita Gomes.)

– Ji miela maža mergytė, – pasakys ponia Pirs apie Rutą, – bet, ko gero, nebus paveldėjusi mamos grožio – iki to jai toloka.

Penkiasdešimt aštuntųjų vasarą maždaug šešiasdešimt kartų pasimylėjęs su Merion, Edis O’Hara paskui nesimylės beveik dvejus metus. Paskutiniais metais Ekseteryje jis pateks į anglų 4 R – „R“ reiškė kokių nors literatūros kūrinių rašymą; būtent šioje klasėje pono Heivloko konsultuojamas Edis pradės rašyti apie pirmą jauno vaikino seksualinę patirtį vyresnės moters glėbyje. Vienintelis ankstesnis jo mėginimas beletrizuoti penkiasdešimt aštuntųjų vasaros išgyvenimus bus pernelyg ilgas apsakymas, pagrįstas prisiminimais apie pražūtingą Tedo Koulo piešinių įteikimą poniai Von.

Edžio apsakyme tai ne piešiniai; tai pornografiniai eilėraščiai. Pagrindinis veikiantysis asmuo, rašytojo padėjėjas, labai panašus į Edį – nelaiminga ponios Von įniršio auka; pati ponia Von nepakeista, tik sugalvota kitokia pavardė – ponia Vilmot (vienintelė Edžio įsiminta pavardė iš visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių sąrašo). Ponia Vilmot, be abejo, turi supratingą ispanų kilmės sodininką, ir tam kilniam sodininkui iš aplinkinių gyvatvorių – ir iš nedidelio fontanėlio apvaliame kieme – tenka rankioti sudraskytus pornografinius eilėraščius.

Poetas tik šiek tiek primena Tedą. Jis aklas, todėl jam ir reikia padėjėjo – ką jau kalbėti apie vairuotoją. Edžio apsakyme poetas nevedęs; jo meilės ryšys su ponia Vilmot, – kuriai ir apie kurią jis parašė tuos skandalingus eilėraščius, – baigiasi dėl jos kaltės. Aklasis poetas tikrai vertas užuojautos, jį nuolatos suvilioja ir palieka negražios moterys.

Kaip poeto, kurio tragiška meilė nelemtajai poniai Vilmot berods nė kiek nesilpnėja, tarpininkas, negailestingai išnaudojamas padėjėjas, ryžtasi didvyriškam poelgiui ir netenka darbo. Jis aklajam poetui nupasakoja, kaip iš tikrųjų atrodo ta bjaurybė ponia Vilmot; ir nors pasakojimas poetą taip įsiutina, kad jis vaikiną tuoj pat atleidžia, išgirsta tiesa galiausiai padeda jam išsilaisvinti – poetas nustoja pražūtingai žavėjęsis tokiomis moterimis kaip ponia Vilmot. (Bjaurumo tema kaip reikiant nenušlifuota, galima sakyti, pateikta diletantiškai, – nors bjaurumas, kurį Edis nori parodyti, yra vidinis , skaitytojui labiau į akis krenta neprideramai bjauri ponios Vilmot išorė .)

Atvirai kalbant, apsakymas bus siaubingas. Bet kaip vilčių teikiantis pavyzdys, kad jaunasis Edis O’Hara gali tapti rašytoju, jis padarys pakankamai gerą įspūdį ponui Heivlokui ir jis priims Edį į anglų 4 R; kaip tik ten, toje rašytojų karjeros siekiančių jaunuolių klasėje, išryškės dar labiau Edį viliojanti tema – jaunas vyriškis ir vyresnė moteris.

Edis, žinoma, drovėsis rodyti pirmuosius savo mėginimus visai klasei. Tuos kūrinius jis konfidencialiai duos skaityti ponui Heivlokui, o šis – tik savo žmonai; taip, tai ta pati moteris, kurios laisvai judančios krūtys ir prižėlusios pažastys neprityrusiam Edžiui kadaise padėjo pajusti masturbavimosi palaimą. Ponia Heivlok nuoširdžiai susidomės Edžio plėtojama jauno vyriškio ir vyresnės moters tema.

Savaime suprantama, poniai Heivlok labiau rūpės pati tema negu Edžio sugebėjimas rašyti. Šiaip ar taip, ponia Heivlok, į ketvirtą dešimtį įžengusi bevaikė moteris, buvo vienintelis nuolat matomas aistros objektas uždaroje beveik aštuonių šimtų paauglių bendruomenėje. Nors nė vienas iš tų berniukų niekada jos negundė, ji, be abejo, jautė, kad jie jos geidžia. Taigi vien tokių santykių galimumas ją gerokai išgąsdins. Laimingai ištekėjusi ponia Heivlok geranoriškai manė, kad berniukai yra… na, tiesiog berniukai. Todėl šešiolikmečio vaikino ir trisdešimt devynerių metų moters lytiniai santykiai, dažnai aprašomi Edžio kūriniuose, iš esmės žadins jos smalsumą. Ponia Heivlok gimė Vokietijoje; su būsimu vyru ji susipažino pagal studentų mainų programą išvykusi mokytis į Škotiją (ponas Heivlokas buvo anglas), o įkalinimas vienoje iš elitinių, vien berniukus priimančių Amerikos internatinių mokyklų ją nuolatos glumino ir slėgė.

Nors, Edžio motinos nuomone, ponia Heivlok buvo „bohemiška“, sąmoningai ji niekada nieko nedarė, kad atrodytų patraukli Ekseteryje besimokantiems berniukams. Kaip gera žmona, ponia Heivlok stengėsi būti kuo patrauklesnė savo vyrui; ne kas kitas, o ponas Heivlokas norėjo, kad ji nedėvėtų liemenėlės, ir maldavo neskusti pažastų – jam labiausiai patiko natūralumas. Pati ponia Heivlok manė esanti šiek tiek senamadiška; ji būgštavo dėl akivaizdaus savo poveikio tiems lengvai sujaudinamiems jaunuoliams – žinojo, kad, įsivaizduodami ją, jie dažnai užsimiršta ir masturbuojasi.

Kiekvieną kartą, kai Ana Heivlok, mergautine pavarde Rainer, išeidavo iš savo buto bendrabutyje, keletas koridoriuje slampinėjančių berniukų ryškiai nurausdavo arba, negalėdami atitraukti nuo jos akių, atsitrenkdavo į duris ar sieną; namuose kava bei spurgomis vaišindama vyro konsultuojamus anglų 4R ar kurios nors kitos klasės mokinius, ji taip juos pakerėdavo, kad vargšai vos apversdavo liežuvius. Ponia Heivlok buvo pakankamai nuovoki, todėl ją tai erzino. Ji prašė vyro grįžti į Didžiąją Britaniją arba į Vokietiją, kur, kaip žinojo iš patirties, galėtų gyventi niekieno nestebima. Tačiau jos vyrui, Artūrui Heivlokui, labai patiko Ekseteryje; čia jis buvo energingas mokytojas, mėgstamas ir mokinių, ir kolegų.

Būtent šiems iš esmės savo santuoka patenkintiems žmonėms, kurie ginčijosi tik dėl vieno dalyko, Edis O’Hara primes nerimą keliančias istorijas apie lytinius santykius su Merion Koul. Savaime suprantama, Edis stengsis apsisaugoti – ir ypač apsaugoti Merion. Edžio tipo veikiantysis asmuo Edžio apsakymuose nebus garsaus vaikiškų knygų rašytojo ir iliustruotojo padėjėjas. (Kadangi Mėtinis O’Hara jau iki gyvo kaulo visiems įgriso besigirdamas pirmuoju sūnaus darbu, visi Ekseterio anglų kalbos katedroje žinojo, kad Edis dirbo pas Tedą Koulą.)

Edžio apsakymuose šešiolikmetis vaikinas vasarą dirbs rėmų dirbtuvėje Sauthamptone, o išgalvodamas veikėją, atitinkančią Merion, Edis remsis gana blankiais atsiminimais apie Peni Pirs; kadangi Edis nepajėgs vaizduotėje tiksliai atkurti, kaip atrodė ponia Pirs, jos išorės aprašymas bus nelabai vykęs gražaus Merion veido ir matroniško Peni Pirs kūno, anaiptol neprilygstančio Merion kūnui, derinys.

Kaip ir ponia Pirs, Merion tipo veikėja Edžio apsakymuose bus pasiturinti išsiskyrusi moteris. Šešiolikmetis, be abejo, mėgausis audringa lytinio gyvenimo pradžia; šešiasdešimt kartų per mažiau negu vieną vasarą ir ponui, ir poniai Heivlokams atrodys stulbinamai daug. Be to, Edžio personažas bus dosniai išlaikomas, – kaip ir pats Edis pas Peni Pirs, – jis gyvens prabangiame rėmų dirbtuvės savininkės name Sauthamptone, labai panašiame į ponios Von rūmus Džino alėjoje.