Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Kieme jie beveik nieko negalėjo vienas kitam pasakyti atsisveikindami – nei formaliai, nei neformaliai.

– Na… – Tedas akimirką patylėjo. – Esi geras vairuotojas, Edi,– nenorom tarė; ir ištiesė ranką. Edis ją paspaudė, o kairėje atsargiai laikė sumaigytą duonos kepaliuko formos dovaną Rutai. Jam nieko kito neliko, kaip atiduoti ją Tedui; taip Edis ir padarė.

– Čia Rutai, bet nežinau, kas… – pasakė Edis. – Nuo mano tėvų… Išgulėjo krepšyje visą vasarą, – paaiškino. Matė, su kokiu pasibjaurėjimu Tedas žiūri į sulamdytą popierių, kuris jau buvo beveik išsivyniojęs. Reikėjo greičiau ištraukti dovaną ir bent jau atsikratyti to šlykštaus popieriaus. Edžiui, žinoma, knietėjo žvilgtelėti, kas ten; kita vertus, jis įtarė, kad pamatęs pasijus nesmagiai. Edis suprato, kad ir Tedas norėtų dovaną išvynioti.

– Išvynioti ar leisti tai padaryti Rutai? – paklausė Tedas Edžio.

– Gal geriau išvyniokite jūs? – tarė Edis.

Tedas išvyniojo, ir jie pamatė, jog tai drabužis – mažyčiai teniso marškinėliai. Kokiam ketverių metų vaikui rūpi drabužiai? Jei dovaną būtų išvyniojusi pati Ruta, ji būtų nusivylusi, kad tai ne žaislas ir ne knygutė. Be to, marškinėliai atrodė Rutai jau per maži; iki kitos vasaros, kol galėtų vilkėti, mergytė būtų visai juos išaugusi.

Tedas marškinėlius išskleidė ir parodė Edžiui. Šiaip jau Ekseterio tema neturėjo Edžio labai nustebinti, bet vaikinas – pirmą kartą per šešiolika metų – beveik tris mėnesius gyveno pasaulyje, kur nebuvo diena iš dienos kalbama apie mokyklą. O dabar ant marškinėlių, skersai krūtinės, Edis perskaitė kaštoninės spalvos užrašą pilkame fone:

EKSETERIS 197 –

Tedas parodė Edžiui ir Mėtinio pridėtą laiškelį. Tėvas rašė: „Nors vargiai tikėtina – bent jau kol mes esame gyvi, – kad ši mokykla kada nors priims mergaites, pamaniau, kad jums, kaip eksoniečiui, tikriausiai patiktų leisti dukterį į Ekseterį. Nuoširdžiai dėkoju, kad suteikėte mano berniukui galimybę pirmą kartą padirbėti!“ Laiškelio pabaigoje buvo parašas: Džo O’Hara,’36 . Edis pagalvojo, jog labai ironiška, kad tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštieji – tada jo tėvas baigė Ekseterio mokyklą – yra būtent tie metai, kuriais Tedas vedė Merion.

Dar labiau ironiška tai, kad Ruta Koul visgi mokysis Ekseteryje, nors Mėtinis (bei daugelis kitų Ekseterio dėstytojų) tikrai manė, jog bendras berniukų ir mergaičių mokymas vargiai tikėtinas. Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų vasario dvidešimt septintą dieną kontrolės grupės nariai paskelbs, jog tų metų rudenį į Ekseterį bus priimamos ir mergaitės. Taigi Ruta iš Long Ailando iškeliaus į šlovingąjį internatą Niu Hampšyre; jai bus šešiolika. Devyniolikos ji baigs Ekseterio mokyklą su septyniasdešimt trečiųjų laida.

Tais metais Edžio motina, Dot O’Hara, atsiųs sūnui laišką, kuriame praneš, jog buvusio jo darbdavio duktė baigė mokyklą kartu su kitomis keturiasdešimt šešiomis mergaitėmis, kurios mokėsi tarp dviejų šimtų trisdešimt devynių berniukų. Tiesa, Dot Edžiui prisipažins, kad kontrastas tarp tų skaičių gali būti ir dar didesnis, nes keletą berniukų ji apsirikusi priskaičiavo prie mergaičių – tokie ilgi daugumos jų plaukai.

Iš tikrųjų: septyniasdešimt trečiųjų laida Ekseteryje demonstravo ilgaplaukių vaikinų madą; ilgų, tiesių, per vidurį perskirtų plaukų mados laikėsi ir mergaitės. Ruta tada irgi taip atrodė. Ji ir mokydamasi koledže nešios ilgus, tiesius, per vidurį perskirtus plaukus, tik vėliau, galiausiai pati pasijutusi jų savininke, nusikirps trumpai – taip, kaip visada norėjo (sakys Ruta), ne vien tam, kad supykdytų tėvą.

Septyniasdešimt trečiųjų vasarą, trumpam parvykęs į namus aplankyti tėvų, Edis O’Hara tik probėgomis peržvelgė Mėtinio jam įbruktą Rutos laidos albumą.

– Berods bus paveldėjusi mamos grožį, – pasakė Edžiui Mėtinis, nors iš tikrųjų to nežinojo. Niekada nebuvo sutikęs Merion. Mėtinis galėjo matyti tik Merion nuotrauką kokiame nors laikraštyje ar žurnale – maždaug tada, kai žuvo berniukai; šiaip ar taip, jo žodžiai patraukė Edžio dėmesį.

Geriau įsižiūrėjęs į mokyklą baigusios Rutos portretą, Edis nusprendė, kad ji panašesnė į Tedą. Ne vien dėl tamsių plaukų. Kaip ir Tedo, jos veidas buvo kampuotas, gana didelis atstumas tarp akių, mažytė burna ir masyvus smakras. Ruta atrodė neabejotinai patraukli, bet veikiau graži negu daili; puiki jos išvaizda buvo kone vyriška.

Tokį devyniolikmetės Rutos daromą įspūdį dar sustiprino tai, kad ji buvo nufotografuota su mokyklos skvošo komanda. Mergaičių skvošo komanda Ekseteryje susibūrė tik po metų; septyniasdešimt trečiaisiais Rutai leido žaisti berniukų komandoje, kur ji buvo pripažinta trečiąja. Žiūrėdamas į tą nuotrauką, tikrai galėjai palaikyti Rutą berniuku.

Vienintelė kita Rutos Koul nuotrauka septyniasdešimt trečiųjų metų Ekseterio albume buvo grupinis mergaičių portretas bendrabutyje, Benkroft Hole. Ruta ramiai šypsosi pačiame viduryje; atrodo patenkinta, bet vieniša.

Taigi probėgomis žvilgtelėjęs į Rutos nuotraukas Ekseterio albume, Edis ir toliau ją prisimins kaip „vargšą vaiką“, kurį paskutinį kartą matė miegantį tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų vasarą. Po dvidešimt dvejų metų Ruta Koul išleis pirmąjį romaną – jai tada bus dvidešimt šešeri. Edis O’Hara tą romaną skaitys būdamas trisdešimt aštuonerių; tik tada jis pripažins, kad Ruta, ko gero, panašesnė į Merion negu į Tedą. O kai Rutai bus keturiasdešimt vieneri, Edis pagaliau suvoks, kad Ruta panaši į Rutą – ne į Tedą ar Merion.

Tačiau kaip Edis O’Hara galėjo tai numatyti žiūrėdamas į marškinėlius, kurie penkiasdešimt aštuntųjų vasarą Rutai jau buvo mažoki? Tą akimirką Edis – kaip ir Merion – norėjo tik išvykti, o automobilis laukė. Šešiolikmetis įsitaisė pikapo kabinoje šalia Eduardo Gomeso; kai sodininkas atbulas važiavo iš kiemo, Edis svarstė, pamojuoti lauke tebestovinčiam Tedui ar ne. „Jeigu jis pamojuos, pamojuosiu ir aš“, – nusprendė Edis; jam rodėsi, jog Tedas tuoj mostelės marškinėliais, tačiau Tedas pasielgė dar impulsyviau.

Nespėjus Eduardui išsukti iš keliuko, Tedas staiga puolė į priekį ir sustabdė automobilį. Nors iš ryto oras buvo vėsokas, Edis – apsirengęs išvirkščiu medvilniniu Ekseterio megztiniu – sėdėjo iškišęs alkūnę pro atvirą kabinos langą. Tedas ją suspaudė ir tarė:

– Dėl Merion… yra dar kai kas, ką turėtum žinoti… Ji buvo sunkaus charakterio ir prieš tą avariją. Turiu galvoje, net jeigu avarija nebūtų įvykusi, Merion vis tiek būtų buvusi sunkiai sukalbama. Supranti, ką sakau, Edi?

Tedas tebespaudė Edžiui alkūnę, bet Edis negalėjo nei patraukti rankos, nei atsakyti. „Stabdo sunkvežimį tik tam, kad man pasakytų, jog Merion „sunkaus charakterio“?“ – galvojo Edis. Net šešiolikmečiui tie žodžiai neatrodė teisingi; tiesą sakant, jie nuskambėjo kaip neabejotinas melas. Tai buvo grynai vyriškas pasakymas. Taip vyrai, kurie manosi esą mandagūs, apibūdina savo buvusias žmonas. Taip vyras kalba apie moterį, kurios negali turėti – arba kuri staiga tapo nepasiekiama. Taip vyras kalba apie moterį, kai iš tikrųjų nori pasakyti visai ką kita – bet ką. Ir kai vyras taip kalba, tai visuomet skamba užgauliai, argi ne? Bet Edis nežinojo, ką atsakyti.

– Kai ką pamiršau – dar vieną dalyką… – tarė Tedas šešiolikmečiui. – Apie tą batą… – Jei Edis būtų galėjęs pajudėti, jis būtų užsidengęs ausis, tačiau vaikinas sėdėjo sustingęs kaip stulpas – lyg suparalyžiuotas. Dabar Edis suprato, kodėl Merion suakmenėjo vos jam užsiminus apie avariją. – Tai buvo krepšinio batelis,– toliau kalbėjo Tedas. – Timis juos vadino aulinukais.