Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Tedas, žinoma, norėjo ją sulaikyti, bet – juk girdėjai pasakymą „suakmenėjo“? – tą akimirką pasijuto visiškai suparalyžiuotas. Negalėjo pajudėti, negalėjo net šūktelėti. Taigi jis leido žmonai pačiai pamatyti, kad sūnaus batas paliktas su visa koja. Tik tada Merion pamažu suvokė, kad nebėra ir Timočio. Tokia ir yra… – kaip įpratęs užbaigė pasakojimą Tedas Koulas, – šios istorijos pabaiga.

– Išeikite, – tarė jam Edis. – Čia mano kambarys, bent jau iki ryto.

– Jau beveik rytas, – pasakė vaikinui Tedas. Jis atitraukė vieną užuolaidą, kad Edis matytų po truputį ryškėjančią blankią, tarytum negyvą šviesą.

– Išeikite, – pakartojo Edis.

– Tik nemanyk, kad pažįsti mane arba Merion, – tarė Tedas. – Tu mūsų nepažįsti – ypač nepažįsti Merion.

– Gerai, gerai, – atsakė Edis. Jis matė, kad kambario durys atidarytos; iš ilgo koridoriaus sklido įprasta neryški, pilkšva šviesa.

– Tik po Rutos gimimo Merion pradėjo su manimi kalbėti, – toliau pasakojo Tedas. – Turiu galvoje, kad ji anksčiau neištarė nė žodžio – nė vieno žodžio apie tą avariją. Tačiau kartą, kai Ruta jau buvo gimusi, Merion paprasčiausiai įėjo į mano darbo kambarį… juk žinai, kad ji išvis prie jo nesiartindavo… ir pasakė: „Kaip tu galėjai leisti man pamatyti Timio koją? Kaip galėjai ?“ Turėjau jai paaiškinti, kad tiesiog fiziškai neįstengiau pajudėti – kad buvau paralyžiuotas, suakmenėjęs. Bet ji tik pasakė: „Kaip tu galėjai ?“ Ir mudu daugiau niekada apie tai nešnekėjom. Aš mėginau, tačiau ji nešnekėjo.

– Būkite malonus, išeikite! – paprašė Edis.

Išeidamas Tedas tarė:

– Pasimatysime iš ryto, Edi.

Pro Tedo atidengtą lango pusę sklindančios blankios priešaušrio šviesos nepakako, kad Edis įžiūrėtų, kiek valandų; jis tik matė, kad ir jo laikrodis, ir riešas, ir visa ranka dabar sidabriškai pilkos lavono spalvos. Edis pasukiojo ranką, bet nepastebėjo jokio atspalvio skirtumo. Ir delnas, ir viršutinė plaštakos pusė buvo vienodi; tiesą sakant, tos pačios negyvos pilkos spalvos buvo ir visa jo oda, ir pagalvės, ir suveltos paklodės. Edis gulėjo atsimerkęs – laukė tikresnės šviesos. Pro langą žiūrėjo į dangų; dangus po truputį blyško. Prieš pat saulėtekį jis pasidarė šviesus kaip savaitės senumo mėlynė.

Edis neabejojo, kad Merion daug valandų šitaip žiūrėjo į priešaušrio šviesą. Gal ir dabar žiūri? Juk tikriausiai nemiega, kad ir kur būtų. Staiga Edis suvokė, ką nemiegodama mato Merion: šlapią sniegą, tirpstantį ant šlapio, juodo greitkelio, kurį turbūt ruožais buvo išmarginę šviesos atspindžiai; viliojančias neonines iškabas, siūlančias valgį, gėrimą ir pastogę (netgi visokias pramogas); nuolatos pro šalį slenkančius žibintus, lėtai rėpliojančius automobilius – visiems juk reikėjo pažiopsoti į avariją; besisukančius mėlynus policijos žiburėlius, mirksinčias geltonas avarinio sunkvežimio lempas ir ryškiai raudonas – greitosios pagalbos. Tačiau net ir tokiame sąmyšyje Merion pastebėjo tą batą!

„O, Tedai, žiūrėk – jam juk reikės bato“, – ji visada prisimins, kaip tai pasakė, šlubčiodama prie sumaigyto automobilio ir lenkdamasi žemyn.

Edis spėliojo, koks tai buvo batas. Be tos detalės jis mintyse nematė visos kojos. Gal slidžių batas? O gal senas teniso batelis, kurio Timočiui nebuvo gaila sušlapinti? Negalėdamas įvardyti to bato ar batelio – kad ir kas ten buvo, – Edis jo nematė, o nematydamas bato, nematė ir kojos. Jis negalėjo tos kojos net įsivaizduoti.

Edžiui pasisekė. Merion nebuvo tokia laiminga. Ji visada prisimins tą kraujo prisigėrusį batą; ši tiksli detalė niekada jai neleis pamiršti kojos.

Darbas pas poną Koulą

Tik todėl, kad nežinojo, koks tai buvo batas, Edis nejučiomis užmigo. Kai pabudo, pro atidengtą lango pusę švietė dar neaukštai pakilusi saulė; dangus buvo gaiviai mėlynas, be debesų. Edis atidarė langą, norėdamas pažiūrėti, ar šalta, – kelte bus vėsoka, jeigu kas nors pavėžės į Orient Pointą, – ir pastebėjo į kiemą įvažiavusį kažin kokį sunkvežimį. Tai buvo pikapas. Atvirame jo kėbule Edis matė dvi žoliapjoves – vieną panašią į traktoriuką, ant kurios gali sėdėti, o kitą paprastą, kurią eidamas stumi priešais; be to, ten gulėjo keletas grėblių, kauptukų bei kastuvų, daugybė įvairiausių purkštukų ir ilga, tvarkingai suvyniota žarna.

Tedas Koulas pats pjaudavo savo pievelę; o laistydavo tik tada, kai labai reikėdavo arba kai prisiruošdavo. Kadangi dėl Tedo ir Merion santykių atšalimo kiemas liko neužbaigtas, vargu ar jis buvo vertas visą dieną dirbančio sodininko dėmesio. Tačiau pikape sėdintis vyrukas atrodė kaip visą dieną dirbantis sodininkas.

Edis apsirengė ir nulipo į virtuvę; pro vieną iš virtuvės langų galės geriau matyti pikape sėdintį žmogų. Tedas, keistai žvalus ir jau išsiviręs puodelį kavos, pro langą vogčiomis žvilgčiojo į paslaptingąjį sodininką, kuris jam, beje, anaiptol neatrodė paslaptingas.

– Eduardas, – pašnibždėjo Edžiui Tedas. – Ką Eduardas čia veikia?

Dabar ir Edis pažino ponios Von sodininką, nors buvo jį matęs vos vieną kartą – ir labai trumpai, – kai Eduardas Gomesas piktai Edį nužvelgė, patogiai įsitaisęs ant kopėčių; vargšas žmogelis, su kuriuo vėliau buvo taip blogai pasielgta, tada rankiojo pornografijos skutus iš Vonų gyvatvorės.

– Gal ponia Von jį pasisamdė, kad jus nužudytų? – spėjo Edis.

– Ne, tik jau ne Eduardą! – tarė Tedas. – Bet gal kur nors matai ją? Nei kabinoje, nei kėbule berods nėra.

– Gal guli po sunkvežimiu? – garsiai mąstė Edis.

– Dėl Dievo meilės, aš nejuokauju, – pasakė vaikinui Tedas.

– Aš irgi, – tarė Edis.

Abu turėjo pakankamai priežasčių tikėti, jog ponia Von galėtų nužudyti, tačiau paaiškėjo, kad Eduardas Gomesas kieme vienas; sodininkas paprasčiausiai sėdėjo savo sunkvežimio kabinoje. Tedas su Edžiu matė iš Eduardo termoso kylantį garą, kai jis įsipylė kavos; sodininkas mandagiai laukė, kol patys namo gyventojai kaip nors jam parodys, kad jau atsibudo.

– Gal nueitum ir sužinotum, ko jam reikia? – paprašė Edžio Tedas.

– Tik ne aš, – atsakė Edis. – Aš išmestas… taip?

– Dėl Dievo meilės… bent jau eime kartu, – pasakė šešiolikmečiui Tedas.

– Verčiau pabūsiu prie telefono, – tarė Edis. – Jeigu jis turi ginklą ir jus nušaus, iškviesiu policiją.

Tačiau Eduardas Gomesas neatrodė ginkluotas; vienintelis sodininko ginklas buvo iš pažiūros nepavojingas popierėlis, kurį jis išsitraukė iš piniginės ir parodė Tedui. Tas pats purvinas, neįskaitomas čekis, iš kurio ponia Von padarė laivelį ir paleido į fontaną.

– Ji sakė, jog tai paskutinis čekis, – paaiškino Tedui Eduardas.

– Ji jus išmetė? – paklausė Tedas.

– Todėl, kad jus perspėjau, kai ji sėdo į automobilį, – tarė Eduardas.

– O, – Tedas spoksojo į bevertį čekį. – Neįmanoma net perskaityti, – pasakė Eduardui. – Tarytum būtų neužpildytas. – Po nuotykių fontane čekis buvo apsitraukęs žalsvomis išblukusio sepijų rašalo apnašomis.

– Tai nebuvo vienintelis mano darbas, – paaiškino sodininkas,– tačiau svarbiausias. Pagrindinis pajamų šaltinis.

– O, – tarė Tedas; jis atidavė Eduardui sepijų rašalu nudažytą čekį, ir sodininkas vėl oriai įsidėjo jį į piniginę. – Nežinau, ar teisingai jus suprantu, Eduardai, – pasakė Tedas. – Manote, kad išgelbėjote man gyvybę ir dėl to netekote darbo?