Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Manau, Merion ir dabar norėtų būti rašytoja, tačiau berniukų mirtis yra vienintelė jos tema. Turiu omenyje, kad tai vienintelė tema, nuolatos lendanti jai į galvą, bet ji negali apie tai rašyti.

– Nežinau, ar gerai tave suprantu, Edi, – pasakė Tedas. – Vadinasi… Merion pasisavina visas berniukų nuotraukas – ir visus negatyvus – ir iškeliauja, kad taptų rašytoja, nes berniukų mirtis yra vienintelė tema, nuolatos lendanti jai į galvą, nors ji negali apie tai rašyti. Taip… – tarė Tedas, – labai aišku, ar ne?

– Nežinau, – atsakė Edis. Kad ir kokią teoriją jie sukurtų apie Merion, ta teorija vis tiek turės trūkumų; niekas neužpildys visų spragų, kad ir ką apie ją žinotų ar sakytų. – Nepažįstu jos taip gerai, kad galėčiau spręsti.

– Paklausyk, Edi, ką tau pasakysiu, – tarė Tedas. – Aš irgi taip gerai jos nepažįstu.

Edis galėjo tuo patikėti, bet nenorėjo, kad Tedas jaustųsi nekaltas.

– Nepamirškite, kad iš tikrųjų ji palieka jus , – pasakė Tedui. – Ko gero, pakankamai gerai žinojo, koks jūs.

– Pakankamai gerai, kad galėtų tinkamai įvertinti… ar tai turėjai galvoje? O, žinoma! – pritarė Tedas. Jo gėrimo buvo likę mažiau negu pusė. Tedas čiulpė ledo kubelius ir spjaudė atgal į stiklinę; paskui vėl gėrė. – Bet ji palieka ir tave, ar ne, Edi? – paklausė šešiolikmečio. – Juk nesitiki, kad paskambins ir pakvies į pasimatymą?

– Ne, nesitikiu iš jos jokių žinių, – prisipažino Edis.

– Na… aš irgi, – tarė Tedas. Jis išspjovė dar keletą ledo kubelių. – Viešpatie, koks šlykštus gėrimas, – pasakė.

– Ar turite kokį Merion portretą? – staiga paklausė Edis. – Ar išvis ją piešėte?

– Seniai, labai seniai, – tarė Tedas. – Nori pažiūrėti? – Net prietemoje – šviesa į kiemą sklido tik pro virtuvės langus – Edis jautė Tedo nenorą.

– Žinoma, – atsakė Edis.

Jis nusekė paskui Tedą į vidų. Tedas spragtelėjo šviesos jungiklį prieškambaryje, ir netrukus jie jau stovėjo Tedo darbo kambaryje; po tamsaus kiemo fluorescencinės lempos virš galvų atrodė nenormaliai ryškios.

Iš viso buvo mažiau negu tuzinas Tedo pieštų Merion portretų. Iš pradžių Edis manė, kad jie nenatūraliai atrodo dėl tų dienos šviesos lempų.

– Tik šituos ir pasilikau, – lyg teisindamasis tarė Tedas. – Merion nemėgo pozuoti. – Edis iš karto suprato, kad Merion nenorėjo nusirengti, – nebuvo nė vieno akto. (Bent jau Tedas nebuvo nė vieno pasilikęs.) Piešiniuose, kur Merion sėdėjo su Tomu ir Timočiu, ji turėjo būti labai jauna, – nes labai maži buvo abu berniukai, – bet Edis nemanė, kad amžius daro kokią nors įtaką Merion grožiui. Be dailios išvaizdos, Tedas dar buvo vykusiai perteikęs Merion atitolimą. Ypač tuose piešiniuose, kuriuose sėdėjo viena, ji atrodė nuo visų atsiskyrusi, kone bejausmė.

Pagaliau Edis suvokė, kuo Merion portretai skiriasi nuo kitų Tedo piešinių, ypač nuo ponios Von portretų. Juose nebuvo nepasotinamo Tedo geidulingumo. Nors Merion portretai buvo piešti labai seniai, Tedas, matyt, jau tada jos nebegeidė. Todėl Merion ir neatrodė kaip Merion – bent jau Edžiui, kurio geismas buvo beribis.

– Gal kurio nors nori? Gali pasiimti, – tarė Tedas.

Edis nenorėjo; nė viename iš portretų Merion nebuvo ta, kurią jis pažinojo.

– Manau, jie turėtų atitekti Rutai, – atsakė Edis.

– Gera mintis! Tu pilnas gerų minčių, Edi.

Staiga jie abu atkreipė dėmesį į Tedo gėrimo spalvą. Apytuštėje stiklinėje dar likęs skystis buvo tokio paties sepijų atspalvio, kaip ir vanduo ponios Von fontane. Tamsioje virtuvėje Tedas paėmė ne tą ledo vonelę; į viskį prisikrovė sušalusio sepijų rašalo kubelių, ir šie spėjo gerokai aptirpti. Tedo lūpos bei liežuvis, netgi dantys, buvo tamsiai rudi.

Merion tai būtų patikę: Tedas, atsiklaupęs prieš klozetą pirmo aukšto tualete. Darbo kambaryje likęs Edis girdėjo, kaip jis vemia; šešiolikmetis nustebęs tebespoksojo į piešinius.

– Viešpatie… – tolydžio tampydamasis dejavo Tedas. – Viskas, daugiau jokių stiprių gėrimų… nuo šiol tik alus ir vynas. – Jis nė neužsiminė apie sepijų rašalą; Edžiui tai atrodė keista – juk nuo sepijų rašalo, ne nuo viskio, Tedui pasidarė bloga.

Tiesą sakant, Edžiui nebuvo labai svarbu, ar Tedas laikysis savo pažado. Tačiau šitaip atsikratydamas stipraus gėrimo, Tedas sąmoningai ar nesąmoningai reagavo į Merion perspėjimą, kad per daug nenusigertų. Tedas Koulas daugiau nebus baudžiamas už tai, kad vairavo girtas. Gal ir ne visuomet prie vairo sės blaivutėlis, bet niekada išgėręs nevairuos, kai su juo bus Ruta.

Deja, ėmęs saikingiau gerti, Tedas dar uoliau suksis apie moteris; ilgainiui paaiškės, kad merginėjimas pačiam Tedui pavojingesnis negu gėrimas.

Tačiau tuo metu atrodė, jog tai tinkama ilgos ir sunkios dienos pabaiga: Tedas Koulas atsiklaupęs vemia į klozetą. Edis išdidžiai palinkėjo Tedui labos nakties. Tedas, žinoma, negalėjo atsakyti, nes įsijautęs lupo ožius.

Edis dar patikrino, kaip Ruta, nė nenumanydamas, jog tas greitas žvilgtelėjimas į ramiai miegančią keturmetę bus paskutinis – jis jos nematys daugiau negu trisdešimt metų. Edis negalėjo žinoti, kad išvyks, Rutai dar neatsikėlus.

Jis manė, kad iš ryto atiduos jai tėvų dovaną ir pabučiuos atsisveikindamas. Bet Edis per daug manė. Nors ir nemažai patyręs su Merion, jis buvo tik šešiolikmetis, todėl deramai neįvertino emocinio tos akimirkos krūvio, – šiaip ar taip, anksčiau tokių akimirkų Edžiui išgyventi neteko. Taigi dabar, kai stovėjo keturmetės kambaryje ir žiūrėjo į ją miegančią, jam nebuvo sunku tikėtis, kad viskas bus gerai.

Mažai kas būna toks tariamai nepaveiktas tikrovės, koks atrodo miegantis vaikas.

Koja

Tai atsitiko priešpaskutinį rugpjūčio šeštadienį, tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntųjų metų vasarą. Maždaug trečią valandą ryto pasikeitė vėjas: pūtė nebe iš pietvakarių, o iš šiaurės rytų. Edis O’Hara miegamojo prieblandoje nebegirdėjo bangų mūšos; tik pietys atskraidindavo jūros ošimą net į Pasanidžo alėją. Edis suprato, jog dabar vėjas pučia iš šiaurės rytų, nes jam pasidarė šalta. Nors atrodė visai normalu paskutinę naktį Long Ailande jaustis kaip rudenį, Edis tiek neišsibudino, kad išliptų iš lovos ir uždarytų langus. Jis tik standžiau įsisupo į menkus apklotus, susirietė į kamuoliuką ir, kvėpuodamas sau į rieškučias, mėgino kaip nors įmigti.

Po kelių sekundžių, o gal minučių, Edis susapnavo, kad Merion miega su juo ir dabar išlipo iš lovos uždaryti langų. Jis ištiesė ranką, tikėdamasis užčiuopti šiltą vietą, kur ką tik gulėjo Merion, tačiau lova buvo šalta. Kažkas uždarė langus, ir netrukus Edis išgirdo, kaip užtraukiamos užuolaidos. Edis niekada neužtraukdavo užuolaidų; jis ir Merion buvo įkalbėjęs palikti jas atitrauktas. Jam patikdavo rausvoje priešaušrio šviesoje žiūrėti į miegančią Merion.

Net nakties gūdumoje – o trečia valanda ryto, ko gero, ir yra pats gūdžiausias laikas – kažin kokia dulsva šviesa skverbėsi į Edžio miegamąjį; šiaip ar taip, prieblandoje jis matė susiliejusius baldų kontūrus. Vos įžiūrima žąsiakaklė naktinė lempa metė blankų šešėlį ant lovos galvūgalio. Ir kambario durys, kurias jie visada palikdavo praviras, – kad Merion išgirstų, jei Ruta ją šauktų, – atrodė tarytum apvedžiotos niūria pilka šviesa. Tai buvo blausi naktinės lempelės šviesa, į ilgąjį koridorių sklindanti iš šeimininkų vonios, – netgi ta šviesa pasiekdavo Edžio miegamąjį, nes Rutos kambario durys irgi visada būdavo praviros.