Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Septynerius, beveik aštuonerius metus – kol mokysis koledže, iki pat magistratūros, bet ne ilgiau – Edis O’Hara bus neįspūdingai, tačiau nuoširdžiai pamaldus, nes nė kiek neabejos, jog tąkart tik Dievas ar kokia kita dangiška jėga neleido Tedui pamatyti „Ševio“, visą laiką, kol Edis su Ruta derėjosi dėl nuotraukos Peni Pirs rėmų dirbtuvėje, stovėjusio kitoje gatvės pusėje, šiek tiek įstrižai nuo knygyno. (Ką dar, jeigu ne tai, galima vadinti stebuklu?)

– Tai kur ji? – paklausė Tedas, kratydamas stiklinėje ledo kubelius.

– Nežinau, – atsakė Edis.

– Tu čia man nemeluok! – sušuko Tedas. Net nepadėjęs stiklinės, Tedas laisva ranka skėlė Edžiui antausį. Edis padarė kaip lieptas. Sugniaužė kumštį – truputį dvejodamas, nes dar niekada nebuvo niekam trenkęs. Paskui vožė Tedui Koului tiesiai į nosį.

– Jėzau! – suriko Tedas. Jis vaikščiojo ratais, laistydamas savo gėrimą. Šaltą stiklinę laikė prispaudęs prie nosies. – Dieve, aš tau tik pliaukšteliu ranka – delnu, – o tu kumščiu trenki man į nosį. Jėzau!

– Merion sakė, jog tai privers jus liautis, – paaiškino jam Edis.

– „Merion sakė“, – pakartojo Tedas. – Viešpatie, ką dar ji tau sakė?

– Kaip tik mėginu jums papasakoti, – tarė Edis. – Ji sakė, kad jums nebūtina prisiminti, ką aš pasakysiu, nes jos advokatas viską jums praneš.

– Jei Merion turi bent trupinėlį vilties prisiteisti Rutos globą, ji skaudžiai apsigaus! – šaukė Tedas.

– Ji nesitiki prisiteisti Rutos globos, – paaiškino Edis. – Net nemėgins.

– Ji tau tai sakė?

– Ji sakė viską, ką aš jums sakau, – tarė Edis.

– Kokia motina net nemėgina prisiteisti vaiko globos? – šaukė Tedas.

– To ji man nesakė, – prisipažino Edis.

– Jėzau… – pradėjo Tedas.

– Yra tik vienas dalykas dėl globos, – pertraukė jį Edis. – Turėsite žiūrėti, kad per daug nenusigertumėte. Jei vėl būsite nubaustas už tai, kad vairavote neblaivus, ko gero, neteksite Rutos globos. Merion nori žinoti, kad Rutai saugu važinėti su jumis…

– Kaip ji drįsta sakyti, kad Rutai nesaugu su manimi? – suriko Tedas.

– Neabejoju, kad advokatas jums tai paaiškins, – tarė Edis. – Aš tik sakau, ką Merion sakė man.

– Po vasaros, kurią Merion praleido su tavimi, kas jos klausys?– paklausė Tedas.

– Ji sakė, kad jūs taip sakysite, – tarė jam Edis. – Ji sakė, jog pažįsta keletą ponių Von, kurios mielai paliudys, jei to prireiks. Bet ji nemėgins prisiteisti Rutos globos. Aš tik sakau, jog turėsite būti atsargus dėl gėrimo.

– Gerai, gerai, – pasakė Tedas, gerdamas paskutinį gurkšnį. – Viešpatie! Kam jai prireikė pasiimti visas nuotraukas? Yra negatyvai. Galėjo pasiimti negatyvus ir pasidaryti sau kitas .

– Ji pasiėmė ir visus negatyvus, – tarė Edis.

– Špygą ji pasiėmė! – suriko Tedas. Jis kaip viesulas išlėkė iš darbo kambario, o Edis jam iš paskos. Negatyvai buvo laikomi kartu su nuotraukų originalais, sudėti gal į šimtą vokų rašomajame stale su atlenkiamu viršumi, nišoje tarp virtuvės ir valgomojo. Prie to rašomojo stalo Merion tvarkydavo sąskaitas. Dabar ir Tedas, ir Edis pamatė, kad nėra paties stalo.

– Tą dalį buvau pamiršęs, – prisipažino Edis. – Ji sakė, kad tai jos stalas – vienintelis baldas, kurį nori pasiimti.

– Nerūpi man jos sušiktas stalas! – rėkė Tedas. – Bet ji negali pasiimti ir nuotraukų, ir negatyvų. Jie ir mano sūnūs, ne tik jos!

– Ji sakė, kad jūs taip sakysite, – tarė Edis. – Ji sakė, kad jūs Rutos norėjote, o ji ne. Dabar jūs turite Rutą. Ji turi berniukus.

– Man turėtų atitekti pusė nuotraukų, dėl Dievo meilės! – šaukė Tedas. – Viešpatie… o kaip Ruta? Argi Rutai nepriklauso pusė nuotraukų?

– Apie tai Merion nesakė nieko, – prisipažino Edis. – Manau, kad advokatas paaiškins.

– Merion toli nenubėgs, – tarė Tedas. – Net automobilis yra mano vardu – abu automobiliai mano vardu.

– Advokatas jums praneš, kur yra „Mersedesas“, – pasakė jam Edis. – Merion nusiųs raktelius advokatui, ir advokatas jus informuos, kur paliktas automobilis. Ji sakė, kad automobilio jai nereikia.

– Bet prireiks pinigų, – su pagieža tarė Tedas. – Ką ji darys dėl pinigų?

– Ji sakė, kad advokatas jums praneš, kiek jai reikia pinigų, – paaiškino Edis.

– Viešpatie! – tarė Tedas.

– Jūs, šiaip ar taip, ketinote išsituokti, ar ne? – paklausė jo Edis.

– Čia Merion klausimas ar tavo? – nesuprato Tedas.

– Mano, – prisipažino Edis.

– Verčiau nenukrypk nuo to, ką tau liepė pasakyti Merion, Edi.

– Ji man neliepė paimti nuotraukos, – tarė Edis. – Tai buvo Rutos sumanymas, ir mano. Pirma apie nuotrauką pagalvojo Ruta.

– Puikus sumanymas, – pagyrė Tedas.

– Aš galvojau apie Rutą, – pasakė jam Edis.

– Žinau… ačiū, – tarė Tedas.

Paskui jie akimirką patylėjo. Girdėjo, kaip Ruta be perstojo kankina auklę. Tuo metu atrodė, kad Alisa palūš greičiau negu Ruta.

– O šita? Papasakok! – reikalavo keturmetė. Tedas su Edžiu suprato, jog Ruta pirštu rodo kurį nors kabliuką; vaikas norėjo, kad auklė papasakotų dingusios nuotraukos istoriją. Alisa, be abejo, negalėjo prisiminti, kuri nuotrauka kabėjo būtent ant to Rutos rodomo kabliuko. Šiaip ar taip, daugumos istorijų Alisa nežinojo.– Papasakok! O šita? – vėl klausė Ruta.

– Atleisk, Ruta. Aš nežinau, – teisinosi Alisa.

– Šitoje Tomas su aukšta skrybėle, – piktai pasakė Ruta. – Timotis mėgina pasiekti Tomo skrybėlę, bet negali, nes Tomas stovi ant kamuolio.

– O, tu prisimeni, – tarė Alisa.

„Ar ilgai Ruta prisimins?“ – galvojo Edis. Jis žiūrėjo, kaip Tedas vėl taisosi gėrimą.

– Timotis paspyrė kamuolį, ir Tomas nukrito, – toliau pasakojo Ruta. – Tomas labai supyko ir pradėjo muštis. Tomas visada laimėdavo muštynes, nes Timotis buvo mažesnis.

– Nuotraukoje buvo muštynės? – paklausė Alisa.

Netikęs klausimas; Edis tai suprato iš karto.

– Ne, kvaile! – suklykė Ruta. – Muštynės buvo po nuotraukos!

– A, – tarė Alisa. – Atsiprašau…

– Nori išgerti? – paklausė Tedas Edžio.

– Ne, – atsakė Edis. – Reikėtų nuvažiuoti į nuomojamą butą ir pažiūrėti, gal Merion ką nors paliko ten.

– Gerai sugalvojai, – tarė Tedas. – Tu ir vairuosi.

Iš pradžių niūriame bute virš garažo jie nerado nieko. Merion buvo pasiėmusi keletą ten laikytų drabužių; Edis žinojo, kur ji padėjo rausvą kašmyro megztinį ir alyvų spalvos liemenėlę bei prie jos priderintas kelnaites, – jis visuomet jausis už tai dėkingas. Iš nuotraukų, kurias Merion vasarai buvo nuvežusi į nuomojamą butą, dabar kabėjo tik viena. Merion paliko mirusių berniukų portretą virš lovos: Tomas ir Timotis pagrindinio mokyklos korpuso tarpduryje, ant vyrystės slenksčio – paskutiniais metais Ekseteryje.

HVC VENITE PVERI VT VIRI SITIS.

„Ateikite čia berniukai… – tada pašnibždomis išvertė Merion – … ir tapkite vyrais.“

Ta nuotrauka žymėjo Edžio lytinio įšventinimo vietą. Prie stiklo lipnia juostele buvo priklijuota laiškinio popieriaus skiautė. Merion ranka aiškiai parašyta:

Edžiui

– Tau? – sušuko Tedas. Jis nuplėšė popieriaus skiautę nuo stiklo. Paskui nagu ėmė krapštyti juostelės likučius. – Tikrai ne tau, Edi. Jie mano sūnūs – tai vienintelė man likusi jų nuotrauka!

Edis nesiginčijo. Lotyniškus žodžius jis puikiai prisiminė ir be nuotraukos. Be to, dar dvejus metus turėjo mokytis Ekseteryje; žinojo, kad gana dažnai vaikščios pro tas duris, po tuo užrašu. O Tomo ir Timočio portreto jam nereikėjo; ne juos norėjo prisiminti. Merion jis nepamirš ir be jų; be jų ją ir pažino, nors mirusių berniukų buvimas, be abejo, buvo juntamas.