Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Edis tikriausiai buvo Rutos amžiaus, kai ponas Vilmotas baigė Ekseterio mokyklą, bet gal ponas Vilmotas prisimins Edžio tėvą? Kiekvienas eksonietis turėjo būti bent jau girdėjęs apie Mėtinį O’Harą! Kita vertus, ar tokio ryšio su Ekseteriu pakanka, kad žmogus vežtų jį į Orient Pointą? Edis abejojo. Vis dėlto pamanė, jog reikia tam Persiui Vilmotui paskambinti, – bus puiki pamoka ir proga paerzinti tėvą. Edis bent jau patirs malonumą, Mėtiniui sakydamas: „Klausyk, skambinau visiems Hamptonuose gyvenantiems eksoniečiams ir maldavau , kad pavėžėtų iki kelto, bet nė vienas nesutiko!“

Tačiau nulipęs žemyn, prie telefono, Edis žvilgtelėjo į virtuvės laikrodį. Buvo beveik vidurnaktis; atrodė protingiau paskambinti ponui Vilmotui ryte. Užtat tėvams, nors ir taip vėlai, Edis skambino nedvejodamas; trumpai pasikalbėti su tėvu jis galėdavo tik tada, kai tėvas būdavo mieguistas. Šįkart Edis norėjo kalbėtis trumpai. Netgi mieguistas, Mėtinis greitai susijaudindavo.

– Viskas gerai, tėti. Ne, nieko neatsitiko, – pasakė Edis. – Tik norėjau paprašyti, kad tu arba mama rytoj būtumėt namuose, jei kartais paskambinčiau. Jei kas pavėžės mane iki kelto, paskambinsiu prieš išvykdamas.

– Ar tave išmetė? – paklausė Mėtinis. Edis girdėjo, kaip tėvas šnabžda motinai: – Čia Edvardas… ko gero, jį išmetė!

– Ne, manęs neišmetė, – pamelavo Edis. – Tiesiog baigiau darbą.

Mėtinis, savaime suprantama, ėmė postringauti – apie tai, jog niekada nemanė, kad tokį darbą galima kada nors „baigti“. Be to, Mėtinis apskaičiavo, jog iš Ekseterio į Niu Londoną jis keliaus trisdešimčia minučių ilgiau, negu Edis iš Sagaponako į Orient Pointą – ir keltu į Niu Londoną.

– Tuomet aš paprasčiausiai palauksiu tavęs Niu Londone, tėti.

Puikiai žinodamas, koks yra Mėtinis, Edis neabejojo, kad – netgi iš anksto neįspėtas – jis jau lauks prieplaukoje Niu Londone. Be to, tėvas pasiims ir mamą; ji bus jo „šturmanė“.

Pakalbėjęs su tėvu, Edis išėjo į kiemą. Norėjo pabėgti nuo iš viršaus sklindančio murmėjimo – ten Tedas su Ruta toliau vienas kitam pasakojo istorijas apie dingusias nuotraukas, – kurias prisiminė ir kurias įsivaizdavo. Kiemo vėsoje jų balsus užgožė svirplių bei medvarlių kakofonija ir tolimas bangų mūšos aidas.

Vienintelis Edžio atsitiktinai nugirstas tikras ginčas tarp Tedo ir Merion vyko kaip tik ten, tame erdviame, tačiau nesutvarkytame kieme. Merion jį pavadino „besivystančiu kiemu“, bet iš tikrųjų tai buvo kiemas, apleistas dėl nesutarimų ir neryžtingumo. Tedas norėjo baseino. Merion sakė, kad baseinas būtų nereikalingas Rutos paikinimas, be to, vaikas gali jame nuskęsti.

– Tik jau ne turėdama šitiek auklių! – ginčijosi Tedas, tačiau Merion užuominą apie aukles suprato kaip priekaištą, kad ji bloga motina.

Dar Tedas norėjo lauke įsirengti dušą – netoli nuo daržinėje esančios skvošo salės, bet pakankamai arti prie baseino, kad vaikai, grįžę iš paplūdimio, prieš lipdami į vandenį galėtų nusiplauti smėlį.

– Kokie vaikai? – paklausė Merion.

– Juo labiau prieš eidami į namus, – pridūrė Tedas. Smėlio namuose jis nepakentė. Į paplūdimį Tedas neidavo; nebent žiemą, po audrų. Tada mėgdavo pažiūrėti, ką bangos išmetė į krantą; kartais kai ką parsinešęs piešdavo. (Kokį vandens nugludintą keistos formos pagaliuką; krabo šarvą; rają su baisiu tarytum Helovino kaukė snukiu ir spygliuota uodega; negyvą kirą.)

Merion į paplūdimį eidavo tik tada, kai to norėdavo Ruta, ir tik savaitgaliais – arba jei tą dieną dėl kokios nors priežasties nebūdavo vaiką paprastai ten nuvedančios auklės. Merion nemėgo ilgai kepti saulėje; paplūdimyje ji užsivilkdavo marškinius ilgomis rankovėmis. Su beisbolo kepuraite ir saulės akiniais – taigi niekas ir nepažindavo, kas ji tokia, – Merion sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip Ruta viena žaidžia prie vandens. „Ne kaip motina, greičiau kaip auklė, – kartą, kalbėdama su Edžiu, save paplūdimyje apibūdino Merion. – Kaip žmogus, kuriam vaikas rūpi dar mažiau negu gerai auklei“, – pasakė Merion.

Tedas norėjo, kad lauke būtų ne viena, o daugiau dušo galvučių; kad jis galėtų apsiprausti kartu su skvošo varžovu – „kaip persirengimo kambaryje“, – paaiškino Tedas. – Ir visi vaikai tada praustųsi drauge.

– Kokie vaikai? – pakartojo Merion.

– Na, gal Ruta su aukle, – atsakė Tedas.

Pievelė kol kas nesutvarkytame kieme buvo užleidusi vietą aukštai žolei ir saulutėms. Tedas nusprendė, jog reikėtų daugiau pievelės. Ir kokios nors užtvaros, „kad kaimynai nematytų mūsų baseine“.

– Kokie kaimynai? – paklausė Merion.

– Kada nors čia tikrai bus daugiau kaimynų, – pasakė jai Tedas. (Jis neklydo.)

Tačiau Merion norėjo kitokio kiemo. Ji mėgo aukštą žolę, ir saulutes; dar daugiau laukinių gėlių būtų atitikę jos skonį. Jai atrodė gražus neprižiūrimas sodas. Gal gerai būtų vynmedžių pavėsinė, bet kad vynuogienojai raitytųsi kur pakliūva. O pievelės reikėtų mažiau, ne daugiau – ir daugiau gėlių, bet ne mandrų.

– „Mandrų“… – su panieka tarė Tedas.

– Baseinai – tai jau mandrumas, – paaiškino Merion. – O jeigu bus daugiau pievelės, atrodys kaip stadionas. Kam mums reikia stadiono? Nejaugi Ruta mėtys arba spardys kamuolį su visa komanda?

– Tu norėtum daugiau pievelės, jei būtų gyvi berniukai, – pasakė jai Tedas. – Berniukai mėgo žaisti su kamuoliu.

Tuo viskas ir baigėsi. Kiemas liko koks buvęs – jei ne „besivystantis“, tai bent jau neužbaigtas.

Tamsoje, klausydamasis svirplių, medvarlių bei tolimo bangų plakimosi į krantą, Edis įsivaizdavo, koks bus šis kiemas. Ledo kubelių barškėjimą Tedo stiklinėje išgirdo anksčiau, negu pamatė patį Tedą, o Tedas pamatė jį.

Pirmame namo aukšte nedegė nė viena lempa, šviesa sklido tik iš viršutinio koridoriaus bei svečių miegamojo, kur ją buvo palikęs Edis, ir dar iš šeimininkų vonios kambario, kur blausiai žibėjo kaip visuomet Rutai uždegta naktinė lempelė. Edis stebėjosi, kaip Tedui pavyko susitaisyti gėrimą tamsioje virtuvėje.

– Ruta užmigo? – paklausė Edis.

– Pagaliau, – tarė Tedas. – Vargšas vaikas. – Jis toliau purtė stiklinėje ledo kubelius; ir siurbė gėrimą. Paskui Tedas trečią kartą pasiūlė Edžiui išgerti, o Edis atsisakė.

– Nors alaus, dėl Dievo meilės! – tarė Tedas. – Viešpatie… tu tik pažiūrėk, koks kiemas!

Edis nusprendė išgerti alaus. Šešiolikmetis dar niekada nebuvo jo gėręs. Jo tėvai ypatingomis progomis pietaudami gerdavo vyną, Edžiui irgi leisdavo paragauti. Vynas Edžiui nepatiko.

Alus buvo šaltas, bet kartus – Edis viso neišgėrė. Bet ėjimas prie šaldytuvo jo atnešti bei šviesos įjungimas virtuvėje (jis ją ten ir paliko) sutrikdė Tedo minčių eigą. Tedas pamiršo, kad kalbėjo apie kiemą; dabar jis vėl galvojo apie Merion.

– Negaliu patikėti, kad ji nenori globoti tikros savo dukters, – tarė Tedas.

– Nežinau, ar čia tiksliai pasakyta, – paaiškino Edis. – Tai nereiškia, kad ji iš tikrųjų nenori Rutos. Merion tiesiog nenori būti bloga motina – ji mano, kad nesugebėtų.

– Kokia motina palieka savo dukterį? – paklausė vaikino Tedas. – Tik pamanyk – „nesugebėtų“!

– Ji sakė, kad kadaise norėjo būti rašytoja.

– Merion ir yra rašytoja – tik nerašo, – tarė Tedas.

Merion buvo Edžiui sakiusi, jog negalėjo pasikliauti savo slapčiausiomis mintimis, nes visą laiką mąstė tik apie berniukų mirtį. Edis atsargiai tarė Tedui: