Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Žinoma, nuotrauka jūsų, – tarė Edis.

– Kurgi ne, šikniau! Kaip jai apskritai šovė į galvą mintis dovanoti ją tau?

– Nežinau, – sumelavo Edis. Tądien „nežinau“ buvo visų atsakymas į visus klausimus.

Taigi Ekseterio tarpduryje stovinčių Tomo ir Timočio nuotrauka atiteko Tedui. Tai buvo geresnis mirusių berniukų portretas negu tas dalinis atvaizdas – tik jų kojos, – dabar kabantis Rutos kambaryje. Tedas sūnų nuotrauką pasikabins savo miegamajame, ant vieno iš daugybės atidengtų kabliukų.

Kai Tedas su Edžiu ėjo iš aptriušusio nuomojamo buto, Edis pasiėmė ir kelis ten buvusius savo daiktus – norėjo susipakuoti. Laukė, kol Tedas lieps jam išvykti; Tedas gana mandagiai tai pasakė automobilyje, kai jiedu važiavo namo:

– Kas rytoj – šeštadienis? – paklausė.

– Taip, šeštadienis, – atsakė Edis.

– Noriu, kad rytoj iš čia dingtum. Vėliausiai iki sekmadienio,– tarė Tedas.

– Gerai, – atsakė Edis. – Man tik reikia, kad kas pavėžėtų iki kelto.

– Alisa tave pavėžės.

Edis nusprendė, kad bus protingiau Tedui nesakyti, jog Merion irgi manė, kad Alisa – tinkamiausias žmogus, galintis jį nuvežti į Orient Pointą.

Kai jie parvažiavo į namus Pasanidžo alėjoje, Ruta su ašaromis akyse buvo jau užmigusi – be to, atsisakiusi vakarieniauti, – o Alisa tyliai verkė viršutiniame koridoriuje. Kaip koledžo studentė, auklė atrodė tokios padėties pernelyg sugniuždyta. Edis ypatingos užuojautos Alisai nejautė; ji buvo snobė, dėl tariamo savo pranašumo tuoj pat ėmusi žiūrėti į jį iš aukšto. (Vienintelis Alisos pranašumas buvo tas, kad ji keleriais metais už Edį vyresnė, ne šešiolikmetė.)

Tedas padėjo Alisai nulipti laiptais ir davė švarią nosinę, kad išsišnypštų nosį.

– Atleiskite, kad užkroviau visa tai jums, Alisa, – pasakė Tedas koledžo studentei, bet ši nenurimo.

– Mano tėvas paliko mamą, kai buvau maža, – šnirpščiojo Alisa. – Taigi aš išeinu. Viskas – aš išeinu. Gal ir jums pakaks padorumo išeiti, – pridūrė, žiūrėdama į Edį.

– Išeiti man jau per vėlu, Alisa, – tarė Edis. – Mane ką tik išmetė.

– Nė nenumaniau, kad jūs tokia pranaši asmenybė, Alisa, – pasakė merginai Tedas.

– Alisa visą vasarą buvo už mane pranašesnė , – tarstelėjo Edis. Pačiam Edžiui nepatiko ši vidinės jo permainos ypatybė; jis ne tik pajuto savo galią ir atrado balsą, bet ir pasidarė savotiškai žiaurus, koks tikrai nebuvo anksčiau.

– Moraliai , Edi, aš už tave pranašesnė – tiek tai jau žinau, – pasakė jam auklė.

– Moraliai pranašesnė, – pakartojo Tedas. – Čia tai bent sąvoka! O tu ar nesijauti „moraliai pranašesnis“, Edi?

– Už jus – taip, – atsakė vaikinas.

– Matote, Alisa? – tarė Tedas. – Kiekvienas jaučiasi už ką nors „moraliai pranašesnis“! – Edis tik dabar suprato, jog Tedas jau girtas.

Alisa verkdama išėjo. Edis su Tedu žiūrėjo, kaip ji važiuoja tolyn.

– Ji turėjo pavėžėti mane iki kelto, – pabrėžtinai tarė Edis.

– Vis tiek noriu, kad rytoj iš čia dingtum, – pasakė jam Tedas.

– Gerai, – neprieštaravo Edis. – Tik pėsčias į Orient Pointą nenueisiu. O jūs manęs vežti negalite.

– Esi pakankamai apsukrus – susirasi, kas tave pavėžės, – tarė Tedas.

– Berods susirasti, kas paveža, puikiai sekasi jums, – atsakė Edis.

Jie galėjo taip tuščiai erzintis visą naktį – o lauke dar net nebuvo sutemę. Ruta užmigo gerokai per anksti. Tedas garsiai svarstė, kad gal reikėtų ją pažadinti ir kaip nors įkalbėti pavalgyti. Bet kai ant pirštų galų nuėjo į jos kambarį, mergytė darbavosi prie savo molberto; ji buvo arba jau pabudusi, arba išvis nemiegojusi, tik apgavusi Alisą.

Kaip keturmetės, Rutos piešiniai atrodė labai geri. Tačiau ar tai jos talento požymis, ar tik tėvo pastangų rezultatas, – Tedas ją pamokė, kaip piešti kai kurias detales, pirmiausia veidus, – spręsti dar buvo per anksti. Ji neabejotinai mokėjo piešti veidus; tiesą sakant, Ruta tik veidus ir piešdavo. (Suaugusi ji išvis nieko nepieš.)

O dabar mergytė piešė neįprastus daiktus: figūras iš pagaliukų, gremėzdiškas ir neužbaigtas, kokias paprastai piešia neįgudę ketverių metų vaikai. Figūros buvo trys, nupieštos tikrai nekaip, su beveidėmis, neišraiškingomis, ovaliomis kaip melionai galvomis. Virš jų, o gal už jų – žiūrėdamas negalėjai suprasti – dunksojo keli dideli kauburiai, tarytum kalnai. Bet Ruta juk augo tarp bulvių laukų ir vandenyno, čia viskas buvo lėkšta.

– Ar čia kalnai, Ruti? – paklausė Tedas.

– Ne! – suklykė mergytė. Ji norėjo, kad ir Edis ateitų pažiūrėti. Tedas jį pašaukė.

– Ar čia kalnai? – paklausė Edis, žiūrėdamas į piešinį.

– Ne! Ne! Ne! – verkė Ruta.

– Ruti, mieloji, neverk. – Tedas parodė į beveides figūras iš pagaliukų. – Kas šitie žmonės, Ruti?

– Numirėliai, – paaiškino jam Ruta.

– Norėjai pasakyti, jog tai mirę žmonės, Ruti?

– Taip, numirėliai, – pakartojo mergytė.

– Matau – skeletai, – pasakė tėvas.

– Kur jų veidai? – paklausė Edis keturmetės.

– Numirėliai neturi veidų, – tarė Ruta.

– Kodėl ne, mieloji? – paklausė Tedas.

– Nes jie palaidoti. Jie po žeme, – pasakė jam Ruta.

Tedas parodė į kauburius, kurie buvo ne kalnai.

– Tai čia žemė, taip?

– Taip, – pasakė Ruta. – Numirėliai yra po ja.

– Suprantu, – tarė Tedas.

Pirštu bedusi į vidurinę figūrą su ovalia kaip melionas galva, Ruta pasakė:

– Čia mamytė.

– Tačiau tavo mamytė nenumirė, meilute, – tarė Tedas. – Mamytė ne numirėlė.

– O čia Tomas, čia – Timotis, – rodydama į kitus skeletus, toliau aiškino Ruta.

– Ruti, mamytė nenumirė – ji tik išvyko.

– Čia mamytė, – vėl rodydama į vidurinį skeletą, pakartojo Ruta.

– Gal norėtum karšto sumuštinio su sūriu ir bulvių šiaudeliais? – paklausė Edis.

– Ir su pomidorų padažu, – atsakė Ruta.

– Gerai sugalvojai, Edi, – tarė Tedas šešiolikmečiui.

Bulvių šiaudeliai buvo šaldyti, pirma reikėjo gerai įkaitinti orkaitę, o girtas Tedas niekaip nerado skardos, kurioje paprastai kepdavo karštus sumuštinius; visgi visi trys tą apgailėtiną patiekalą šiaip taip suvalgė – išgelbėjo pomidorų padažas. Paskui Edis plovė indus, o Tedas mėgino paguldyti Rutą. „Tokiomis aplinkybėmis galima sakyti, kad vakarienė praėjo kultūringai“, – galvojo Edis klausydamasis, kaip Ruta su tėvu vaikšto po visą antrą aukštą ir vienas kitam pasakoja apie dingusias nuotraukas. Tarpais Tedas kai ką prikurdavo – bent jau Edis nebuvo matęs tokių nuotraukų, apie kokias girdėjo jį šnekant, – tačiau Ruta tarytum neprieštaravo. Ji ir pati porą nuotraukų išgalvojo.

Kada nors, kai nebeprisimins daugelio nuotraukų, jai teks išsigalvoti beveik viską. Ir Edis, kai jau seniai bus bemaž visas pamiršęs, mėgins jas išsigalvoti. Tik Merion niekada nereikės išsigalvoti Tomo ir Timočio. Ruta, žinoma, netrukus išmoks išsigalvoti ir motiną.

Visą laiką, kol Edis krovėsi daiktus, Ruta su Tedu vaikščiojo ir kalbėjosi apie nuotraukas – tikras ir įsivaizduojamas. Edžiui buvo sunku sutelkti dėmesį į neatidėliotiną problemą. Kas pavėžės jį iki kelto Orient Pointe? Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių sąrašo; vėliausiai prirašytas keturiasdešimt šeštųjų laidos auklėtinis, kažkoks Persis S. Vilmotas, gyveno netoliese esančiame Veinskote.