Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Vieną širdį gniaužiančią akimirką Edžiui šmėstelėjo mintis, jog prie tamsiai žalio „Saabo“ vairo – Merion, bet įvažiavęs į kiemą jis pamatė, kad ponia Muntsjė visgi ne tokia panaši į Merion, kaip jam pasirodė. Tik vieną akimirką Edis tikėjosi, kad Merion apsigalvojo. „Ji nepaliks Rutos, – pamanė jis, – nepaliks manęs. “ Tačiau ponia Muntsjė buvo ne Merion, o ponios Muntsjė duktė, Glori, neatrodė panaši į Alisą – tą gražiąją auklę, koledžo studentę, kurios Edis nekentė. (Edis jau buvo padaręs skubotą išvadą, kad Glori yra Alisa.) Dabar Edis suvokė, jog tai tik šiaip moterų kompanija, parvežusi Tedą namo. Vaikinas mėgino atspėti, kuri iš jų patraukė Tedo dėmesį, – tik jau ne ta ant užpakalinės sėdynės.

Kai tamsiai žalias „Saabas“ lėtai išvažiavo į gatvę, Edis iš nekaltos šiek tiek suglumusio Tedo veido išraiškos akimirksniu suprato, kad jis dar nežino, jog Merion nebėra.

– Tėti! Tėti! – sušuko Ruta. – Nori pamatyti mano siūlus? Čia keturi galiukai. Turiu ir šašą. Parodyk tėčiui šašą! – pasakė keturmetė Edžiui, ir tas padavė Tedui voką.

– Čia mano pirštų atspaudai, – paaiškino mergytė tėvui, įsistebeilijusiam į pomidorų padažo dėmes ant popierinės servetėlės.

– Atsargiai, kad vėjas nenupūstų šašo, – perspėjo Edis Tedą. Šašas buvo toks mažas, kad Tedas į jį žiūrėjo net neišėmęs iš voko.

– Tai tikrai puiku, Ruti, – tarė Rutos tėtis. – Vadinasi… buvote nuvažiavę pas gydytoją, kad išimtų siūlus? – paklausė jis Edžio.

– Ir dar buvome paplūdimyje, ir valgėme priešpiečius, – pasakė Ruta tėvui. – Aš valgiau karštą sumuštinį su sūriu ir bulvių šiaudelius su pomidorų padažu. Ir Edis man parodė mano pirštų atspaudus. Aš visada turėsiu šitą savo randą.

– Gerai, Ruti. – Tedas žiūrėjo, kaip Edis iš „Ševio“ išima paplūdimio krepšį. Ant viršaus buvo laiškinio popieriaus lapai iš Sauthamptono rėmų dirbtuvės – penkiasdešimt aštuntųjų vasaros istorija, Edžio parašyta Peni Pirs. Kai pats Edis pamatė tuos lapelius, jam į galvą šovė nebloga mintis. Jis atidarė „Ševio“ bagažinę ir išėmė naujai įrėmintą Paryžiuje nufotografuotos Merion atvaizdą. Vis labiau nuogąstaudamas, Tedas akimis sekė kiekvieną Edžio judesį.

– Kaip matau, pagaliau atidavė nuotrauką, – tarstelėjo Tedas.

– Mes pasiėmėm kojas , tėti! Nuotrauka jau visai sutaisyta, – pasakė Ruta.

Tedas pakėlė dukterį ir, laikydamas ant rankų, pabučiavo į kaktą:

– Tavo plaukai pilni smėlio, be to, reikia išskalauti sūrų vandenį. Turėsi išsimaudyti vonioje, Ruti.

– Bet ne su šampūnu! – proverksmiais paprašė Ruta.

– Taip, Ruti, – reikės ir šampūno.

– Bet aš nemėgstu šampūno – nuo jo pradedu verkti! – sušuko Ruta.

– Na… – Ir Tedas, kaip visada, nutilo. Negalėjo atitraukti akių nuo Edžio. Edžiui jis pasakė: – Šįryt gana ilgai tavęs laukiau. Kur buvai?

Edis atkišo jam lapelius, kuriuose buvo viską surašęs Peni Pirs:

– Ponia rėmų dirbtuvėje prašė manęs tai parašyti, – tarė Edis.– Norėjo, kad raštu jai paaiškinčiau, kodėl be tos nuotraukos iš dirbtuvės neišeisiu.

Tedas lapelių neėmė, tačiau pastatė Rutą ant žemės ir išpūtęs akis žiūrėjo į savo paties namą:

– Kur Alisa? – paklausė Edžio. – Argi ne Alisa čia būna po pietų? Kur ta auklė? Kur Merion?

– Aš išmaudysiu Rutą, – atsakė jam Edis. Šešiolikmetis vėl mėgino paduoti Tedui lapelius. – Geriau paskaitykite, – pasakė Edis.

– Atsakyk man, Edi.

– Pirma paskaitykite, – tarė Edis. Jis pakėlė Rutą ir jau nešėsi namų link, paplūdimio krepšį persimetęs per petį. Rutą laikė viena ranka, nes kitoje turėjo Merion ir kojų nuotrauką.

– Dar niekada Rutos nemaudei, – suriko Tedas jam pavymui.– Tu nežinai, kaip ją maudyti!

– Kaip nors suprasiu. Ruta man pasakys, – šūktelėjo Edis. – Paskaitykite.

– Gerai jau, gerai, – tarė Tedas. Ir ėmė garsiai skaityti: – „Ar įsivaizduojate Merion Koul?“ Ei! Kas čia dabar?

– Tai vienintelis geras mano rašinys per visą vasarą, – atsakė Edis, nešdamas Rutą į vidų. Viduje Edis susimąstė, kaip čia įkėlus Rutą į vonią – į bet kurią namuose esančią vonią, – kad ji nepastebėtų, jog nebėra mirusių brolių nuotraukų.

Skambėjo telefonas. Edis tikėjosi, jog tai Alisa. Nepaleisdamas Rutos, jis pakėlė ragelį virtuvėje. Virtuvėje visuomet buvo ne daugiau kaip trys ar keturios Tomo ir Timočio nuotraukos; Edis vylėsi, jog Ruta nepamatys, kad jų nebėra. Be to, skubėdamas prie skambančio telefono, prieškambarį jis perbėgo su Ruta ant rankų. Ruta galėjo ir nepastebėti tamsesnių neišblukusių tapetų kvadratėlių; ant plikų sienų keistai atrodė Merion palikti paveikslų kabliukai.

Skambino Alisa. Edis jai liepė ateiti tuoj pat. Paskui persimetė Rutą per petį ir – tvirtai ją laikydamas – užbėgo laiptais į viršų:

– Bėgte į vonią! – šaukė Edis. – Į kurią vonią nori? Į mamytės ir tėčio, į mano vonią, į kurią nors kitą…

– Į tavo! – suspiegė Ruta.

Jis pasuko į ilgą viršutinį koridorių ir nustebo pamatęs, kaip aiškiai sienų fone išsiskiria nelemti kabliukai. Kai kurie buvo juodi; kiti aukso arba sidabro spalvos. Visi kažkokie bjaurūs. Tarytum namą būtų užpuolę metaliniai vabalai.

– Ar matei? – paklausė Ruta.

Tačiau Edis, vis dar bėgte, įnešė ją į koridoriaus gale esantį savo miegamąjį, o iš ten – į savo vonią, kur pakabino Merion nuotrauką viešbutyje „Hôtel du Quai Voltaire“ tiksliai į tą vietą, kurioje ji kabėjo vasaros pradžioje.

Edis atsuko vandenį ir padėjo Rutai išlįsti iš drabužių – teko pakovoti, nes, kol Edis traukė nuo jos marškinėlius, Ruta vis dairėsi į vonios kambario sienas. Ant sienų, be Merion Paryžiuje, daugiau nebuvo nieko. Jokios kitos nuotraukos. Plikų paveikslų kabliukų atrodė dar daugiau, negu buvo iš tikrųjų. Edis tarėsi matąs, kaip tie metaliniai vabalai ropoja per sienas.

– Kur kitos nuotraukos? – paklausė Ruta, kai Edis ją kėlė į baigiančią prisipildyti vonią.

– Gal mamytė jas pakabino kitur? – tarė Edis. – Tu tik pažiūrėk – kiek smėlio kojų tarpupirščiuose, ir plaukuose, ir ausyse!

– Prilindo ir į plyšiuką – visada prilenda, – pasakė Ruta.

– A, taip… – tarė Edis. – Taigi pats laikas maudytis!

– Be šampūno, – atkakliai prašė Ruta.

– Betgi tavo plaukai pilni smėlio, – pasakė jai Edis. Vonios įranga buvo europietiška, dušo ragelis nuimamas; iš jo Edis ėmė lieti vandenį ant spiegiančios mergytės:

– Be šampūno!

– Truputį, – ramino ją Edis. – Tu tik užsimerk.

– Bėga į ausis! – klykė keturmetė.

– Maniau, kad tu drąsi. Argi tu ne drąsi? – paklausė jos Edis.

Kai tik galva buvo ištrinkta, Ruta liovėsi verkusi. Edis leido jai žaisti su dušo žarna, kol Ruta jį aptaškė.

– Kur mamytė pakabino nuotraukas? – paklausė Ruta.

– Nežinau, – prisipažino Edis. (Iki vakaro, dar prieš sutemstant, tie jo žodžiai spės tapti savotišku priedainiu.)

– Ar mamytė pakabino kitur ir visas nuotraukas iš koridorių?– klausinėjo vaikas.

– Taip, Ruta.

– Kodėl? – paklausė keturmetė.

– Nežinau, – vėl pasakė Edis.

Pirštu rodydama į vonios kambario sienas, Ruta tarė:

– Bet mamytė nepaėmė šitų . Kaip šitie daiktai vadinasi?

– Paveikslų kabliukai, – pasakė Edis.