Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Ponia Muntsjė buvo gera vairuotoja; ji nė karto neatitraukė akių nuo kelio. Jos duktė neatitraukė akių nuo Tedo. Taip nesėkmingai prasidėjusi diena, ko gero, atvers nemažai galimybių! Tedas žvilgtelėjo į laikrodį ir nustebo, kad dar tik ankstyva popietė. Namuose bus prieš antrą – tikrai spės parodyti motinai ir dukteriai savo darbo kambarį, kol nesutemo. „Nepeik dienos be vakaro“, – pagalvojo Tedas, kai ponia Muntsjė pravažiavo pro Agavamo ežerą ir iš Kopų kelio įsuko į Džino alėją. Tedas taip įsijautęs mintyse lygino motiną su dukterimi, kad net nežiūrėjo, kur važiuoja.

– O, pasukote čia… – sušnibždėjo.

– Kodėl šnibždate? – paklausė Efė.

Džino alėjoje poniai Muntsjė teko sulėtinti greitį; automobilis vos šliaužė. Gatvėje buvo primėtyta popierių; jie karojo ant gyvatvorių šakų. Skiautės verpetais sukosi apie ponios Muntsjė automobilį. Viena prisiplojo prie priekinio stiklo. Ponia Muntsjė jau ketino stabdyti.

– Nesustokite! – tarė jai Tedas. – Geriau įjunkite valytuvus!

– Ir kas gi čia patarinėja… – burbtelėjo Efė.

Tedo laimei, valytuvai veikė. Nelemta popieriaus skiautė nuskrido į šalį. (Tedas spėjo aiškiai pamatyti ponios Von pažastį; tai buvo dalis vieno iš labiausiai kompromituojančių piešinių, kur ponia Von gulėjo ant nugaros, atmestas rankas sukryžiavusi už galvos.)

– Kas čia per šlamštas? – paklausė Glori.

– Turbūt kažkieno šiukšlės, – atsakė jai motina.

– Taip, – tarė Tedas. – Tikriausiai kažkieno šuo įsisuko į kažkieno šiukšles.

– Kokia netvarka, – pasakė Efė.

– Kad ir kas čia kaltas, jam turėtų skirti baudą, – tarė ponia Muntsjė.

– Taip, – sutiko Tedas. – Net jeigu kaltininkas – šuo, skirkime baudą šuniui! – Visi, išskyrus Efę, nusijuokė.

Jiems artėjant prie Džino alėjos galo, sudraskytų popierių spiečius atkakliai tebeskriejo ratu apie važiuojantį automobilį; tarytum suplėšyti ponios Von pažeminimą vaizdavę piešiniai būtų stengęsi Tedą sulaikyti. Bet netrukus automobilis pasuko už kampo; kelias priešakyje buvo švarus. Tedą staiga apėmė beprotiškas džiaugsmas, tačiau jis nemėgino jo išreikšti. Atrodė kaip reta susimąstęs; visa tai buvo beveik kaip iš Biblijos. Šitaip nepelnytai išsigelbėjęs nuo ponios Von, mėgaudamasis įkvepiančia ponios Muntsjė bei jos dukters draugija, Tedas Koulas mintyse kaip litaniją nejučiomis kartojo pagrindinę mintį: „Aistra sukelia aistrą, sukelia aistrą, sukelia aistrą…“ – daugybę kartų. Todėl visa tai jį taip jaudino.

Parašyto žodžio galia

Istoriją, kurią Edis papasakojo automobilyje, Ruta atsimins visada. Jei bent akimirką primirš, jai pakaks žvilgtelėti į plonytį randelį, visam laikui likusį ant dešinio smiliaus. (Kai Ruta bus jau įžengusi į penktą dešimtį, randelis bus toks mažas, kad jį įžiūrėti galės tik ji pati arba žmogus, žinantis, kad jis ten yra, ir jo ieškantis.)

– Kartą gyveno maža mergaitė, – pradėjo Edis.

– Koks buvo jos vardas? – paklausė Ruta.

– Ruta, – atsakė Edis.

– Taip, – pritarė Ruta. – Pasakok.

– Ji stiklo šuke įsipjovė pirštą, – toliau pasakojo Edis, – ir jos pirštas kraujavo, ir kraujavo, ir kraujavo. Kraujo bėgo daug daugiau, negu, Rutos nuomone, galėjo būti jos piršte. Ji manė, kad kraujas atiteka iš visur, iš viso jos kūno.

– Taip, – tarė Ruta.

– Bet kai ji nuvažiavo į ligoninę, prireikė tik dviejų įdūrimų ir dviejų siūlių.

– Trijų adatų, – priminė Ruta, priskaičiuodama ir siūles.

– A, taip, – sutiko Edis. – Bet Ruta buvo labai drąsi ir neprieštaravo, kai sužinojo, kad beveik savaitę negalės maudytis vandenyne ir netgi šlapinti piršto prausdamasi vonioje.

– Kodėl aš neprieštaravau? – paklausė Ruta.

– Na, gal truputį prieštaravai, – pripažino Edis. – Tačiau tu dėl to nesiskundei.

– Aš buvau drąsi? – paklausė keturmetė.

– Buvai – tu ir dabar drąsi, – pasakė jai Edis.

– Ką reiškia drąsi ? – paklausė Ruta.

– Tai reiškia, kad tu neverki, – tarė Edis.

– Truputį verkiau, – atkreipė jo dėmesį Ruta.

– Truputį – nieko baisaus, – pasakė Edis. – Drąsi reiškia, kad ramiai apsipranti su tuo, kas tau atsitinka, ir stengiesi labai nenuliūsti.

– Papasakok daugiau apie įpjovimą, – paprašė vaikas.

– Kai gydytojas išėmė siūlus, randas buvo plonas, baltas ir visiškai tiesus, – tarė Edis. – Nuo šiol visą gyvenimą, jei kada reikės, kad jaustumeisi drąsi, tik žvilgtelėk į savo randą.

Ruta žiūrėjo išplėtusi akis:

– Ar jis bus visada? – paklausė Edžio.

– Visada, – atsakė vaikinas. – Tavo ranka užaugs didesnė, pirštas irgi užaugs didesnis, o randas liks toks pat. Kai suaugsi, randas atrodys mažesnis, tačiau tik todėl, kad tu visa būsi padidėjusi; randas visada bus toks pat. Tik ne toks pastebimas – tau vis sunkiau bus jį įžiūrėti. Turėsi rodyti ryškioje šviesoje ir sakyti: „Ar matote mano randą?“ O tie, kuriems rodysi, turės prisilenkti labai arti; tik taip jį pamatys. Tu pati visada jį matysi, nes žinosi, kur reikia žiūrėti. Be to, jis visada bus matomas tavo piršto atspaude.

– Kas yra piršto atspaudas? – paklausė Ruta.

– Sunku tai parodyti, kol esame automobilyje, – tarė Edis.

Kai jie nuvažiavo į paplūdimį, Ruta vėl paklausė to paties, tačiau jos pirštukai buvo tokie maži, kad net šlapiame smėlyje nepavyko padaryti aiškių atspaudų – o gal smėlis buvo per rupus. Rutai žaidžiant sekliame vandenyje, gelsvai rudas antiseptikas galutinai nusiplovė, o randas ant piršto liko – ryškus baltas brūkšnelis. Tik vėliau, su Edžiu nuvažiavusi į restoraną, Ruta galėjo pamatyti, kas yra piršto atspaudas.

Ten, toje pačioje lėkštėje, kurioje buvo karštas sumuštinis su sūriu ir bulvių šiaudeliai, Edis papylė truputį pomidorų padažo. Į plintančią balutę panardino Rutos dešinės rankos smilių, paskui švelniai jį prispaudė prie popierinės servetėlės. Šalia dešinio smiliaus atspaudo padarė ir kitą – kairio Rutos smiliaus atspaudą. Tada Edis liepė jai pažiūrėti į servetėlę pro vandens stiklinę, kuri taip padidino atspaudus, kad Ruta galėjo aiškiai matyti neatitinkančias rieveles. Štai jis – ten, kur bus visada: visiškai tiesus statmenas brūkšnelis ant dešinio jos smiliaus; matomas pro vandens stiklinę, jis atrodė kone dukart didesnis už patį randą.

– Čia ir yra tavo pirštų atspaudai – niekas kitas niekada neturės tokių atspaudų, kaip tavo, – pasakė Edis.

– Ir ten visada bus mano randas? – vėl paklausė jo Ruta.

– Tavo randas visada bus tavo dalis, – pažadėjo jai Edis.

Po priešpiečių Bridžhamptone Ruta panoro pasiimti servetėlę su pirštų atspaudais. Edis įdėjo ją į voką prie siūlų bei šašo. Jis matė, kad šašas visai sudžiūvęs: didumo kaip ketvirtadalis boružės, tačiau labai panašios rausvai rudos spalvos, su juodais taškeliais.

Tą penktadienio popietę, maždaug penkiolika minučių po dviejų, Edis O’Hara įsuko į Pasanidžo alėją Sagaponake. Dar būdamas gana toli nuo Koulų namo, jis lengviau atsiduso, nes niekur nepastebėjo nei baldų vežėjų sunkvežimio, nei Merion „Mersedeso“. Tačiau kieme stovėjo kažkoks nepažįstamas automobilis – tamsiai žalias „Saabas“. Edis pristabdė „Ševį“, kad vos šliaužtų, o Tedas, tas užkietėjęs mergišius, kaip tik atsisveikino su trimis „Saabe“ sėdinčiomis moterimis.

Tedas jau buvo parodęs savo darbo kambarį būsimiems modeliams – poniai Muntsjė ir jos dukteriai, Glori. Efė su jais nėjo, liko sėdėti ant užpakalinės sėdynės. Vargšė Efė buvo pralenkusi savo amžių: principinga, įžvalgi ir protinga jauna moteris, įkalinta kūne, į kurį dauguma vyrų arba nekreipė dėmesio, arba žiūrėjo su panieka; iš visų trijų moterų, tą penktadienio popietę sėdėjusių tamsiai žaliame „Saabe“, tik Efei pakako sveiko proto suprasti, kad Tedas Koulas toks pat apgaulingas kaip suplyšęs prezervatyvas.