Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Jei būtumėte jį užmušusi, jus pasodintų į kalėjimą, – tarė Eduardas, mėgindamas kaip nors atvesti ją į protą. Bet ponia Von jau išdidžiai ėjo tolyn; netgi kabėdamas žemyn galva, sodininkas suprato, kad ji grįžta namo. Tie jos ryžtingi maži žingsneliai… standus užpakaliukas. Jai dar nepriėjus prie durų, Eduardas žinojo, kad netrukus jos bus garsiai užtrenktos. Jo nuomonė seniai buvo aiški: ta moteris kaip reta siutulinga, prityrusi durų trankytoja – tarytum smarkus trinktelėjimas būtų savotiška paguoda, atsvara jos miniatiūriškumui. Sodininkas išvis bijojo mažų moterų; jam visada atrodė, kad jos kupinos pykčio, atvirkščiai proporcingo jų ūgiui. Jo paties žmona buvo stambi, maloniai minkšta, geraširdė moteriškė, nusiteikusi visiems atleisti.

– Sutvarkyk šitą šiukšlyną! O paskui išeik! Paskutinę dieną čia dirbi! – šaukė ponia Von ramiai kabančiam ir savo ausimis netikinčiam Eduardui. – Tu atleistas !

– Bet aš negaliu nulipti! – tylutėliai pašaukė ją sodininkas, iš anksto žinodamas, kad jo žodžius nustelbs užsidarančių durų trenksmas.

Nors ir pasitempęs pilvo raumenis, Eduardas visgi rado jėgų nugalėti skausmui; jam neabejotinai padėjo pasipiktinimas tokia neteisybe, nes galiausiai šiaip taip pavyko vėl aukštyn kojomis prisilenkti, sukandus dantis išsilaikyti ilgėliau ir pakankamai atvarstyti raiščius. Įstrigusi pėda išsmuko iš bato. Sodininkas, mosikuodamas rankomis ir kojomis, galva žemyn krito pro tankų gyvatvorės raizginį ir (laimė) ant visų keturių nusileido tarp šaknų; spjaudydamas smulkias šakeles ir lapus, išropojo į kiemą.

Gana ilgai iškabėjęs „Linkolno“ išmetamosiose dujose, Eduardas dar jautė šleikštulį, jam svaigo galva ir protarpiais apimdavo miegas, be to, šaka buvo perrėžusi viršutinę lūpą. Jis mėgino eiti stačias, bet netrukus vėl ėmė ropoti ir šitaip gyvuliškai prisiartino prie užteršto fontano. Visai pamiršęs sepijų rašalą, panardino galvą į vandenį. Purvinas vanduo dvokė žuvimi; kai sodininkas ištraukė galvą iš fontano ir išsigręžė plaukus, jo veidas ir rankos buvo sepijų spalvos. Lipdamas kopėčiomis pasiimti bato, Eduardas vos nesusivėmė.

Paskui apkvaitęs žmogelis be jokio tikslo šlubčiojo po kiemą. Kadangi jau yra atleistas, tai kokia prasmė dar užbaigti darbą – surinkti visas pornografijos skiautes (kaip ponia Von buvo jam liepusi)? Jam apskritai atrodė kvaila ką nors gero daryti moteriai, kuri jį ne tik atleido, bet ir paliko numirti; tačiau nusprendęs išvažiuoti, Eduardas pamatė, kad be degalų stovintis „Linkolnas“ užtvėręs visą kelią. Eduardo sunkvežimis, visuomet statomas toliau nuo akių (už įrankių sandėliuko, garažo ir vazonų pastogės), siauru tarpeliu palei gyvatvorę jokiu būdu nebūtų pralindęs. Sodininkui teko perpumpuoti šiek tiek benzino iš žoliapjovės, kad užvestų „Linkolną“ ir įvarytų vargšą pamestą automobilį į garažą. Deja, tą jo veiklą pastebėjo ponia Von.

Ji išdygo priešais Eduardą kieme, kur juos skyrė tik fontanas – tamsus ir pašvinkęs kaip paukščių baseinėlis, kuriame ką tik prigėrė šimtas šikšnosparnių. Ponia Von rankoje kažką turėjo – tai buvo čekis, – todėl išvargęs sodininkas dėl viso pikto nenuleido nuo jos akių; kai ponia Von mėgino fontaną apeiti, Eduardas šonu ėmė šlubčioti tolyn, kad patamsėjęs vanduo visą laiką būtų tarp jų.

– Nejaugi neimsi? Čia paskutinis čekis, kurį iš manęs gauni! – tarė ta velnių priėdusi moteris.

Eduardas sustojo. Jeigu ji ketina jam sumokėti, tai gal jis dar pasiliks ir baigs rinkti pornografijos skutus. Šiaip ar taip, daugelį metų Vonų valdų priežiūra buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Sodininkas – išdidus žmogus, o ta miniatiūrinė kalė jį pažemino; tačiau jis pagalvojo, kad jos siūlomas čekis, nors ir paskutinis, turėtų būti nemenkas.

Ištiesęs ranką, Eduardas palei priteršto fontano kraštą ėmė pamažu artintis prie ponios Von. Ji leido jam prieiti. Jis jau beveik galėjo ją pasiekti, kai ji čekį staiga kelis kartus perlenkė ir, padariusi primityvų laivelį, paleido į drumzliną vandenį. Čekis nuplaukė į patį gedulingos balos vidurį. Baimės purtomam Eduardui teko bristi.

– Eik, pažvejok! – riktelėjo jam ponia Von.

Jau traukdamas čekį iš vandens Eduardas matė, kad rašalas išsiliejęs; negalėjo įskaityti nei kokia ten buvo suma, nei smulkaus ponios Von parašo. Be to, dar neišlipęs iš žuvimi dvokiančio fontano, jis žinojo (net nežvilgtelėjęs į išdidžiai tolstančią figūrėlę), kad netrukus durys vėl užsitrenks. Atleistas sodininkas nusausino bevertį čekį į kelnes ir įsidėjo į piniginę; jis ir pats nesuprato, kam tai daro.

Paskui Eduardas pareigingai nunešė kopėčias į vietą palei vazonų pastogę. Pamatė grėblį, kurį ketino sutaisyti, ir akimirką dvejojo, kur jį dėti; paliko įrankių sandėliuke ant darbo stalo. Tada būtų važiavęs namo – iš lėto nušlubčiojo prie savo sunkvežimio, – bet staiga pastebėjo tris didelius maišus, jau prikimštus sudraskytų piešinių skiaučių; jo skaičiavimu, likusioms šiukšlėms surinkti būtų prireikę dar dviejų.

Eduardas Gomesas paėmė vieną pilnutėlį maišą ir iškratė ant pievelės. Vėjas dalį skiaučių tuoj pat išnešiojo aplinkui, tačiau sodininko tai nepatenkino; jis keletą kartų šlubčiodamas perbėgo per popierių šūsnį, stengdamasis kuo aukščiau juos išspirti – kaip vaikas, įsisukęs į sugrėbtų lapų krūvą. Ilgi skutai skraidė po visą sodą, nuklojo paukščių baseinėlį. Rožių krūmai užpakalinio kiemo gale, prie takelio į paplūdimį, traukė popiergalius kaip koks magnetas; skiautės kibo prie visko, prie ko tik prisiliesdavo, kaip blizgučiai prie Kalėdų eglės.

Su likusiais dviem pilnais maišais sodininkas nušlubavo į paradinę kiemo pusę. Vieną apvertęs papurtė virš fontano, kur suplėšytų piešinių masė sugėrė patamsėjusį vandenį kaip didžiulė, tvirta kempinė. Paskutinį maišą, į kurį atsitiktinai buvo patekę bene geriausi ponios Von tarpkojo vaizdai (nors ir apgadinti), Eduardas daug negalvodamas panaudojo kūrybiškai. Įkvėpimo pagautas, ratais šlubčiojo po kiemą, praskleistą maišą laikydamas virš galvos lyg niekaip nepakylantį aitvarą. Tačiau daugybė pornografijos skiautelių visgi išlakstė: nuskrido į gyvatvorę, iš kurios didvyris sodininkas anksčiau buvo jas išrankiojęs, ir netgi virš gyvatvorės. Tarytum atlygindamas Eduardui Gomesui už drąsą, smarkus jūros vėjas išnešiojo dalinius ponios Von krūtų bei makšties vaizdus į abu Džino alėjos galus.

Vėliau Sauthamptono policijai buvo pranešta, jog du dviračiais važinėję berniukai turėjo progą užmesti akį į ponios Von kūno sandarą, įtartiną skiautę radę First Neko alėjoje, – matyt, pūtė tikrai smarkus vėjas, jei sugebėjo iš arti nupieštą ponios Von spenelį bei nenormaliai didelį jo vainikėlį pernešti per Agavamo ežerą. (Berniukai, kurie buvo broliai, parsinešė tą pornografijos skiautę namo, o jų tėvai, aptikę tokį nepadorų piešinį, paskambino policijai.)

Agavamo ežeras, ne didesnis už gerą kūdrą, skyrė Džino alėją nuo First Neko alėjos, kur kaip tik tą akimirką, kai Eduardas pavėjui paleido Tedo Koulo piešinių likučius, pats dailininkas mėgino suvilioti truputį per daug sveriančią aštuoniolikmetę merginą. Glori parsivedė Tedą namo ir supažindino su motina – pirmiausia todėl, kad savo automobilio mergina neturėjo ir jai teko prašyti motinos leidimo pasiskolinti šeimos transporto priemonę.

Pėsčiomis nuo knygyno iki Glori namų First Neko alėjoje jie ėjo neilgai, tačiau subtilų Tedo meilinimąsi koledžo studentei kelis kartus pertraukė užgaulūs beviltiškos jos kriaušės formos draugės klausimai. Efė toli gražu nebuvo tokia „Durų grindyse“ garbintoja, kaip Glori; ta tragiškai nepatraukli mergina nerašė kursinio apie aiškiai suvokiamą Tedo Koulo baimės simbolių atavizmą. Nors ir klaikiai negraži, Efė buvo daug sveikesnio proto negu Glori.