Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

„Ar Merion Koul palieka ir jus?“ – buvo parašiusi Peni Pirs.

– Taip, – pasakė jai Edis. Ponia Pirs užjaučiamai spustelėjo jam riešą.

– Man labai gaila, – sušnibždėjo. Edis nežinojo, ką sakyti.

– Ar kraujas visas išnykęs? – paklausė Ruta. Keturmetei atrodė tikras stebuklas, kad nuotrauka šitaip atnaujinta. Jai pačiai po to nelaimingo atsitikimo liko randas.

– Taip, mieloji, nuotrauka kaip nauja! – pasakė vaikui ponia Pirs. – Jaunuoli, – pridūrė vedėja, kai Edis paėmė Rutą už rankos, – jei kada nors jums reikės darbo… – Kadangi Edis vienoje rankoje laikė nuotrauką, o į kitą buvo įsikibusi Ruta, jis negalėjo paimti Peni Pirs duodamos vizitinės kortelės. Tokiu pačiu judesiu, kokiu Merion į dešinę užpakalinę kišenę jam įbruko dešimties dolerių banknotą, dabar ponia Pirs mikliai įkišo kortelę į kairę priekinę vaikino džinsų kišenę. – Gal kitą vasarą, arba dar kitą – vasarą visada ieškau pagalbininkų, – tarė vedėja.

Edis vėl nežinojo, ką sakyti; jis dar kartą linktelėjo ir nusišypsojo. Rėmų dirbtuvė buvo tikrai prašmatni. Skoningai įrengtas kambarys, ant sienų sukabinti pagal užsakymus gaminamų rėmų pavyzdžiai. Meniškuose plakatuose, kurie ypač mėgstami vasarą, buvo pavaizduotos ketvirtojo dešimtmečio kino afišos – Greta Garbo, vaidinanti Aną Kareniną, Margaret Salevan – moterį, kuri „Trijų draugų“ pabaigoje miršta ir tampa vaiduokliu. Gana populiari atrodė ir vyno bei kitų alkoholinių gėrimų reklama: pavojingos išvaizdos moteris gurkšnojo gazuotu vandeniu atskiestą kamparį, o vyriškis, gražus kaip Tedas Koulas, gėrė martinį su tinkamos rūšies vermutu, kurio buvo įpilta kaip tik tiek, kiek reikia.

„Činzanas“, – vos garsiai nepasakė Edis – jis mėgino įsivaizduoti, kaip čia dirbtų. Tik maždaug po pusantrų metų jis supras, kad Peni Pirs jam siūlė ne tik darbą. Neseniai įgyta galia buvo tokia neįprasta, kad Edis O’Hara dar ir pats gerai nesuvokė, ką gali.

Šis tas beveik kaip iš Biblijos

Tuo tarpu knygyne, prie autografų staliuko, Tedas Koulas bemaž pasiekė kaligrafijos viršūnę. Jo rašysena buvo tobula; neskubrus, tarytum išraižytas parašas atrodė lyg papuošalas. Kaip rašytojo, rašančio tokias trumpas knygas, – be to, jis rašė nedaug, – Tedo autografas buvo tikras meilės darbui pasireiškimas. („Jo savi meilės išraiška“, – kartą Tedo parašą Edžiui apibūdino Merion.) Knygų pardavėjai, dažnai nusiskundžiantys, kad netvarkingos autorių keverzonės tokios pat neįskaitomos kaip ir gydytojų receptai, Tedą Koulą laikė neprilygstamu autografų meistru. Jis niekada nebrūkštelėdavo parašo bet kaip, net jei reikėdavo pasirašyti čekį. Gulsčios jo raidės atrodė panašesnės į spausdintas kursyvu, o ne rašytas ranka.

Tedui nepatiko ant staliuko padėti rašikliai. Mendelsonas puldinėjo po visą knygyną, ieškodamas tobulo plunksnakočio; jis turėjo būti automatinis, su tinkama plunksna. Ir rašalas turėjo būti arba juodas, arba tam tikro atspalvio raudonas. („Labiau kaip kraujas, o ne kaip gaisrininkų automobilis“, – aiškino Tedas knygų pardavėjui.) O dėl mėlyno, tai visi mėlyno atspalviai kėlė Tedui pasibjaurėjimą.

Taigi Edžiui O’Harai pasisekė. Kai Edis paėmė Rutą už rankos ir su ja ėjo prie „Ševio“, Tedas nesiskubino. Jis žinojo, kad kiekvienas prie staliuko prisiartinęs autografo prašantis skaitytojas galėtų parvežti jį namo, tačiau buvo išrankus; nenorėjo būti bet kieno keleiviu.

Antai Mendelsonas supažindino jį su moterimi, kuri gyveno Veinskote. Ponia Hikenluper pasakė, kad mielai pamėtėtų Tedą iki namų Sagaponake. Jai netgi pakeliui. Bet ji būtinai turinti Sauthamptone dar kai ką nusipirkti. Užtruksianti šiek tiek ilgiau negu valandą, o paskui vėl sustosianti prie knygyno. Tačiau Tedas jos paprašė nesivarginti; sakė esąs įsitikinęs, kad per tą valandą kas nors kitas tikrai važiuos į jo pusę.

– Bet aš jokiu būdu neatsisakau… – tarė ponia Hikenluper.

„Aš atsisakau!“ – pagalvojo Tedas; jis draugiškai mostelėjo, kad ta moteriškė sau eitų. Ji nuėjo su „Pelės, rėpliojančios tarp sienų“ egzemplioriumi, kurį Tedas buvo ką tik kruopščiai užrašęs penkiems ponios Hikenluper vaikams. Tedo manymu, jai derėjo nusipirkti penkis egzempliorius, bet jis pareigingai pasirašė tą vienintelį, šiaip taip sutalpinęs visų penkių Hikenluperių palikuonių vardus į vieną pilnutėlį puslapį.

– Visi mano vaikai jau suaugę, – pasakė Tedui ponia Hikenluper, – bet jiems labai patiko jūsų knygos, kai buvo maži.

Tedas tik nusišypsojo. Ponia Hikenluper aiškiai artėjo prie penkiasdešimtmečio. Jos klubai buvo kaip mulo. Ji visa atrodė ūkininkiškai masyvi. Iš pažiūros buvo sodininkė; segėjo platų medvilninį sijoną, be to, jos keliai buvo raudoni ir purvini. „Neatsiklaupęs ilgai neparavėsi!“ – Tedas anksčiau nugirdo ją sakant kažkokiam žmogui knygyne. Tas, matyt, irgi buvo sodininkas – jiedu aptarinėjo ir lygino sodininkams skirtas knygas.

Iš Tedo pusės buvo nelabai gražu nepagarbiai žiūrėti į sodininkus. Šiaip ar taip, ponios Von sodininkas išgelbėjo jam gyvybę, – jei tas drąsus vyriškis nebūtų Tedo perspėjęs, kad bėgtų, vargu ar Tedas būtų pasprukęs nuo juodojo „Linkolno“. Vis dėlto ponia Hikenluper buvo ne toks žmogus, kokio Tedas Koulas dairėsi, kad parvežtų jį namo.

Netrukus jis pastebėjo daugiau vilčių teikiančią kandidatę. Santūri jauna mergina – bet jau tokio amžiaus, kai leidžiama vairuoti,– ne iš karto ryžosi prieiti prie autografų staliuko; į garsųjį rašytoją ir iliustruotoją ji žvilgčiojo droviai, bet kartu ir išdykėliškai; Tedas visada manė, kad toks elgesys būdingas merginoms, jau beįgyjančioms moteriškesnių savybių. Per keletą metų jos neryžtingumas virs sąmoningu išskaičiavimu, gal net įžvalgumu. O žaismingumą, netgi įžūlumą ji netrukus suvaldys. Jai turėjo būti mažiausiai septyniolika, tačiau tikrai dar ne dvidešimt; ji atrodė ir žvitri, ir nerangi; savimi nepasitikinti ir trokštanti save išmėginti. Gal netaktiška, bet drąsi. „Tikriausiai nekalta, – galvojo Tedas, – bent jau labai nepatyrusi“, – tuo jis buvo įsitikinęs.

– Sveika! – tarė jis.

Gražiąją panelę, jau beveik moterį, netikėtas Tedo dėmesys taip nustebino, kad ji tiesiog neteko žado ir visa ryškiai nuraudo – atspalvis turėjo būti maždaug per vidurį tarp kraujo ir gaisrininkų automobilio spalvos. Jos draugė – gerokai blankesnė, apgaulingai kvailos išvaizdos mergina – pratrūko prunkšti ir kikenti. Tedas nebuvo pastebėjęs, kad gražioji panelė knygyne sukiojasi su negražia drauge. Argi ne visada kartu su įdomia, seksualiai pažeidžiama jauna moterimi būna kokia nors dramblota, bjauri draugė, su kuria reikia kovoti?

Tačiau Tedo ta kompanionė neišgąsdino. Jeigu jau taip, jis į ją žiūrėjo kaip į intriguojantį iššūkį; jos buvimas greičiausiai reiškė, kad šiandien jis nieko nepeš, tačiau dėl to galimybė sugundyti gražią merginą jam neatrodė mažiau viliojanti. Kaip Edžiui buvo sakiusi Merion, ne tiek patys lytiniai santykiai, kiek artėjimas prie jų kuteno Tedo jausmus; jam, regis, labiau patiko laukti negu tai daryti.

– Sveiki, – pagaliau įstengė atsakyti gražioji mergina.

Jos kriaušės formos draugė nenulaikė liežuvio. Gražioji mergina visai sutriko, kai bjaurioji tarė:

– Ji apie jus rašė anglų kursinį!

– Užsičiaupk, Efe! – pasakė gražioji mergina.

„Vadinasi, ji koledžo studentė“, – padarė išvadą Tedas Koulas; jis spėjo, kad ji dievina „Duris grindyse“.