Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Į Sauthamptono miestą įžengusio Tedo drabužiai atrodė nekaip, bet jis drąsiai ėjo pro Pietinėje Didžiojoje gatvėje susispietusias parduotuves. Jei nebūtų taip budriai dairęsis juodojo „Linkolno“, gal būtų pastebėjęs savo penkiasdešimt septintųjų „Ševį“, stovintį Pietinėje Didžiojoje prie rėmų dirbtuvės; tačiau Tedas, pražingsniavęs pro pat jį ir neatpažinęs, pasuko įstrižai gatvės į kitoje pusėje esantį knygyną.

Knygyne jį pažinojo; Tedą Koulą, be abejo, pažinojo visuose knygynuose, tačiau būtent į šį Tedas kartkarčiais užeidavo ir, kaip įprasta, pasirašydavo visų savo knygų, kiek tik ten jų būdavo, tituliniuose puslapiuose. Knygyno savininkas ir pardavėjai poną Koulą paprastai matydavo ne tokį susitaršiusi, koks jis pasirodė šį penktadienio rytą, tačiau Tedas ir anksčiau ateidavo nesiskutęs – ir apsirengęs dažnai būdavo kaip koks koledžo studentas ar darbininkas, o ne taip, kaip turėtų rengtis perkamiausių knygų vaikams autorius ir iliustruotojas.

Šįkart Tedas atrodė ypač keistai, nes buvo kruvinas. Išvydęs subraižytą jo veidą ir purvinu krauju išterliotas viršutines plaštakų puses (Tedas juk turėjo įlįsti ir išlįsti iš šimto metų senumo gyvatvorės), nustebęs knygyno savininkas, kurio pavardė (nežinia kodėl) buvo Mendelsonas, pirmiausia pagalvojo apie nelaimingą atsitikimą ar užpuolimą gatvėje. Šitas Mendelsonas nebuvo vokiečių kompozitoriaus giminaitis; beje, jam arba labai patiko jo pavardė, arba labai nepatiko vardas, nes niekada niekam jo nesakė. (Kai Tedas kartą paklausė, koks jo vardas, Mendelsonas tik burbtelėjo: „Ne Feliksas.“)

Taigi šį penktadienį, pamatęs Tedą kruviną, – o gal todėl, kad nuo Tedo džinsų ant knygyno grindų varvėjo vanduo ir sulig kiekvienu žingsniu į visas puses iš batų tryško čiurkšlės, – Mendelsonas sugriebė jį už purvinų nesusagstytų flanelinių marškinių skvernų ir susijaudinęs pernelyg garsiai sušuko:

– Tedas Koulas!

– Taip, Tedas Koulas, – prisipažino Tedas. – Labas rytas, Mendelsonai.

– Tedas Koulas – tikrai, tikrai! – kartojo Mendelsonas.

– Atleiskite, man bėga kraujas, – ramiai pasakė jam Tedas.

– O, nebūkite juokingas – nereikia dėl to atsiprašinėti! – šaukė Mendelsonas. Paskui, pasisukęs į šalia stovinčią iš pagarbos ir pasibaisėjimo žado netekusią jauną pardavėją, Mendelsonas sukomandavo, kad ji atneštų ponui Koului kėdę: – Ar nematai, kad jam bėga kraujas? – riktelėjo Mendelsonas.

Tačiau Tedas paklausė, ar negalėtų pirmiausia užeiti į tualetą, ir oriai paaiškino patekęs į avariją. Paskui užsidarė ankštame tualete, kur buvo tiktai kriauklė ir klozetas. Ten veidrodyje įvertino patirtus sužalojimus, jau kurdamas – tik rašytojai taip ir sugeba – neprilygstamai paprastą istoriją apie tai, kas jam ką tik nutiko. Nelemtos gyvatvorės šaka buvo užtvojusi per akį – dabar ta akis ašarojo. Kraujas per kaktą sruvo iš vieno gana gilaus įbrėžimo; kitas rėžis, kraujuojantis mažiau, bet iš pažiūros sunkiau užgydomas, buvo ant skruosto. Tedas nusiplovė rankas; žaizdelės peršėjo, tačiau kraujas iš plaštakų viršaus beveik nebesisunkė. Nusivilkęs flanelinius marškinius, purvinas rankoves – viena dar buvo įmerkta į auksinių žuvyčių baseinėlį – susirišo ant liemens.

Akimirką Tedas grožėjosi savo liemeniu; keturiasdešimt penkerių, jis dar galėjo dėvėti į džinsus sukištus teniso marškinėlius ir didžiuotis bendru įspūdžiu. Bet marškinėliai buvo balti ir ryškios žolės dėmės ant kairio peties bei dešinėje krūtinės pusėje nė kiek negerino jų išvaizdos – Tedas griuvo mažiausiai ant dviejų pievelių – be to, nuo jo džinsų, kurie buvo permirkę iki kelių, vanduo tebelašėjo į žliugsinčius batus.

Susitvardęs, kaip tik įstengė tokiomis aplinkybėmis, Tedas išėjo iš tualeto ir buvo dar kartą perdėtai pasveikintas vien pavarde vadinamo Mendelsono, kuris knygyne apsilankiusiam rašytojui jau turėjo pastatęs kėdę. Kėdė buvo pritraukta prie staliuko, ant kurio gulėjo keli tuzinai Tedo Koulo knygų – jas Tedui reikėjo pasirašyti.

Tačiau pirmiausia Tedas norėjo paskambinti, du kartus. Nuomojamame bute mėgino surasti Edį; niekas neatsiliepė. Savaime suprantama, niekas neatsiliepė ir Koulų namuose – Merion nebuvo tokia kvaila, kad keltų telefono ragelį šį puikiai suplanuotą penktadienį. Gal Edis sudaužė automobilį? Iš ryto tas šešiolikmetis vairavo kažkaip neaiškiai. Tedas nusprendė, jog Merion neabejotinai bus išdulkinusi vaikinui smegenis.

Kad ir kaip gerai Merion buvo suplanavusi visą penktadienį, ji klydo manydama, kad vienintelė išeitis Tedui bus kulniuoti į skvošo varžovo kabinetą ir laukti, kol pats daktaras Leonardis arba kuris nors iš jo pacientų parveš į Sagaponaką. Deivo Leonardžio kabinetas buvo pačiame Sauthamptono gale, prie Montoko greitkelio, o knygynas – ne tik arčiau, einant nuo ponios Von vilos, bet ir daug patogesnėje vietoje, jei tikiesi pagalbos. Tedas Koulas, ko gero, galėjo įeiti į bet kurį pasaulio knygyną ir paprašyti, kad kas nors jį parvežtų namo.

Netrukus jis taip ir padarė, vos prisėdęs prie staliuko pasirašyti knygų:

– Atvirai sakant, man reikia, kad kas nors parvežtų namo, – tarė žymusis rašytojas.

– Kad parvežtų namo! – sušuko Mendelsonas. – Taip, žinoma! Būtinai! Berods gyvenate Sagaponake? Aš pats jus parvešiu! Na… reikės paskambinti žmonai. Ji gali važinėti po parduotuves, bet neilgai. Suprantate, mano automobilis dabar garaže, remontuojamas.

– Tikiuosi, ne tame garaže, kuriame remontavo manąjį, – pasakė Tedas entuziazmo kupinam Mendelsonui. – Ką tik atsiėmiau. Meistrai pamiršo prijungti vairo kolonėlę. Atrodžiau kaip iš to filmuko – vairas rankose, bet nesujungtas su ratais. Aš suku į vieną pusę, o automobilis nuvažiuoja nuo kelio kitoje. Laimė, pataikiau tik į plačią ligustrų gyvatvorę. Bet krūmai gerokai apdraskė, kai lindau pro šoninį langą. O paskui dar įlipau į auksinių žuvyčių baseinėlį, – paaiškino Tedas.

Dabar visi atidžiai jo klausėsi; Mendelsonas, sustingęs prie telefono, vis delsė skambinti žmonai, o anksčiau be žado stovėjusi jauna pardavėja jau šypsojosi. Tedo apskritai netraukė tokio tipo moterys, bet jeigu ji būtų pasisiūliusi jį parvežti, gal kas nors iš to ir būtų išėję.

Ta mergina tikriausiai buvo neseniai baigusi koledžą; be jokio makiažo, tiesiais plaukais ir nė kiek neįdegusi, atrodė tarytum ateinančio dešimtmečio pranašė. Ji nebuvo graži – tiesą sakant, visai neįsidėmėtina, – bet jos blyškume Tedas įžvelgė tam tikrą lytinį nuoširdumą; jis suprato, kad paprasta tos merginos išvaizda iš dalies atspindi atvirumą patirčiai, kurią ji galbūt pavadintų „kūrybine“. Ji buvo iš tų jaunų moterų, kurios suvedžiojamos intelektualiai. (Ypač netvarkinga Tedo išorė tą akimirką jos akyse jį, ko gero, dar labiau iškėlė.) O meilės nuotykiai, kadangi moteris buvo gana jauna, kad žiūrėtų į juos kaip į naujovę, atrodė kaip tik tokia patirtis, kokią ji pavadintų „autentiška“ – ypač su garsiu rašytoju.

Deja, ji neturėjo automobilio.

– Aš važinėju dviračiu, – pasakė Tedui, – kitaip tikrai jus parvežčiau.

„Gaila“, – pagalvojo Tedas, bet geriau viską apsvarstęs nusprendė, kad jam iš tikrųjų nepatinka akį rėžiantis skirtumas tarp plonos apatinės ir pernelyg putlios viršutinės jos lūpos.

Mendelsonas nervinosi, nes jo žmona dar nebuvo parsiradusi iš parduotuvių. Jis ir toliau jai skambino – netrukus grįš, tikino Tedą. Keistai mikčiojantis vaikinukas – antrasis iš dviejų tą penktadienio rytą knygyne dirbusių pardavėjų – apgailestaudamas paaiškino savo automobilį paskolinęs draugui, norėjusiam nuvažiuoti į paplūdimį.