Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

– Ką ji turėjo galvoje, sakydama „visą penktadienį“? – paklausė Tedas. – Nejaugi tikisi, kad praleisiu su ja visą dieną?

– Nežinau, – atsakė šešiolikmetis.

– Kodėl ji manė, kad matei piešinius? – nesuprato Tedas. – Tu tikrai matei? Ar žiūrėjai?

– Ne, – sumelavo Edis.

– Dieve mano! Juk aišku, kad matei… – tarė Tedas.

– Ji pati man pasirodė, – pasakė jam Edis.

– Viešpatie! Ką ji padarė?

– Netyčia, – turėjo pripažinti Edis, – bet pasirodė. Pūtė smarkus vėjas… ir praskleidė chalatą.

– Viešpatie švenčiausias… – tarė Tedas.

– Durys užsitrenkė, ir ji negalėjo įeiti – dėl jūsų, – paaiškino Edis. – Sakė, kad jums patinka, kai visos durys užrakintos, ir nenorite, kad aplinkui sukiotųsi sodininkas.

– Ji tau taip sakė?

– Man teko įsilaužti į jos namus – paėmiau akmenį iš paukščių baseinėlio ir pradaužiau stiklines duris. Paskui dar turėjau pernešti ją per šukes, – pasiskundė Edis. – Netekau marškinėlių.

– Kam rūpi tie tavo marškinėliai? – sušuko Tedas. – Negaliu su ja praleisti viso penktadienio! Iš ryto mane ten nuveši ir po keturiasdešimt penkių minučių būtinai grįši pasiimti. Ne, geriau po pusvalandžio! Vargu ar ištverčiau keturiasdešimt penkias minutes su ta pamišėle.

– Turi manimi pasitikėti, Edi, – tarė Merion. – Tuoj tau pasakysiu, ką darysime.

– Gerai, – atsakė Edis. Jis negalėjo liautis galvojęs apie bjauriausią piešinį. Norėjo Merion papasakoti apie ponios Von kvapą, bet nemokėjo jo nusakyti.

– Penktadienio rytą tu jį paliksi pas ponią Von, – pradėjo Merion.

– Žinau! – tarė vaikinukas. – Pusvalandžiui.

– Ne, ne pusvalandžiui, – pasakė šešiolikmečiui Merion. – Tu paliksi jį pas ją ir neatvažiuosi paimti. Beveik visa diena ir praeis, kol jis parsigaus namo be automobilio. Galiu lažintis iš ko tik nori, kad ponia Von nepasisiūlys pavėžėti.

– Bet ką jis darys? – paklausė Edis.

– Neturėtum Tedo bijoti, – priminė jam Merion. – Ką jis darys? Tikriausiai jam kaip nors ateis į galvą, kad vienintelis žmogus, kurį pažįsta Sauthamptone, yra daktaras Leonardis. – (Deivas Leonardis buvo vienas iš nuolatinių Tedo skvošo varžovų.) – Tedas sugaiš kokį pusvalandį ar net keturiasdešimt penkias minutes, kol pėsčias nueis iki daktaro Leonardžio kabineto, – toliau kalbėjo Merion. – O ką jis darys tada? Turės visą dieną laukti, kol neliks nė vieno daktaro Leonardžio paciento ir daktaras galės parvežti jį namo… nebent kurį nors pacientą Tedas pažinotų, arba kas nors važiuotų Sagaponako link.

– Tedas tikrai įsius, – perspėjo ją Edis.

– Pasitikėk manimi, Edi.

– Gerai.

– Palikęs Tedą pas ponią Von, grįši čia ir paimsi Rutą, – kalbėjo Merion. – Nuveši Rutą pas gydytoją, kad išimtų siūlus. O tada norėčiau, kad nusivežtum Rutą į paplūdimį. Leisk jai sušlapti – tegu atšvenčia siūlų išėmimą.

– Atsiprašau, – pertraukė ją Edis. – Kodėl kuri nors auklė negalėtų nuvežti Rutos į paplūdimį?

– Penktadienį nebus jokių auklių, – paaiškino Merion. – Noriu visą dieną, arba tiek laiko, kiek galėsi man duoti, būti čia viena.

– Bet ką gi tu darysi? – paklausė Edis.

– Tuoj pasakysiu, – vėl tarė ji. – Tik turi visiškai manimi pasitikėti.

– Gerai, – atsakė Edis, nors pirmą kartą suvokė, kad ja nepasitiki – ne visiškai. Šiaip ar taip, jis buvo jos įkaitas; vieną dieną jau praleidęs kaip įkaitas.

– Mačiau ponios Von portretus, – prisipažino jis Merion.

– Dieve gailestingas! – tarė ji. Jis nenorėjo vėl pravirkti, bet nesipriešino, kai ji priglaudė jo veidą sau prie krūtų ir laikė apkabinusi, kol jis mėgino pasakyti, ką jaučia.

– Tuose piešiniuose ji kažkaip… daugiau negu nuoga, – pagaliau prabilo Edis.

– Žinau, – sušnibždėjo Merion. Ji pabučiavo jo viršugalvį.

– Svarbiausia, kad ji ne tik nuoga, – stengėsi paaiškinti Edis. – Tarsi matai viską, ką ji nuolankiai išgyveno. Atrodo, lyg būtų kankinta.

– Žinau, – vėl pasakė Merion. – Man labai gaila…

– Be to, vėjas praskleidė jos chalatą ir aš ją mačiau, – išpyškino Edis. – Tik akimirką, bet pasijutau, tarytum jau viską apie ją žinočiau. – Staiga jis suvokė, kuo ypatingas ponios Von kvapas. – O kai turėjau paimti ją ant rankų ir įnešti į vidų, – tarė Edis, – užuodžiau kvapą… kaip ir ant pagalvių, tik stipresnį. Vos nepradėjau žiaukčioti.

– Koks tai buvo kvapas? – paklausė Merion.

– Kaip negyvėlio, – pasakė jai Edis.

– Vargšė ponia Von, – tarė Merion.

Kam pulti į paniką dešimtą valandą ryto?

Buvo beveik aštuonios, kai penktadienio rytą Edis paėmė Tedą iš nuomojamo buto, kad nuvežtų į Sauthamptoną ir, kaip manė Tedas, pusvalandžiui paliktų pas ponią Von. Edis baisiausiai jaudinosi, ir ne tik todėl, kad bijojo, jog Tedui su ponia Von reikės išbūti gerokai ilgiau, negu jis tikisi. Merion buvo Edžiui apytikriai nusakiusi dienos scenarijų. Jis turėjo daug ką prisiminti.

Kai jie su Tedu stabtelėjo prie Sagaponako universalinės parduotuvės išgerti kavos, Edis suprato, kodėl ten stovi baldų pervežimui skirtas sunkvežimis. Du tvirti vyrai kabinoje gėrė kavą ir skaitė rytinius laikraščius. Kai Edis iš ponios Von vilos grįš nuvežti Rutos, kad gydytojas išimtų siūlus, Merion žinos, kur ieškoti sunkvežimio. Baldų vežėjai, kaip ir Edis, buvo gavę nurodymus: laukti prie parduotuvės, kol atvažiuos Merion. Nei Tedas, nei Ruta, nei auklės, kurioms tądien buvo leista neateiti, sunkvežimio nepamatys.

Kai Tedas pagaliau kaip nors parsigaus iš Sauthamptono, baldų vežėjų (ir visko, ką Merion norėjo pasiimti) nebebus. Nebebus ir pačios Merion. Edį ji apie tai įspėjo iš anksto. Edis turės viską paaiškinti Tedui; toks buvo scenarijus, kurį Edis mintyse vis kartojo, važiuodamas į Sauthamptoną.

– Bet kas viską paaiškins Rutai? – paklausė Edis. Ir tada Merion žvilgsnis pasidarė toks pat nutolęs kaip anąkart, kai jis paprašė papasakoti apie avariją. Savo scenarijuje Merion, matyt, buvo praleidusi tą vietą, kur kažkas viską paaiškina Rutai.

– Kai Tedas tavęs paklaus, kur aš išvykau, paprasčiausiai pasakyk, kad nežinai, – tarė Merion Edžiui.

– Bet kur iš tikrųjų tu išvyksti? – paklausė Edis.

– Nežinau, – pakartojo Merion. – Jei Tedas reikalaus aiškesnio atsakymo, į bet kokį klausimą, pasakyk, kad su juo susisieks mano advokatas. Advokatas viską jam praneš.

– A, puiku! – tarė Edis.

– O jeigu jis tau suduos, duok atgal. Beje, kumščiu jis nesmogs – blogiausiu atveju pliaukštelės per ausį. Tačiau tu geriau vožk kumščiu, – patarė Edžiui Merion. – Daug negalvodamas trenk į nosį. Jei pataikysi į nosį, jis liausis.

O kaip Ruta? Dėl Rutos daug kas buvo neaišku. Jei Tedas pradėtų rėkauti, kiek Rutai galima klausytis? Jeigu jie susimuštų, kiek tam vaikui derėtų matyti? Jei auklės paleistos, Ruta turės būti arba su Tedu, arba su Edžiu, arba su abiem. Juk ji tikrai pradės nerimauti.

– Gali paskambinti Alisai, jei prireiks pagalbos dėl Rutos, – pasiūlė Edžiui Merion. – Aš Alisą įspėjau, jog tu arba Tedas, ko gero, ją kviesite. Tiesą sakant, liepiau, kad popietei įpusėjus pati jums paskambintų ir paklaustų, ar nereikia ateiti. – Alisa buvo popietinė auklė, ta graži koledžo studentė, vairuojanti nuosavą automobilį. Edis Merion priminė, kad iš visų auklių ji jam mažiausiai patinka.