Джон Ирвинг - Našlė vieneriems metams [calibre]

Merion pirštu parodė plyšį savo dešinės akies rainelėje – geltoną šešiakampį, kuriuo Edis dažnai grožėdavosi; jis ne kartą buvo jai sakęs, jog ta mažytė dėmelė jam labai patinka – dėl jos tam tikroje šviesoje arba pažvelgus tam tikru, iš anksto nenuspėjamu kampu dešinė Merion akis atrodydavo ne mėlyna, o žalia.

Nors Rutos akys buvo rudos, dešinės rainelėje Merion įžiūrėjo lygiai tokį pat ryškiai geltoną šešiakampį. Kai keturmetė sumirksėjo prieš saulę, tas geltonas šešiakampis ir pakeitė jos akies spalvą – ji staiga pasidarė nebe ruda, o gintarinė.

Merion ir toliau laikė miegančią dukterį glėbyje; viena ranka ji tebedengė keturmetės veidelį nuo saulės. Edis niekada anksčiau nebuvo matęs Merion, taip aiškiai, fiziškai rodančios meilę Rutai.

– Tavo akis iš tikrųjų… ypatinga, – tarė šešiolikmetis. – Tai tarytum kokia įgimta žymė, kaip apgamas, tik dar paslaptingesnė…

– Vargšas vaikas! – pertraukė jį Merion. – Nenoriu, kad ji būtų panaši į mane!

Tedas atsikrato ponios Von

Kitas penkias ar šešias dienas, kol nebuvo išimti siūlai, Ruta į paplūdimį nevažiavo. Nuolat sergėdamos, kad žaizda nesušlaptų, auklės pasidarė irzlios. Edis jautė, jog Tedo ir Merion santykiai tapo dar slogesni; jie ir anksčiau vienas kito vengė, tačiau dabar išvis nebesišnekėjo ir netgi stengėsi vienas į kitą nežiūrėti. Kai kuris nors norėdavo pasiskųsti kitu, nepasitenkinimą išsakydavo Edžiui. Tedas, pavyzdžiui, manė, jog Merion kalta dėl to, kad Ruta susižeidė, nors Edis daug kartų jam sakė, kad būtent jis leido Rutai pasiimti nuotrauką.

– Ne tai svarbiausia, – kalbėjo Tedas. – Tu išvis neturėjai eiti į Rutos kambarį – tai motinos pareiga, ne tavo.

– Juk sakiau. Merion miegojo, – melavo Edis.

– Labai abejoju, – tarė Tedas vaikinui. – Vargu ar žodžiu „miegojo“ galima tiksliai nusakyti Merion būklę. Manau, ji buvo išsijungusi .

Edis nelabai suprato, ką Tedas turi galvoje. Jis tarė:

– Ji nebuvo girta, jeigu tai norite pasakyti.

– Nesakiau, kad ji buvo girta – niekada nebūna, – paaiškino Edžiui Tedas. – Sakiau, kad ji buvo išsijungusi . Argi ne?

Edis nežinojo, ką atsakyti; jis viską papasakojo Merion.

– Ar sakei jam kodėl? – paklausė ji vaikino. – Ar sakei, ko tu manęs paklausei?

Edis buvo priblokštas.

– Ne, žinoma, ne, – tarė šešiolikmetis.

– Tai pasakyk! – sušuko Merion.

Taigi Edis Tedui papasakojo, kas atsitiko, kai jis paklausė Merion apie avariją:

– Ko gero, aš ją išjungiau, – prisipažino Edis. – Juk sakau, aš dėl visko kaltas.

– Ne, kalta Merion, – atkakliai tvirtino Tedas.

– Argi dabar kam svarbu, kas kaltas ? – pasakė Edžiui Merion.

– Man svarbu, – tarė Edis. – Aš leidau Rutai pasiimti tą nuotrauką į savo kambarį.

– Visa tai ne dėl nuotraukos – nebūk toks kvailas, – pasakė Merion šešiolikmečiui. – Tu, Edi, čia išvis niekuo dėtas.

Vaikinukui pasidarė skaudu, kai suvokė, kad ji sako tiesą. Edis O’Hara buvo įsipainiojęs į santykius, kurie vėliau pasirodė esą reikšmingiausi jo gyvenime; tačiau tai, kas vyko tarp Tedo ir Merion, buvo visai su juo nesusiję.

Tuo tarpu Ruta kasdien klausinėjo apie negrąžintą nuotrauką; jie kasdien skambino į rėmų dirbtuvę Sauthamptone, tačiau vienos 8 x 10 nuotraukos pasportavimas ir įrėminimas niekam, matyt, neatrodė svarbiausias darbas pačiame sezono įkarštyje.

Ar naujas pasportas irgi bus su kraujo dėme? Ruta norėjo tai žinoti. (Ne, nebus.) Ar nauji rėmai ir naujas stiklas bus tokie pat kaip seni rėmai ir senas stiklas? (Beveik tokie pat.)

Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį Ruta vesdavosi aukles arba motiną, arba tėvą, arba Edį per visą Koulų namuose kabančių nuotraukų galeriją. Jeigu ji paliestų tą nuotrauką, ar stiklas jai įpjautų? Jeigu numestų šitą, ar ten irgi yra stiklas ir jis sudužtų? Kodėl stiklas sudužo? Jeigu stiklas gali įpjauti, tai kam namuose jo reikia?

Bet rugpjūčio mėnuo jau buvo įpusėjęs anksčiau, negu Ruta pradėjo klausinėti; naktys gerokai atvėso. Net nuomojamame bute pasidarė visai malonu miegoti. Vieną vakarą, kai Edis su Merion ten nakvojo, Merion pamiršo uždengti stoglangį rankšluosčiu. Anksti ryte juos pažadino pulkas žemai skrendančių žąsų. Merion tarė:

– Jau iškeliauja į pietus?

Visą likusią dienos dalį ji nekalbėjo nei su Edžiu, nei su Ruta.

Tedas iš esmės pataisė „Garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“: beveik savaitę jis kasryt Edžiui įteikdavo visiškai perrašytą rankraštį. Edis jį perspausdindavo tą pačią dieną; kitą rytą Tedo dar kartą perrašytas tekstas vėl atsidurdavo pas jį. Tačiau vos tik Edis pasijuto kaip tikras rašytojo padėjėjas, perrašymai baigėsi. Edis „Garsą, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ vėl pamatė tik tada, kai ta knyga buvo išleista. Nors tai bus Rutos mėgstamiausia tėvo sukurta istorija, Edžiui ji niekada nepatiks; jis matė per daug jos variantų, kad galėtų deramai įvertinti galutinį.

Vieną dieną, kaip tik prieš tai, kai Rutai turėjo išimti siūlus, tarp gautų laiškų Edis rado tėvo jam atsiųstą storą voką su visų Hamptonuose gyvenančių eksoniečių pavardėmis ir adresais. Tiesą sakant, tai buvo tas pats pavardžių ir adresų sąrašas, kurio Edis atsikratė kelte, kai plaukė per Long Ailando sąsiaurį. Kažkas, matyt, aptiko voką su įspaustu privačios Filipso Ekseterio mokyklos atgaliniu adresu ir vyresniojo O’Haros ranka dailiai užrašyta pavarde – sargas, kas nors iš kelto įgulos arba šiaip koks po šiukšlių dėžes šniukštinėjantis tipelis. Kad ir kas tas kvailys buvo, jis (arba ji) grąžino sąrašą Mėtiniui O’Harai.

„Turėjai man pasakyti, kad jį pametei, – rašė Edžiui tėvas, – būčiau padaręs kopiją ir tau nusiuntęs. Laimė, kažkas suprato, koks šis vokas vertingas. Nuostabus žmogaus geranoriškumo pavyzdys – juo labiau šiais laikais, kai tokių kilnių poelgių iš tikrųjų retai pasitaiko. Kad ir kas tai buvo, vyras ar moteris, tas žmogus net neprašė užmokėti už pašto paslaugas! Tikriausiai dėl Ekseterio vardo – turiu galvoje, ant voko. Visada sakiau, koks svarbus yra geras mokyklos vardas…“ – Mėtinis dar atkreipė Edžio dėmesį, kad yra prirašęs vieną pavardę bei adresą: netoli, Veinskote, gyvenančio eksoniečio, kuris anąkart kažkodėl buvo praleistas.

Tedui tai irgi buvo gana nervingas laikotarpis. Ruta tvirtino, kad dėl susiūto piršto sapnuoja košmarus; daugumą košmarų ji sapnuodavo būtent tada, kai būdavo Tedo eilė su ja miegoti. Vieną naktį mažylė be perstojo šaukė mamą; tik mamytė ir – tai Tedą dar labiau suerzino – Edis galėjo ją nuraminti. Tedas turėjo skambinti jiems į nuomojamą butą ir sakyti, kad atvažiuotų. Paskui Edžiui teko vežti Tedą ten, kur, kaip Edis įsivaizdavo, ant lovos tebebuvo matomos (gal dar ir neatvėsusios) įspaustos jo ir Merion kūnų žymės.

Kai Edis grįžo į Koulų namą, viršuje plieskė visos šviesos. Rutą pavyko numaldyti tik nešiojant nuo vienos nuotraukos prie kitos. Edis pasisiūlė tą ekskursiją su gidu užbaigti, kad Merion galėtų eiti į lovą, bet atrodė, jog Merion tai patinka; tiesą sakant, Merion žinojo, jog tai, ko gero, paskutinis jos pasivaikščiojimas po nufotografuotą mirusių berniukų praeitį su dukterimi ant rankų. Merion netgi stengėsi kuo ilgiau pasakoti apie kiekvieną nuotrauką. Edis užmigo savo kambaryje, tačiau duris į antro aukšto koridorių buvo palikęs atviras; kurį laiką jis dar girdėjo Rutos ir Merion balsus.